Vieną kartą didysis kunigaikštis Gediminas išvyko iš savo sostinės Kernavės medžioti už penkių mylių, už Neries, ir rado girioje gražų kalną, apsuptą ąžuolynų ir lygumų. Jam didžiai patiko, jis apsigyveno tenai, įkūrė miestą ir davė jam Trakų vardą – tenai, kur dabar Senieji Trakai; iš Kernavės perkėlė sostinę į Trakus.

Neilgai trukus, išvyko didysis kunigaištis Gediminas medžioti už keturių mylių nuo Trakų; ir randa ties Vilnios upe gražų kalną, ant kurio užtinka didžiulį žvėrį, taurą, užmuša jį ant to kalno, kuris ir dabar tebevadinamas Taurakalniu. O kad buvo labai vėlu grįžti į Trakus, jis sustojo Šventaragio slėnyje, kur degindavo pirmuosius didžiuosius kunigaiščius, ir čia apsinakvojo. Tenai miegodamas jis susapanavo, kad ant kalno, kuris buvo vadinamas Kreivuoju, o dabar Pilkuoju, stovi geležinis vilkas, o jame staugia tarytum šimtas vilkų. Pabudo iš miego ir tarė savo žyniui, vardu Lizdeika, kuris buvo rastas erelio lizde – tasai Lizdeika buvo Gedimino žynys ir vyriausias pagonių kunigas: „Sapnavau keistą sapną“. Ir nupasakojo viską, kas jam sapne buvo pasirodę. Tasai žynys Lizdeika tarė: „Didysis kunigaišti, geležinis vilkas reiškia: sostinė čia stovės, o staugimas jo viduje – tai jos garsas sklis per visą pasaulį“. Ir didysis kunigaikštis Gediminas tuoj rytojaus dieną neišvykdamas nusiuntė žmonių ir įkūrė vieną pilį Šventaragyje – Žemąją, o antrą Kreivajame kalne, kuris dabar vadinamas Plikuoju, ir toms pilims davė Vilniaus vardą. Ir, įkurdinęs miestą, perkėlė savo sostinę iš Trakų į Vilnių...