Gražu buvo už miesto. Vasara buvo puiki; laukuose geltonavo rugiai, žaliavo avižos; šienas pievose gulėjo sudėtas į kupetas. Gandras ilgakojis stypčiojo varlinėdamas. Aplink laukus ir pievas žaliavo dideli miškai, o tuose miškuose telkšojo daugybė pelkių ir gilių ežerų. Tikrai gražu ir malonu buvo už miesto!

Ant kalnelio, paskendę saulės spinduliuose, margavo seni vieno kaimo rūmai, apkasti giliais grioviais. Čia buvo taip tylu ir ramu kaip didžiausiame miško tankumyne. Savo gūžtoje, po varnalėšomis, tupėjo jauna antis ir perėjo ančiukus. Tupėti antelei čia labai pakyrėjo. Laukti galo sunku jai buvo ypač dėl to, kad ją retai kas telankė. Kitos antys mėgo labiau plaukyti po vandenį, nekaip tupėti po varnalėšomis ir kvarksėti su ja.

Pagaliau kiaušiniai pradėjo kaltis vienas po kito. „Pi! pi!” – sučepsėjo gūžtuoje, ir iš kiekvieno kiaušinio pasirodė galvutė.

– Kvar! kvar! – sukvarksėjo antis, ir visi ančiukai susirinko po žaliais lapais ir ėmė dairytis į visas puses.

– Koks didelis tas pasaulis! – stebėjosi ančiukai.

Iš tikrųjų dabar jiems buvo daug daugiau vietos nekaip pirmiau kiaušiniuose.

– Jūs manot, kad čia jau visas pasaulis? – tarė motina: – Kur čia! Jis traukiasi dar daug toliau į aną pusę sodo, bet ten ir aš pati dar nesu buvusi. Ką, ar visi jūs dabar čia esate? – paklausė ji ir atsistojo. – Ne, dar ne visi, pats didysis kiaušinis tevėra sveikas. Kada gi bus jau galas? Veikiai aš visai nebeteksiu kantrybės! – Ir vėl ji atsitūpė.

– O ką? Kas girdėti? – paklausė senė antis, atėjusi jos aplankyti.

– Štai vieno kiaušinio, kad žinotum, negaliu įveikti! – skundėsi perekšlė: – vis nesikala... Užtat pažiūrėk, kokie kiti: ar buvai mačiusi bent kartą tokių gražių ančiukų? Visi jie – gyvas tėvas, o jis, netikėlis, ir aplankyti manęs nenori.

– Duok man pažiūrėti tą kiaušinį, kur nesikala, – tarė senė antis. – Tikėk manim, tai bus kalakuto kiaušinis! Taip ir mane kartą apgavo. Turėjau tada vargo su tais kalakučiukais: jie baisiai bijo vandens! Aš niekaip negalėjau įsikviesti jų į vandenį. Parodyk man tą kiaušinį!.. O taip, kalakuto! Mesk jį ir geriau pamokyk kitus plaukyti.

– Ne, patupėsiu dar truputį, – atsakė jauniklė antis. – Tiek tupėjau, galiu dar kelias dienas patupėti.

– Kaip sau nori! – atsakė senė antis ir nuėjo.

Galų gale ir didysis kiaušinis trūko. „Pi! pi!“ – sučiepsėjo ančiukas ir išriedėjo iš kiaušinio. Tik koks buvo didelis ir bjaurus! Antis, pažiūrėjusi į jį, tarė:

– Koks didelis ančiukas! Visai nepanašus į kitus! Ar nebus jis tiktai kalakučiukas? Tai mes tuoj pamatysim! Turės jis man lįsti į vandenį, kad ir pačiai tektų stumte įstumti.

Kitą dieną oras buvo puikus, švietė saulė. Antis su visa šeima nusileido į upelį. Pūkšt į vandenį, ir visi ančiukai vienas paskui kitą suvirto į upelį. Vanduo apliejo jiems galvas, bet jie tuojau iškilo į viršų ir gražiai ėmė plaukti. Kojytės pačios dirbo. Net bjaurusis pilkas ančiukas, ir tas nuplaukė kartu su visais.

– Ne, čia ne kalakučiukas, – tarė motina, – žiūrėk, kaip jis puikiai dirba kojytėmis ir kaip tiesiai plaukia! Ne, jis tikras mano vaikas... Tiesą sakant, jis ir labai gražus, reik tik gerai įsižiūrėti. Kvar! kvar! sekite paskui mane, vaikučiai, aš jums parodysiu platųjį pasaulį, nuvesiu jus į paukštyną; tiktai nesitolinkit nuo manęs, kad jūsų kas nesumindytų, o labiausiai saugokitės kačių!

Ir jie atėjo į paukštyną.

– Eikite dabar toliau ir gražiai pasveikinkite aną seną antį: ji čia yra vyriausia. Ji kilimo iš Ispanijos ir todėl tokia drūta. Matote, jai ant kojos raudonas raištelis – tai neapsakytai gražu; tai yra didžiausia garvė, kurią gali įgyti antis. Tai žymė jai duota, kad galėtų ją pažinti ir žmonės, ir gyvuliai. Bet eikite toliau ir nerieskite kojyčių į vidų; gerai išauklėtas ančiukas kečia jas kiek galėdamas plačiau, kaip tėvas ir motina. Šitaip, žiūrėkit! O dabar palenkite galvas ir tarkite: „Kvar!“ – aiškino vaikams jaunoji antis.

Jie taip ir padarė. Kitos antys skersai žiūrėjo į juos ir garsiai kalbėjosi: „Štai dar vienas pulkas, lyg be jų čia mūsų maža būtų! O vienas koks negražus! Mes to nekęsime!“ Ir tuojau viena antis prilėkusi įžnybo jam į kaklą.

– Labai prašyčiau jo neskausti! – tarė motina. – Juk jis niekam nieko nedaro.

– O kam jis toks didelis ir visai nepanašus į kitus, – atšovė įžnybusi jam antis, – gerai reikia jį apžnaubyti.

– Jos labai gražūs vaikeliai, – atsiliepė senė antis su raišteliu aplink koją, – tiktai vienas nenusisekė. Ar negalima būtų jo perdirbti?

– Tai negalimas daiktas, gerbiamoji! – atsakė motina. – Tiesa, jis negražus, bet labai gero būdo ir plauko taip pat gerai kaip ir kiti, ir dar geriau, turiu pasakyti, už kitus. Aš manau, kad ilgainiui jis kiek pamažės ir susilygins su kitasi; jis per ilgai išbuvo kiaušinyje ir todėl išėjo toks nedailus. – Ir motina pakasė ančiukui nugarėlę ir suglostė plunksneles. – Be to, – pridėjo ji, – jis yra antinas, jam gražumas nereikalingas... Aš manau, jis bus labai stiprus ir toli nueis.

– Kiti vaikeliai labai gražūs, – tarė ispanė. – Būkite čia namie.

Ir jie ten buvo kaip namie. Bet tą ančiuką, kur paskutinis išriedėjo iš kiaušinio ir buvo toks negražus, visi pešė ir juokėsi iš jo. Jį stumdė ir žnaibė ne tik antys, bet ir vištos. „Per didelis!“ – tvirtino visi, o kalakutas, – gimęs pentiniuotas ir dėl to statęsis paukščių karaliumi, – išsipūtė, kaip laivas visas bures iškėtęs, pribėgo prie ančiuko, ką sumurmėjo ir iš piktumo kaip vėžys paraudo. Nelaimingas ančiukas nežinojo, kur gyvas dingti. Jam buvo skaudu ir graudu, kad jis toks bjaurus ir visi paukščiai iš jo juokiasi.

Taip praėjo jam pirmoji diena, bet toliau dar prasčiau buvo. Nelaimingąjį ančiuką varė visi nuo savęs. Net seserys ant jo pyko ir nuolat sakė: „Kad bent katinas tave pagautų, tokį bjautybę!“ Motina taip pat neiškentė kartą nepasakiusi: „Pasitrauktum kur nors atokiau!“ Ir antys jį žnaibė, vištos kapojo, mergaitė, kur lesino paukščius, spardė jį kojomis.

Galų gale ančiukas nebeiškentęs skrido per tvorą. Maži paukšteliai išsigando ir pakilo iš krūmų. „Vis tat dėl to, kad aš toks bjaurus“, – tarė sau ančiukas ir užsimerkė, bet nesiliovė bėgti toliau, kol pribėgo didelę balą, kur gyveno laukinės antys. Čia jis ištupėjo visą naktį; buvo nuliūdęs ir po tos kelionės labai pavargęs.

Ryto metą laukinės antys pakilo ir pastebėjo nematytą svečią.

– Koks čia būtų paukštis? – klausė jos.

Ančiukas linkčiojo į visas puses ir kaip mokėdamas kiekvieną sveikino.

Padėjus jam kelis šapus, karvelis tuoj užlėkęs ant to savo lizdo ir ėmęs sukiotis sakydamas:

– Neregėtas tavo bjaurumas! – badė jam akis laukinės antys. – Bet mums būtų vis tiek, kad tik neįsigeistum kurios mūsų antelės vesti.

Vargšas! Jis nė galvoti negalvojo apie pačias. Jis vieno daikto tenorėjo: kad jam leistų gulėti melduose ir gerti balos vandenį.

Taip ištupėjo jis ten dvi dienas. Tuomet atskrido du laukiniai žąsinai; jie buvo dar neseniai išriedėję iš kiaušinio ir todėl labai drąsūs.

– Klausyk, drauge! – tarė jie. – Tu toks bjaurus, jog negali mums kliūti; ar nenorėtum kartais skristi su mumis kur pasižmonėti? Čia netolimais yra kita pelkė, kur gyvena kelios grakščios ir meilios žąselės, visos jos netekėjusios ir moka gražiai gagenti. Tu gali ten rasti sau laimę, nors ir nelabai dailus esi.

– „Pykšt! Pokšt!“ – šovė kas tuo tarpu, ir abudu žąsinėliai krito negyvi į meldus; nuo jų kraujo paraudo vanduo. „Pykšt! Pokšt!“ – šovė vėl, ir visas būrys žąsų pakilo iš meldų.

Paskiau dar labiau ėmė šaudyti. Buvo didelė medžioklė. Medžiotojai turėjo apsiautę visą balą; kai kurie buvo įlipę net į medžius, išaugusius pabaly. Melsvi dūmai kaip koks debesėlis slinko pro didelius medžius ir nyko toli už balos. Į balą atbėgo medžiotojų šunys: pūkšt, pūkšt! – nendrės ir viksvos linko į visas šalis, o vargšas ančiukas vos gyvas buvo iš baimės. Norėdamas pakišti galvą po sparneliu, jis truputį pasijudino ir išvydo priešais baisiai didelį šunį, jo liežuvis buvo visas išlindęs, ir akys degte degė. Jis prasižiojo ir jau siekė savo baisiais dantimis griebti ančiuką, bet... šlept! šlept! Nubėgo atgal, neliesdamas paukštelio.

Dievui dėkui! – tarė ančiukas ir atsiduso lengviau, – aš toks bjaurus, nė šuo nenori manęs imti.

Ir jis prisigūžęs ištupėjo nendrėse visą laiką, kol pro jo ausis švilpė šratai ir pykšėjo vienas po kito šūviai.

Tik vakarop viskas nutilo; bet ančiukas vis dar nedrįso pakilti: palaukė dar kelias valandas, paskui atsargiai apsidairė aplinkui ir leidosi bėgti kiek kojos nešė. Tekinas bėgo per laukus ir pievas; staiga pakilo baisi audra, sunku buvo toliau bėgti.

Iki nakties pribėgo stovinčią trobelę. Torbelė buvo labai sena, ji pati nežinojo, į kurį šoną virsti, ir dėl to tebestovėjo. Audra taip baisiai siautė, jog ančiukas turėjo pritūpti, kad vėjas nenuneštų. Oras ėjo vis prastyn ir prastyn. Galų gale pastebėjo, kad trobelės durys nušoko nuo vieno kablio ir persikreipė, pro tarpą galima buvo įlįsti į vidų. Ančiukas taip ir padarė.

Trobelėje gyveno viena senelė, ji turėjo vištytę ir katinuką. Katinuką ji vadino „sūneliu“; tas mokėjo murkti, gražiai į viršų riesti kuprą ir net žiežirbas leido; bet tam reikdavo jį paglostyti aukštyn, prieš plaukus. Vištytės buvo visai mažos, trumputės kojytės, ir todėl senelė ją vadino „laktuke“; vištytė dėjo gerus kiaušinius, ir senutė mylėjo ją kaip tikrą vaiką.

Rytą svetimąjį ančiuką tuoj pastebėjo: katinėlis sumurksėjo, vištelė sukudaksėjo.

– Kas atsitiko? – paklausė ir apsidaitė senutė. Ji neįmatė, ir jai pasirodė, kad tas ančiukas buv kokia paklydusi riebi antis.– Tai bent radinys! – tarė ji. – Dabar man bus ir ančių kiaušinių. Kad tik jis nebūtų antinas! Reik ištirti.

Ir senelė ėmė lesinti ančiuką ir laukti kiaušinių, bet tas kaip nededa, taip nededa. Katinas namuose buvo ponas, o vištytė – ponia. Jie kitaip nesakydavo, kaip: „Mes ir visas pasaulis!“, nes tarėsi atstojantys visą pusę pasaulio ir net jo gerąją dalį. Ančiukas galvojo, kad gali būti ir kitaip manoma, bet vištytė su tuo nesutiko.

– Ar tu gali kiaušinius dėti? – klausė ji.

– Ne.

– Tai geriau sveikas tylėk!

O katinas klausė:

– Moki tu riesti į viršų nugarą, murkti ir žiežirbas leisti?

– Ne.

– Tad nėr ko tau kištis, kur išmintingi kalba!

Ančiukas glūdėjo kertelėje ir buvo labai nesmagus. Bet tuo tarpu į trobelę įsiveržė srovė lauko oro ir švystelėjo saulutė. Ančiukas baisiai panoro paplaukyti ir neiškentęs pasisakė vištelei.

– Mat dar ką prasimanys? – klausė ji. – Tu nieko neveiki, ir lenda tau į galvą visokie niekai. Dėk kiaušinius arba murk, – tad išrūks tie niekai iš galvos.

– Bet kaip gera plaukyti po vandenį! – sakė ančiukas. – Kaip malonu pasinerti ir jausti, kaip vanduo susilieja viršum galvos!

– Tai bent rado malonumą! – tarė vištaitė. – Ar tau galva atšalo? Štai klausk katinėlio – žiūrėk, koks jis išmintingas, kito tokio aš niekur nesu mačiusi, – paklausk jo, ar mėgsta jis plaukyti ir nardyti vandeny. Apie save jau nekalbu. Galop klausk ir senutės, mūsų šeimininkės, – išmintingesnės už ją visame pasauly nerasi, – ir ji tau pasakys, ar jai gera pasinerti ir jausti, kaip vanduo susilieja viršum galvos.

–   Jūs nesuprantate manęs! – tarė ančiukas.

–   Mes tavęs nesuprantam? Sakykit jūs man! Iš kur tu toks atsiradai, kas gali tave suprasti? Gal kartais tau rodosi, kad esi protingesnis už katinuką ir mūsų šeimininkę? Apie save aš jau nekalbu!.. Tu čia mums per daug nesipūsk, vyruti, ir dėkok Aukščiausiajam už visas gėrybes, kurias čia radai! Ar tu nepatekai į šiltą trobą, į gerą draugiją, kur yra ko pasimokyti? Bet su tavim nemalonu turėti reikalo. Tikėk, labai trokštu tave atvesti į gerą kelią. Tegu aš tau sakau nemalonių dalykų, bet taip geri draugai tedaro. Verčiau dėk kiaušinius arba mokykis murkti ir žiežirbas lesiti!

– Matyti, geriausia bus man iš čia kraustytis, – tarė ančiukas.

– Laimingos kelionės! – atsakė vištytė.

Ir ančiukas pabėgo. Jis plaukė ir nardė vandeny, bet visi paukščiai žiūrėjo į jį su paniekinimu, kad jis toks bjaurus.

Atėjo ruduo. Miške medžių lapai pagelto ir pajuodavo; vėjas pagriebęs kėlė juos aukštyn ir nešiojo po orą. Ėmė šalti. Sniego debesiai apklojo dangų ir kalbėjo žemai, o ant tvoros tupėjo varnos ir nuo šalčio krankė: „Kran! kran!“ Vien galvojant apie visa tai, jau šalta darydavosi. Vargšui ančiukui buvo visai nejauku.

Vieną vakarą – tik nusileidus saulei – iš miško išskrido visas būrys didelių gražių paukščių. Tokių gražių ančiukas niekados dar nebuvo matęs. Jie buvo kaip sniegas balti ir turėjo ilgus lieknus kaklus: tai buvo gulbės. Iškėtusios savo ilgus hražius sparnus, jos kažin kaip nuostabiai suriko ir surikusios nušvilpė, nuūžė tolyn. Atvykusios iš šaltųjų kraštų, keliavo jos dabar per mėlynąsias jūras į šiltuosius. Jos skrido aukštai, ir vargšas ančiukas, žiūrėdamas į jas, jautė kažin kokį nepaprastą jausmą. Jis apsuko vandeny ratą, ištiesė aukštyn į jas savo kaklą ir staiga taip garsiai ir keistai suriko, net pats išsigando. Jis negalėjo užmiršti tų puikiųjų, laimingųjų paukščių ir, išnykus jiems iš akių, pasinėrė į patį dugną, vėl išnėrė ur išnėręs ilhai negalėjo sujaudintas atsikvošėti. Jis nežinojo, kokie tuie paukščiai, nežinojo, kur jie skrenda, bet taip jam patiko, kaip niekas kitas pasaulyje. Nė kiek jiems nepavydėjo; ir ar galėjo jam bent į galvą ateiti, kad ir jis būtų toks pat gražus! Nelaimingas, bjaurus ančiukas būtų jau baisiai smagus, kad bent antys jo nevarytų iš savo tarpo.

O žiema baisiai šalta buvo! Kad vanduo neužšaltų, ančiukas turėjo beveik be poilsio plaukyti; bet po kiekvienos nakties plotas, kur jis plaukiojo, ėjo mažyn ir mažyn. Tada taip kietai šalo, net ledas traškėjo; ančiukui reikėjo be atvangos kojytėmis dirbti, kad eketė visau neužsitrauktų. Galų gale visai pailso, ištiesė ir įšalo į ledą.

Ryto metą į tą vietą atėjo žemdirbys. Pastebėjęs ančiuką, jis pramušė su savo klumpėmis ledą, ištraukė jį ir parnešė namo pačiai. Ten ančiukas vėl atsigavo.

Vaikai norėjo su juos pasiausti; ančiukas išsigando, bijojo, kad nepadarytų jam ko pikto, ir stačiai šoko į pieno puodynę. Pienas tykštelėjo į visas puses, šeimininkė tik rankas susiėmė, o ančiukas iš tos baimės šoko į indą su grietine, paskui į statinę miltų ir iš ten išsirito toks baisus, net pats į save nepanašus! Koks klyksmas pakilo tada troboje! Šeimininkė su pagaiščiu vijosi vainodama ančiuką; vaikai rėkdami ir šaukdami bėgiojo paskui jį, versdami vienas kitą. Laimė dar, kad durys buvo atdaros: ančiukas spruko pro jas ir parvirto į neseniai pasnigtą sniegą. Buvo privargęs, nebegalėjo nė iš vietos pasikelti.

Sunku būtų papasakoti visas tas nelaimes ir vargus, kuriuos teko iškentėti nelaimingajam ančiukui per visą tą žiauriąją žiemą. Kai saulė vėl ėmė šildyti žemę, jis buvo jau baloje, tarp meldų. Giedojo vieversėliai; vėl buvo grįžęs pavasaris.

Staiga ančiukas pajuto, kad jo sparnai labai sustiprėjo, suplasnojo jais ir nušvilpė tolyn. Atsidūrė dideliame sode, kur žydėjo obelys ir kvepėjo alyvos, palenkusios savo žalias šakeles į vingrųjį upelį. Čia buvo taip gražu, taip kvepėjo pavasariu! Ir štai iš tankių medžių pasirodė trys puikios, baltos gulbės; jos mosavo sparnais ir gražiausiai plaukė vandeniu. Ančiukas pažino tuos nuostabius paukščius, ir jam kažin ko labai pailgo.

– Skrisiu aš pas juos, pas tuos paukščių karalius. Jie mane užmuš, kad aš toks bjaurus išdrįsau prie jų artintis. Bet tegu muša! Verčiau tegu jie mane užmuša, nekaip kentėti čia ančių žnaibymą, vištų kapojimą, paukštininkės stumdymus ir visus žiemos vargus.

Ir jis virto į vandenį ir nusuko tiesiog į puikiąsias gulbes; tos jį pastebėjo, suplasnojo sparnais ir šoko plaukti priešais.

– Muškit mane! – tarė vargšas ir, palenkęs galvą į vandenį, laukė galo.

Bet ką jis pamatė skaidriam vandeny? Savo paties paveikslą, tik nebe pilko bjauraus paukščio, bet baltos gražios gulbės.

Ne bėda gimti ančių tarpe, kad tik būtum iš gulbės kiaušinio.

Dabar jis net džiaugdamasis minėjo tuos vargus, kuriuos pirma gavo išvargti. Po tiek vargų jis dabar dar geriau galėjo jausti ir pažinti savo netikėtą laimę ir visą tą gautą garbę. Didelės gulbės plaukė aplink jį ir mylavo savo snapais.

Tuo kartu į sodą atėjo keli vaikai; jie ėmė mėtyti į vandenį duoną ir grūdus, o jauniausias sušuko:

– Štai nauja gulbė!

– Tikrai, atskrido nauja gulbė! – džiaugėsi kiti ir plojo delnais, šokinėdami iš džiaugsmo; paskui nubėgo pas tėvą ir motiną, vėl sugrįžo, atsinešė duonos ir ragaišio, vėl mėtė į vandenį, sakydami:

– Naujoji – gražesnė už visas! Tokia jauna ir tokia graži! – Ir senės gulbės nulenkė prieš ją savo galvas.

Ji baisiai susigėdo ir paslėpė galvą po sparnu. Ji pati nežinojo, ką daryti; buvo net per daug laiminga, bet visai nesididžiavo, nes gera širdis didybės nežino. Ji galvojo, kaip ją pirma stumdė ir kiekvienas juokėsi, o dabar visi sako, kad ji gražiausia iš visų gražiausiųjų paukščių. Net alyvos lenkė jai savo šakeles, o saulė švietė taip šiltai, taip skaisčiai. Tada ji suplasnojo sparnais, ištiesė savo lieknąjį kaklą ir džiaugsmingai sušuko:

– Tikrai, tokios laimės, būdama bjauriu ančiuku, anais laikais aš nė sapnuoti nesapnavau!