Ezopas / Aisopos (620/600 m. pr. Kr.–560 m. pr. Kr.)

Tikrų žinių apie Ezopo – senovės graikų filosofo ir pasakėčių kūrėjo – gyvenimą yra mažai. Tiksliai nežinoma, nei kada, nei kur jis gimė. Manoma, kad gimė maždaug 620–600 m. pr. Kr. Žinoma, kad Ezopo tėvas buvo vergas, todėl ir Ezopas gimė vergas. Dar gyvas būdamas, jis išgarsėjo savo pasakojimais ir mokėjimu įdomiai pasakoti. Ezopui mirus, graikai jam atminti pastatė paminklą Atėnuose. Ezopą kaip vergą jaunystėje buvo persipirkęs ne vienas šeimininkas. Kai jis tapo Samos salos filosofo Iadmono vergu, iš vergijos buvo išlaisvintas už gerą būdą, taurumą ir linksmumą. Iadmonas jį išlaisvino, nes to reikalavo Samos salos piliečiai, kurie buvo ypač pamėgę Ezopą – puikų pasakų sekėją. Tapęs laisvas, Ezopas mokėsi rašto, lankėsi filosofų mokyklose, susipažino su daug žymių politikų ir garsių to meto žmonių. Savo išmintimi jis dalydavosi su kitais, mėgo keliauti. Kai nuvyko į Lydiją (Mažąją Aziją), aplankė turtingiausią ano meto valdovą Krėzą. Krėzui Ezopas labai patiko. Krėzas vertino Ezopą kaip kūrėją ir įdomų pašnekovą. Krėzas paragino Ezopą pasakas surašyti ir sudėti į rinkinį, kad jos nepasimestų ir nepasimirštų. Ezopo mirtis buvo tragiška. Karalius Krėzas siuntė Ezopą į Delfų miestą. Ezopas turėjo nuvežti į Delfus didelę sumą pinigų ir padalyti juos to miesto gyventojams. Ezopas pastebėjo, kad Delfų miesto gyventojai – godūs ir sukti, todėl pinigus grąžino į Lydiją karaliui Krėzui. Savo nuomonę apie nesąžiningus Delfų miesto gyventojus jis išsakė viešai, todėl Delfų miestelėnai įsiuto ir sumanė Ezopui atkeršyti. Jie įdėjo į Ezopo krepšį auksinę lėkštę. Kai lėkštė buvo rasta tarp Ezopo daiktų, Ezopas buvo apkaltintas vagyste ir užmuštas akmenimis. Jau negyvą jį nustūmė nuo uolos kalnų prarajon. Ezopas mirė 560 m. pr. Kr. Tik po daugelio metų buvo išsiaiškinta, kad Ezopas buvo negarbingai apšmeižtas ir nužudytas be pagrindo. Delfų miestelėnai už Ezopo nužudymą turėjo sumokėti baudą. Delfų mieste prasidėjo nelaimės: žmonės sirgo, badavo, plito maras, per sausras sunykdavo derlius. Žmonės manė, kad šios negandos Delfų miestelėnams tenka kaip bausmė už pralietą Ezopo kraują. V a. pr. Kr. Ezopo pasakas atėniečių vaikai skaitė ir analizavo mokyklose. Tai rodo, kad senovės graikai vertino Ezopo sukurtus tekstus. Visas Ezopo pasakų rinkinys (sudarytas apie 318 m. pr. Kr.) pražuvo, išliko tik 200 m. po Kr. sudarytas rinkinys. Vėliau Ezopo pasakėčios buvo perdirbinėjamos ir perrašomos kitų, pvz., XIV a. lotynų kalba jas perdirbinėjo Fedras, Romulas ir kiti. Šias dienas pasiekė jau perdirbti ir perrašyti bei iš vienos į kitą kalbą versti Ezopo tekstai. Kaip iš tiesų atrodė Ezopas, pasakyti sunku. Apie jo išvaizdą ir kalbos manierą sklido legendos. Taigi ir šiame paveiksle matote ne kaip iš tiesų atrodė, bet tik kaip galbūt galėjo atrodytigraikų pasakėtininkas Ezopas. Taip Ezopą įsivaizdavo ir XVII a. nutapė ispanų dailininkas Diegas Velaskesas.