VEIKĖJAI: Adomas, Ieva, Kainas, Abelis, Ada, Cilė, Angelas, Liuciferis (velnias). Adomas ir Ieva – pirmieji žmonės, Dievo sukurti, gyvenę rojuje, vėliau buvo išvaryti iš rojaus. Adomo ir Ievos vaikai yra Kainas, Abelis, Ada ir Cilė.

Pirmas veiksmas

Vietovė netoli rojaus. Saulėtekis. Adomas, Ieva, Kainas, Abelis, Ada ir Cilė aukoja aukas.

ADOMAS: Praamži! Visagali! Visaregi! / O tu, kurs vienu dievišku žodžiu / Iš tamsumos ant vandenų beribių / Paleidi šviesą, – tau šlovė, Jehova (Dieve)!

IEVA: O tu, kursai mums dovanojai saulę / Ir pirmą sykį dieną nuo nakties / Atskyrei, kurs bangom nurodei kelią / Ir dangų šį sukūrei! Tau šlovė!

ABELIS: Tu, kurs išsklaidei stichijas visas / Į žemę, orą, vandenį ir ugnį, / Kur naktį tamsią nubarstei žvaigždėm, / O šviesiai dienai suteikei šešėlį / Tam, kad žmogus mylėtų šį pasaulį / Ir garbintų Kūrėją! Tau šlovė!

ADA: Praamži! Tėve viso, kas tik gyva! / O tu, kurs gėrį mums davei ir grožį, / Idant tave mylėtume, – priimk / Ir mano meilės balsą! Tau šlovė!

CILĖ: Mus nuo pagundų sergėk! Tau šlovė!

ADOMAS: Ko tyli Kainas, pirmgimis manasis? KAINAS: O ką gi man daryti? ADOMAS: Pasimelsk. KAINAS: Jūs, rodos, meldėtės. Ir garsiai: aš girdėjau jus.

ADOMAS: Bet ko gi tu tyli, sūnau vyriausias? KAINAS: Kam burną aušinti (kalbėti veltui)? ADOMAS: Kalbėk aiškiau. KAINAS: Aš neturiu ko melstis. ADOMAS: Tai dėkok. KAINAS: Nėra už ką. ADOMAS: Už tai, kad gyveni.

KAINAS: O gal už tai, kad mirsiu? / Kodėl gi jūs gyvybės medžio vaisių / Paniekinot (nevertinot) tada? Ko paragavę, / Galėtumėte Dievo nebijot. ADOMAS: Nepiktžodžiauk (nekalbėk piktų žodžių), sūnau: juk panašiai / Kadais Angis kalbėjo.

KAINAS: Kas iš to? / Ar pažinimo ir gyvybės medis / Neaugo rojuje? Ar pažinimas / Ir gyvastis – nėra didžiausias gėris? / Tad kas gi pikto gali būt jame?

IEVA: Sūnau! Visai taip pat ir aš kalbėjau. / Kad tik netektų man / Nelaimę savo – tavyje regėti! / Dangaus malonę atgavau. Bet tu / Už rojaus vartų neįkliūk į spąstus, / Kurie dausoj (danguje) pražudė mus, tėvus. / Tuo, ką mes turim, stenkis pasitenkint! / Jei būtume taip elgęsi pirma, – / Tu jaustumeis, sūnau, laimingas šiandien.

ADOMAS: Mes pabaigėm maldas; dabar visi / Sugrįžkim prie darbų, kurie mūs laukia; / Nesunkūs jie yra: jaunoji žemė / Už triūsą (darbą, pastangas) mums atlygina dosniai / Ir gausiai visko teikia. IEVA: Mielas Kainai, / Imk pavyzdį iš tėvo, būk kaip jis – / Kantrus ir linksmas.

Adomas ir Ieva, Abelis, Cilė ir Ada išeina. Kainas lieka vienas.

KAINAS: Ar tai gyvenimas? Tik dirbk ir dirbk! Tačiau dėl ko gi vargti aš turiu? / Dėl to, kad mano tėvą kitados (anksčiau) / Išvijo iš dausų? Ar aš tuo kaltas? / Juk aš anuomet nebuvau net gimęs / Ateina kažin kas! Iš pažiūros / Jisai atrodo angelas, tik veidas – / Ne toks švelnus ir spindintis kaip tų / Bekūnių sutvėrimų (angelų)

Pasirodo Liuciferis.

LIUCIFERIS: Žmogau! KAINAS: Kas tu esi? LIUCIFERIS: Valdovas dvasių. KAINAS: Ir tu teikies bendraut su žemės dulke (su manimi)? LIUCIFERIS: Aš įskaitau mirtingojo mintis / Ir užjaučiu kiekvieną žmogų. KAINAS: Kaip! / Tau mano mintys žinomos yra?

LIUCIFERIS: Taip, kaip ir mintys tų visų, / Kurie galvoti sugeba: per jas / Byloja (kalba, tampa matomas) jumyse nemirtingumas.KAINAS: Nemirtingumas? Jo mes nepažįstam. / Dėl mano tėvo kvailojo kaltės / Gyvybės medžio mes seniai netekom, / O motina manoji per anksti / Nuskynė pažinimo medžio vaisių, / Kurs mirtį lemia žmogui. LIUCIFERIS: Netikėk – / Gyvensi tu.

KAINAS: Aš gyvenu, tačiau / Vien tam, kad pagaliau numirčiau. / Verčiau (geriau jau) nebūčiau gimęs! LIUCIFERIS: Tu gimei – / Ir amžinai gyvensi. Tavo kūnas / Priklauso žemei ir į žemę grįš, / Tu gal prilygsi mums (tapsi toks pat).

KAINAS: O jūs kokie? LIUCIFERIS: Nemirštantys. KAINAS: Laimingi? LIUCIFERIS: Mes galingi. / Ar mirčiai / Tu drįstum pažiūrėti į akis?

KAINAS: Lig šiolei (iki dabar) jos neteko mums regėti (matyti). LIUCIFERIS: Bet teks, deja, patirti. KAINAS: Mano tėvas / Pabaisa ją vadina paprastai, / O motina tuoj ima gailiai verkti; / Akis į dangų Abelis nukreipia; / Nuleidus galvą, tyliai meldžias Cilė; / Ada su baime žiūri į mane. LIUCIFERIS: O tu? KAINAS: Kiekvieną sykį, kai tiktai / Girdžiu aš apie mirtį visagalę, / Kurios pasauly niekas neišvengs, – / Užplūsta mano širdį keistos mintys / Ir kaip ugnis ją degina. Nejau / Mirties nugrumti (nugalėti) aš nesugebėčiau? LIUCIFERIS: Mirtis – bekūnė ir neregima, / Bet ji praryja visa, kas tik gyva.

KAINAS: Sutinki / Būt mokytoju mano? LIUCIFERIS: Su mielu noru, – / Tiktai su viena sąlyga. KAINAS: Su kokia? LIUCIFERIS:l Pulk prieš mane ant kelių, nusižemink: / Aš – tavo viešpats.

KAINAS: Savo maldose / Ne tavo vardą mano tėvas mini. / Nors Abelis ir skatina mane / Kartu su juo aukas aukoti Dievui, / Bet aš lig šiol nenulenkiau galvos (nenusižeminau) / Prieš tą, kuriam vis meldžias tėvas. Kam gi / Aš lenksiuos tau? / Aš nevergausiu nė vienam iš jūsų.

LIUCIFERIS: Ir vis dėlto esi tu mano tarnas: / Jį niekindamas, aukštini mane. / Paskui mane žingsniuoki.

KAINAS: Negaliu: / Turiu eit dirbti žemę. Aš žadėjau... / Priskinti vaisių. / Ant aukuro su broliu juos sudėsim. LIUCIFERIS: O tu man gyreisi, jog niekuomet / Nesi Kūrėjui savo nusilenkęs!

KAINAS: Tiesa. Bet Abelis mane įprašė (įkalbėjo), / Aš nusileidau... Atnašaus jisai, / Ne aš. Be to, Ada... / Ji man sesuo; iš motinos vienos / Mes esame tą pačią dieną gimę. / Ir nusilenkčiau, rodosi, bet kam, / Kad tik jos verkiant nematyčiau!

LIUCIFERIS: Kainai, / Numalšinsiu tau pažinimo troškulį! / Eime su manimi.KAINAS: Klausau tavęs. Liuciferis ir Kainas išeina.

Antras veiksmas

Bedugnė erdvė.

KAINAS: Aš oru skrieju – ir nepuolu (nekrintu) žemėn, / Nors ir bijau nukrist. LIUCIFERIS: Būk ramus / Ir pasikliauk manim: aš čia valdovas.

KAINAS: Kas tu bebūtum – demonas (velnias) ar Dievas, / Sakyk: ten mūsų žemė? LIUCIFERIS: Negi tu / Neatpažįsti žemės, iš kurios / Sutvertas buvo tavo tėvas? KAINAS: Kaip!

LIUCIFERIS: O ką tu pasakytum sužinojęs, / Jog esama pasaulių didesnių / Už jūsų žemę, kad yra esybių, / Kur kas tobulesnių negu žmogus. / Kad jie gyvena, sielojasi, kenčia / Ir kad nė vienas neišvengs mirties?

KAINAS: Bet, demone, jei tai tiesa, – / Gyvent ilgiau nė mirksnio (nė akimirkos) aš nenoriu! / Juk veisti (dauginti, gimdyti) gyvus padarus, idant (tam, kad) / Jie daugel metų iš eilės kamuotųs (kankintųsi) / Ir žūtų pagaliau – yra tas pat, / Kaip sėt (dauginti) pasauly žudynes ir mirtį.

Kainas ir Liuciferis apskrieja bedugnę erdvę. Kainas mato, kad žemė iš toli atrodo visai mažytė. Kainas smalsus, jis nori kuo daugiau pamatyti, sužinoti, suprasti. Jį labiausiai domina mirties tema – nori suprasti, kas tai, ką ji reiškia, todėl sutinka kartu su Liuciferiu apžiūrėti mirties karalystę (pragarą).

Liuciferis pradeda klausinėti Kainą apie žmones, kuriuos jis (Kainas) myli. Liuciferis gundo Kainą, nori, kad Kaino širdyje įsiliepsnotų neapykanta vienam kuriam mylimam žmogui.

LIUCIFERIS: Tu man sakei, / Kad tau meiliausia toji, su kuria / Iš motinos vienos esi tu gimęs, / Kad ji dabar vaikus tavuosius peni (maitina). KAINAS: Teisybė. Kaip gyvenčiau aš be jos?

LIUCIFERIS: Tu myli ją dėl to, / Kad ji graži kaip rojaus obuolys, / Bet grožis jos nuvys (sunyks, grožio neliks) – ir tavo meilė / Praeis kaip kiekviena aistra...

KAINAS: Kas grožį jos išdildyt (sunaikinti) gali? LIUCIFERIS: Laikas.

KAINAS: Bet dienos lekia greit, o mūs tėvai / Kol kas gražumo savo nenustoja (grožis jų neišnyksta). LIUCIFERIS: Visiems ateis eilė.

LIUCIFERIS: Ar tavo brolis mielas tavo širdžiai? KAINAS: Jisai brangus man, – kas čia nuostabaus?

LIUCIFERIS: Jį myli jūsų Dievas ir Adomas. / Nors tu esi vyriausias / Ievos sūnus, bet Abelį ji myli / Labiau už savo pirmagimį. KAINAS: Kas man?

LIUCIFERIS: Tačiau tikrų tikriausiai pastebėjai, / Kad angelai globoja tavo brolį / Ir priima maloniai jo aukas. KAINAS: O demone! Mes esame dabar / Pasaulyje, priklausančiame tau; / Tad manojo pasaulio neminėki.

KAINAS: Tu daug parodei man, tačiau ne viską. / Parodyk, kur gyvena pats Jehova, / Kur rojus jo? Kur tavo rojus? Kur? LIUCIFERIS: Visur.

KAINAS: Nejaugi jūs, kaip ir kiekvienas, / Neturit savo būstinės (buvimo vietos) aiškios? / Žmogus gyvena žemėje antai (štai); / Kitoki padarai – kituos pasauliuos; / Vadinasi, ir judu su Jehova / Taip pat kažkur juk esate įsikūrę. / Ar jūs su juo gyvenate kartu? LIUCIFERIS: Mes valdome kartu, gyvenam skyrium.

KAINAS: Jūs išmintingi, – / Tai ko gi nesutinkat (nesutariate) nuolatos? / Ir pagal savo prigimtį ir galią / Jūs broliai esate. LIUCIFERIS: O argi judu / Su Abeliu ne broliai?

KAINAS: Taip, mes esam / Ir būsim broliai. Bet galų gale – / Tai nesvarbu. Jūs, dvasios, nepanašios į žmogų. / Tu man sakei, kad judu nemirtingi. LIUCIFERIS: Tiesa.

KAINAS: Tu! Kad ir gali / Padėti žmogui, bet padėt nenori. LIUCIFERIS: Lai padeda tasai, kurs jus sutvėrė. / Jūs esat jo – ne mano padarai.

KAINAS: Tebūna taip. Bet aš tave prašau / Atvert (parodyt) man jo ar savąją buveinę. / Kodėl dabar neduodi jos išvysti (pamatyti)?

LIUCIFERIS: Mirtingas tavo protas vos ne vos / Pajėgia aiškiai perprasti (suprasti) tatai, / Ką tu regėjai čia. O tu veržiesi / Pažinti didžią paslaptį! / Žemės dulke! / Besaikę (begalinę) savo drąsą pažabok (suvaldyk), / Nes, vieną jų išvydęs, tu pražūsi.

KAINAS: Argi / Mirtis man visko neatskleis? LIUCIFERIS: Mirtis – / Tiktai pirma pakopa. KAINAS: Jeigu taip, / Aš pradedu bijoti jos mažiau, / Žinodamas, kad ji nėra betikslė.

LIUCIFERIS: Na, o dabar tau metas grįžti žemėn, / Gyvent ir daugint padermę (giminę) Adomo: / Gert, valgyt, dirbti, linksmintis, liūdėt, / Drebėti dėl savęs, miegot – ir mirti. KAINAS: Tai kam gi tu man rodei visa tat? LIUCIFERIS: Buvai ištroškęs tu pažinti tiesą; / O tai, ką mudu su tavim regėjom, / Byloja (sako, kalba) tau: pažink patsai save.

KAINAS: Tik viena aš žinau, deja: aš – niekas. LIUCIFERIS: Skubėk tad žemėn grįžt – ir iš dangaus / Naujų malonių lauk. / Jūs turit pasikliauti visados / Gyvenimo patirtimi – ne žodžiais, / Nors ir iš Dievo lūpų sklistų jie. / Jums pažinimo medis dovanojo / Vienintelį vertingą gėrį – protą. / Galvokite ir būkit ištvermingi!

Trečias veiksmas

Žemė – vietovė netoli rojaus, kaip ir I veiksme. Įeina Kainas ir Ada.

ADA: Cit, Kainai, ženk tyliau! KAINAS: Gerai. O kas? ADA: Enochas mūsų miega.

Kainas prieina prie kūdikio. KAINAS: Koks jis gražus! ADA: Kaip dailiai prasivėrusios jo lūpos! / Ne, nebučiuok, truputį palūkėk... / Jį gaila būtų žadint: netrukus / Jo poilsis dieninis pasibaigs – / Ir pats jisai pabus. KAINAS: Gerai sakai; / Miegok, / Šypsokis sau, miegodamas ramiai! / Nekaltos ir laimingos tavo dienos. / Užgintojo (uždrausto) neparagavęs vaisiaus, / Dar nežinai, kad nuogas tu esi.

ADA: Brangusis Kainai, nešnabždėk prie vaiko / Liūdnų prisiminimų praeities. / Su tavimi aš nieko nestokoju (su tavimi man nieko netrūksta), / Nesiilgiu palaimintų dausų. / Ar neturiu aš vyro ir sūnaus, / Ar neturiu aš tėvo, brolio, sesės / Ir motinos Ievos, kuriai ne tik / Už gyvastį privalome dėkot?

KAINAS: Mes jaučiamės dėkingi jai už mirtį, / Neskaitant jau kitų gėrybių...

ADA: Kainai! / Tas pasipūtęs (išdidus) demonas, kuriam / Tave pavykę buvo pavilioti, / Suaitrino (sujaudino) tau širdį dar baisiau. / O aš tikėjaus, kad tie stebuklai, / Kuriuos jis tau žadėjo, kad vaizdai, / Nūdienių (šių dienų) ir senovinių pasaulių, / Apie kuriuos tu pasakojai man, / Maištingą (neramų) tavo protą nuramins. KAINAS: Aš apskridau užgesusius (mirusius) pasaulius, / Dabar silpnumą savo vėl jaučiu; / Dabar aš niekas – niekas: demonas teisus.

ADA: Ne, neteisus! Jehova kitką sako. KAINAS: Bet jis sutvėrė mus iš žemės dulkių / Ir rojumi vilioja mus, o paskum / Į dulkę vėl paverčia... Bet už ką?

ADA: Tu pats žinai: už nuodėmes tėvų. KAINAS: O kuo gi mes dėti (kalti)? Jie prasikalto, / Tegu ir miršta.

ADA: Negerai šneki; / Tu prisigaudei šitokių minčių / Iš demono, kuris tave aplankė. / Už motiną ir tėvą aš mielai / Gyvybę atiduočiau! KAINAS: Aš taipogi, / Jei duoklė ši pasotintų besotį (Dievą) / Ir jeigu šitas miegantis ramiai / Mažytis rausvaveidis padarėlis / Ir jo vaikai, ir palikuonys jų / Mirties ir vargo niekad nepažintų.

ADA: Deja, tu pats nusidedi dabar: / Kiekvienas tavo žodis – šventvagystė. KAINAS: Tada palik mane. ADA: O, niekad, nors / Tave paliktų netgi Dievas, Kainai!

KAINAS: Kas čia? ADA: Du aukurai: prieš tau ateinant, / Juos mūsų brolis Abelis pastatė; / Jis rengias Dievui auką atnašaut / Kartu su tavimi. KAINAS: Man aukuro nereikia, / Nes neturiu aš, ką ant jo padėt.

ADA: Štai Abelis ateina, mūsų brolis. KAINAS: Ateina tavo brolis.

Įžengia Abelis. ADA: Sudievu (atsisveikina), Kainai! Pabučiuok sūnelį. / Linkiu, kad nekaltumas jo širdies / Ir Abelio malda tau sugrąžintų / Tikėjimą ir rimtį! Ada su kūdikiu išeina.

ABELIS: Pradžioj mes pasimelsim / Ir Viešpačiui sudėsime aukas. KAINAS: Daryk tai vienas, Abeli: tave / Jehova, regis, myli.

ABELIS: Aš tikiuosi, / Kad jis vienodai myli mus abu. KAINAS: Tave labiau. Bet aš tau nepavydžiu. / Tu paklusnus ir geras Dievo tarnas: / Tad melskis jam, tik be manęs, prašau.

ABELIS: Mes turim savo priedermę (pareigą) atlikti / Kartu. Neprieštarauk. KAINAS: Gerai, tiek to.

ABELIS: Pažiūrėk, čionai / Riebiausieji pirmagimiai bandos – / Piemens auka širdinga. KAINAS: Negalėčiau / Aš kaimenėmis savo pasigirt; / Esu aš žemdirbys – ir atnašausiu (aukosiu) / Tiktai vaisius, kuriuos man duoda žemė / Už prakaitą ir triūsą. Kainas ir Abelis puošia aukurus ir įkuria juose ugnį.

ABELIS: Tu, kaip vyresnis, pirmas privalai / Pašlovinti (pagarbinti) Kūrėją, mielas broli. KAINAS: Ne, tu pradėk, – aš čia naujokas. Melskis; / Aš stengsiuos tau pritart kaip išmanau.

Abelio altoriuje ugnis įsiplieskia liepsnos stulpu ir kyla į dangų; tuo pat metu pakilęs viesulas apverčia Kaino aukurą ir išmėto vaisius žemėje.

ABELIS: Klaupdamas. O broli, melskis! Dievas tau grūmoja. / Jisai tavus vaisius išbarstė žemėj.

KAINAS: Tu labiau kur kas / Jehovai įtikai: žiūrėk, kaip godžiai (su dideliu noru) / Kraujuotą liepsną sugeria dangus! ABELIS: Ne apie atnašą galvok, / O, kolei nevėlu, skubėk sudėti / Naujas aukas. KAINAS: Man aukurų nereikia! / Jų nepakęsiu...

ABELIS: Atsistodamas. Kainai, ką darai? KAINAS: Sugriauti noriu tavo aš altorių, / Ėryčių nekaltų krauju užlietą.

ABELIS: Priešindamasis Kainui. Nejudink mano aukuro, nes jį / Palaimino Jehova nemirtingas, / Šią dovaną priėmęs iš manęs. KAINAS: Vadinas, jo palaima – / Tai dūmai nuo įsvilusios mėsos, / Garuojantis altoriuj šviežias kraujas, / Gailus bliovimas vargšų gyvulių, / Kurių tiek daug numiršta nelemtai / Nuo tavo peilio?

ABELIS: Neliesk altoriaus, Kainai! Atsitrauk! / Priešindamasis. Dievas man už gyvastį brangesnis!

KAINAS: Griebdamas nuo aukuro nuodėgulį ir smogdamas juo Abeliui į smilkinį. Tai neškis ją pas Dievą, jeigu jis / Gyvybės tavo taip ištroškęs.

ABELIS: Krisdamas žemėn. Kainai! / Ką padarei tu? KAINAS: Broli! Abelis miršta.

KAINAS: Vienas. Mirtis... Ir aš, kurs jos taip nekenčiu, / Savom akim jos nebuvau regėjęs (matęs), – / Aš, būtent aš, ją pašaukiau čionai (čia) / Ir savo brolį tikrąjį įstūmiau / Į jos ledinį glėbį (brolį nužudžiau)...

Įeina Adomas, Ieva, Ada ir Cilė. Visi pamato, kas įvyko, ir supranta, kad Abelį nužudė Kainas. Tėvai pasmerkia Kainą, liepia išeiti ir negrįžti, Cilė verkia Abelio, kuris jai buvo ir brolis, ir vyras. Ieva išeina pirmoji, po jos verkdami išeina Adomas ir Cilė. Lieka Kainas ir Ada.

ADA: Girdėjai, Kainai: mes išeiti turim. / Aš jau esu kelionei pasiruošus, / Belieka pasiimt vaikus. Aš nešiu / Enochą, tu – mergaitę. KAINAS: Atsitrauk. ADA: Jau atsitraukė nuo tavęs visi.

KAINAS: O tu dvejoji? Argi nebijai / Gyvent su tuo, kuris tatai padarė? ADA: Bijau tik vieno – skirtis su tavim. / Kad ir labai bodžiuosi (bjauriuosi) brolžudybe (brolio nužudymu), / Bet nemanau teisėja tavo būti, – / Lai sprendžia Visagalis.

Pasigirsta balsas, jis iš tolo kviečia Kainą vardu. Pasirodo Dievo angelas. ANGELAS: Kur tavo brolis Abelis? KAINAS: Ar aš / Jo sargas?

ANGELAS: Kainai, ką tu padarei? / Į dangų šaukia tavo brolio kraujas, / Kurį praliejai tu! / Tave prakeikia žemė, jį sugėrus: / Už savo triūsą atpildo pelnyto / Iš jos tu nesulauksi – ir pasauly / Klajosi kaip beglobis tremtinys. / Tu žmogžudys – ir pasmerktas kentėt. / Kad padaryta, to nebepakeisi... / Eik, stumk ištrėmime dienas – ir jų / Nebedaryk naujom piktadarybėm! Angelas išnyksta.