I fragmentas

 

Šeštadienis. – Man jau beveik sukako viena diena. Atsiradau aš tik vakar. Taip bent man atrodo. Ir tikriausiai taip ir yra. Mano nuomone, aš – tai eksperimentas; taip, tikrai jaučiuosi esanti eksperimentas. Vakar popietę ilgai stebėjau kitą eksperimentą, būdama atokiau nuo jo ir norėdama, jeigu pavyks, išsiaiškinti, kam jisai, bet man tai nepavyko. Manau, jog tai vyras. Aš dar niekad nebuvau mačiusi vyro, bet šis atrodo kaip vyras, ir jaučiu, jog taip ir yra. Iš pradžių jo bijojau ir leisdavausi bėgti kiekvieną kartą, kai jis kreipdavosi į mane, – maniau, kad jis nori mane pagauti; bet pamažu supratau, jog yra atvirkščiai – jis stengiasi pasprukti nuo manęs. Tada lioviausi būti tokia drovi ir kelias valandas vijausi jį iš paskos. Jis labai įsibaikštino ir atrodė labai nelaimingas. Galop jis taip pabūgo (išsigando), kad įsiropštė į medį. Gana ilgai saugojau jį, bet paskui man tai įgriso, ir aš grįžau namo. Šiandien viskas pasikartojo iš pradžių. Vėl buvau jį įvijusi į medį.

Sekmadienis. – Jis vis dar tebetupi medyje. Ilsisi turbūt. Bet tai gudravimas: sekmadienis – ne poilsio diena, tam skirtas šeštadienis.

Jo skonis prastas, o širdis kieta. Nuėjau vakar pas jį prietėmy (beveik sutemus) ir pamačiau, kad jis išlipo iš medžio ir pradėjo gaudyti mažas dėmėtas žuveles, plaukiojančias ežere, ir man teko pasvaidyti žemės grumstus, kad jis paliktų ramybėje žuveles ir liptų atgal į medį.

Kai išsiaiškinau, kad jis gali kalbėti, mano susidomėjimas juo padidėjo, nes aš labai mėgstu plepėti. Plepu visą dieną, ir net miegodama, ir manęs labai įdomu klausytis; bet jeigu turėčiau su kuo paplepėti, tai būtų dukart įdomiau, – galėčiau plepėti niekad nenutildama.

Kita savaitė. Sekmadienis. – Visą savaitę neatstodama sekiojau paskui jį ir mėginau susipažinti. Pokalbiu teko rūpintis man vienai, nes jis labai drovus; tačiau man tai nieko nereiškia. Jam, matyt, malonu, kad visą laiką būnu šalia jo, o aš iš mandagumo stengiuos kuo dažniau sakyti „mes“ – jam, man regis, patinka, kad jis taip lyg ir pritampa prie manęs.

Trečiadienis. – Dabar mes jau neblogai sutariame ir vis artimiau susipažįstame. Jis nebemėgina nuo manęs pasprukti; tai geras ženklas – matyt, jam patinka mano draugystė.

Kai tik pasirodo koks naujas padaras, tučtuojau duodu jam vardą, kol jis (vyras), droviai tylėdamas, nespėjo parodyti savo neišmanymo. Ne kartą taip išvadavau jį iš keblios (keistos, nepatogios) padėties. Užtenka man tik žvilgtelėti į kokį nors gyvūną, ir jau žinau, kas jis per vienas. Nereikia man nė valandėlės susimąstyti: teisingas pavadinimas gimsta žaibiškai (labai greitai), lyg iš dangaus nukrinta.

Ketvirtadienis. – Pirmasis mano sielvartas. Vakar jis manęs vengė ir, matyt, nenorėjo, kad su juo kalbėčiausi. Negalėjau tuo patikėti, maniau, kad koks nesusipratimas, – juk aš taip mėgstu būti šalia jo ir klausytis, ką jis kalba.

Kai atėjo naktis, pajutau, jog nebegaliu ilgiau pakęsti vienatvės, ir nuėjau prie naujosios palapinės, kurią jis pastatė: norėjau jo paklausti, ką esu jam padariusi ir kaip man susigrąžinti jo palankumą. Bet jis išvarė mane į lietų, ir tai buvo pirmasis mano sielvartas.

Sekmadienis. – Dabar vėl viskas gerai, ir aš esu laiminga. Norėjau nukrėsti jam keletą vaisių nuo tos pačios obels, bet niekaip negaliu išmokti taikliai mėtyti. Liesti tuos obuolius uždrausta, ir jis pasakė, kad aš užtrauksianti nelaimę.

Pirmadienis. – Šįryt pasakiau jam savo vardą, manydama, kad jam bus įdomu. Bet jis net neatkreipė dėmesio. Kaip keista. Jeigu jis pasakytų man savo vardą, man nebūtų vis tiek. Man rodos, jo vardo skambesys būtų pats maloniausias mano ausims.

Jis labai mažai kalba. Gal dėl to, kad yra nelabai nuovokus, kad pats nuo to kenčia ir stengiasi nuslėpti? Jeigu tai iš tikrųjų jį kankina, man jo labai gaila, nes protas – niekai, širdis – štai kas mumyse yra vertinga.

 

II fragmentas

 

Antradienis. – Visą rytą dirbau – tvarkiau mūsų valdas – ir tyčia stengiausi nesimaišyti jam po akimis tikėdamasi, kad jis išsiilgs manęs ir ateis. Bet jis neatėjo.

Vidurdienį, baigusi dienos darbus, ilsėjausi: žaidžiau su drugeliais ir bitėmis, lepinausi tarp gėlių. Prisiskyniau gėlių, pyniau iš jų vainikus ir girliandas, išsipuošiau jomis ir antrą kartą papusryčiavau – užvalgiau obuolių, kaip visada. Tada atsisėdau pavėsyje, ilgėjausi ir laukiau. Bet jis neatėjo.

<...>

Padėjau ant žemės sausą lazdą ir stengiausi kita lazda pragręžti joje skylutę. Tai man buvo reikalinga vienam bandymui, kurį aš sumaniau, bet čia teko man patirti baisų išgąstį. Virš skylutės iškilo kažkas lengvas, skaidrus, melsvas, aš mečiau lazdą ir leidausi bėgti! Luktelėjau, kol mano kojos ir rankos liausis drebėjusios ir vėl bus kaip buvusios. Paskui atsargiai nusėlinau atgal. Pragręžtoje skylutėje pamačiau žiupsnelį raudonų dulkių. Įkišau ten pirštą – norėjau pačiupinėti, bet tuojau surikau ir atitraukiau ranką. Pajutau deginantį skausmą. Įkišau pirštą į burną, pašokinėjau iš pradžių ant vienos kojos, paskui ant kitos, trupučiuką pavaitojau, ir nuo to man kiek palengvėjo. Tačiau manyje jau pabudo smalsumas, ir aš ėmiau tyrinėti. Man baisiai rūpėjo suprasti, kas yra tos raudonos dulkės. Ir ūmai man dingtelėjo į galvą, – nors niekad anksčiau nesu apie tai girdėjusi, – jog čia ugnis!

<...>

Jis atbėgo, kiek įkerta kojos, sustojo, įsistebeilijo į ugnį, išplėtęs akis, ir kokias penkias ar dešimtį minučių neištarė nė žodžio. Paskui paklausė: čia dabar kas? Pasakiau, jog tai ugnis. Patylėjęs jis paklausė: – Iš kur ji atsirado? – Aš ją padariau.

Ugnis plito vis toliau ir toliau. Jis prisiartino prie pat išdegusios aikštelės krašto, sustojo, pasižiūrėjo į žemę ir paklausė: – O čia kas? – Anglys. Jis pakėlė vieną anglelę, norėdamas geriau ją apžiūrėti, bet, matyt, apsigalvojo ir padėjo atgal. Paskui nuėjo. Niekas jo nedomina. O mane domina. Ugnis – puikus dalykas, ir, man rodos, kada nors ji bus naudinga.

Penktadienis. – Pirmadienį, vėlai vakare, aš vėl jį pamačiau – tik vieną akimirką. Tikėjausi, kad jis pagirs mane už stropumą, su kuriuo tvarkiau mūsų valdas, – juk dirbau, nenuleisdama rankų, – bet jis nė puse lūpų nepagyrė, apsisuko ir nuėjo. Dar daugiau, jis buvo nepatenkintas, ir štai kodėl: dar sykį mėginau įtikinti jį, kad neplauktų į kitą krioklio pusę. Ugnis pažadino manyje naują jausmą – visiškai naują ir absoliučiai nepanašų į meilę, nei į kitą, ką man yra tekę pajusti. Tas jausmas – baimė. Ir tai siaubingas jausmas! Baimės jausmas aptemdo man gyvenimą, trukdo būti laiminga, verčia mane drebėti, virpėti ir krūpčioti. Bet jo man nepavyko įtikinti, nes jis dar nepatyrė baimės ir, vadinasi, nepajėgia manęs suprasti.

 

III fragmentas

 

Po nupuolimo

Sodas prarastas amžinai, bet aš radau jį ir esu patenkinta. Jis myli mane kaip mokėdamas; aš myliu jį savo aistringa prigimtimi, kaip ir dera mano amžiui ir lyčiai. Kai klausiu savęs, kodėl jį myliu, man aišku, kad to nesuprantu, o, atvirai kalbant, nelabai ir stengiuos suprasti.

 

Po keturiasdešimties metų

Vienintelis mano troškimas ir karščiausias mano maldavimas – kad galėtume kartu palikti šį pasaulį (kad mirtume abu); ir šis maldavimas niekad nesiliaus skambėjęs žemėje, jis gyvuos kiekvienos mylinčios moters širdyje visais laikais ir bus pavadintas Ievos malda.

Bet jeigu vienas iš mūsų turi pasitraukti (turi mirti) pirmas, tegul tai būsiu aš, ir tai irgi mano maldavimas, – nes jisai stiprus, o aš silpna, ir aš ne tokia reikalinga jam, kaip jis man; gyvenimas be jo – man ne gyvenimas, tai ką gi aš viena daryčiau? Ir šis maldavimas taip pat bus amžinas ir kils į dangų, kol gyvens žemėje žmonių giminė. Aš – pirmoji žmona žemėje, ir paskutinėje žmonoje pasikartosiu.

 

 

Prie Ievos kapo

 

Ten, kur buvo ji, buvo Rojus.

 

Adomas