Jis gimsta

Jis gimė girios tankmėje, mažut mažutėlėje miško trobelėje, kuri atrodė iš visų pusių atvira, bet iš tikrųjų buvo iš visų pusių saugi.

Jis dabar čia stovėjo, svyrinėdamas ant netvirtų, laibų savo kojų, žvelgė į priekį apsiblaususiomis akimis, kurios nieko nematė. Jo galva buvo nukarusi; jis visas drebėjo ir buvo dar visai apsnūdęs.

– Koks gražus kūdikis! – sušuko šarka, tupėdama netoliese ant šakos. – Koks gražus kūdikis! – dar kartą sušuko ji.

Jai niekas neatsakė, o ji karščiuodamasi vis tauškėjo:

– Koks kūdikis... vos tik gimė ir jau stovi. Man atrodo, kad tai kilnu. Aš manau, kad jūs, stirnos, apskritai esate labai taurios. O ar galit tučtuojau ir bėgioti?..

– Žinoma, tyliai atsakė motina. – Bet jūs man atleiskite, kad neturiu kada su jumis kalbėtis. Aš dabar labai užimta... be to, jaučiuosi truputį pavargusi.

– Dėl manęs nesitrukdykite, – tarė šarka, – juk ir aš nelabai turiu laiko.

– Šarka nuskrido. Motina vargu tai pastebėjo. Ji atsidėjusi prausė naujagimį. Prausė jį savo liežuviu, švarino, tuo pačiu šildydama ir glamonėdama.

Mažylis trupučiuką svirduliavo. Švelniai per visą kūną glostomas, jis kiekvienąsyk vos pastebimai kniupteldavo, paskui vėl nejudėdavo. Jo rudame dar šiek tiek pasišiaušusiame švarkelyje buvo puikios baltos dėmės.

Visas miškas skambėjo įvairiais balsais, buvo jų sklidinas lyg kokios džiaugsmingos nuotaikos.

Mažylis jų nesiklausė. Jis girdėjo tik tylų prausiamo, šildomo ir bučiuojamo švarkelio šiugždesį, o suuodė tik artimą motinos kūną. Glaudėsi prie tos kvapnios artumos, graibstėsi alkanu snukeliu aplink ir pagaliau surado gyvybės šaltinį.

Žindant motina be paliovos glamonėjo savo mažylį.

– Bembi, – kuždėjo ji.

Paskui rami ir laiminga vėl jį bučiavo.

– Bembi, pakartojo ji, – mano mažasis Bembi.