Romano santrauka

 

I fragmentas

 

Buvo vasara. Dailininko dirbtuvėje tvyrojo saldus rožių aromatas (kvapas). Ant kanapos rūkydamas gulėjo lordas Henris Votonas.

Kambario viduryje, pritvirtintas prie molberto, stovėjo neapsakomai gražaus vaikino portretas visu ūgiu. Priešais jį, kiek atokiau, sėdėjo pats dailininkas Bezilis Holvordas.

– Čia geriausias tavo darbas, Bezili, geriausias iš visų tavo darbų, – vangiai tarė lordas Henris. – Kitais metais būtinai nusiųsk jį į Grouvnerį*.

– Niekur neketinu jo siųsti, – atsakė dailininkas. – Ne, niekur jo nesiųsiu.

– Paslaptingas tavo draugas, kurio vardo man nesakai, bet kurio portretas mane iš tiesų žavi.

– Graži Doriano Grėjaus išvaizda – už visa tai, ką mums davė dievai, turėsim atkentėti, skaudžiai atkentėti.

– Dorianas Grėjus? Tai jo pavardė? – paklausė lordas Henris, eidamas per dirbtuvę prie Bezilio Holvordo.

– Taip, tai jo pavardė. Nenorėjau tau sakyti. Kiekvienas portretas, nutapytas su įsijautimu, yra paties dailininko, o ne pozuotojo portretas. Ne pozuotoją vaizduoja dailininkas, spalvotoje drobėje dailininkas vaizduoja pats save. Portrete, ko gero, būsiu atskleidęs savo sielos paslaptį, todėl ir nenoriu jo rodyti.

– Papasakok dar ką nors apie Dorianą Grėjų. Ar dažnai jį matai?

– Kasdien. Dabar jis – mano menas, – rimtai tarė dailininkas. – Doriano asmenybė parodė man visiškai naują kelią mene, visiškai naują stilių. Aš kitaip regiu (matau) viską, kitaip galvoju.

 

* Grouvneris – paveikslų galerija Londone.

 

II fragmentas

 

– Ponas Dorianas Grėjus laukia jūsų, – pranešė atėjęs tarnas.

– Dabar turėsi mane supažindinti, – juokdamasis sušuko lordas Henris.

 

Bezilis Holvordas supažindina Dorianą Grėjų ir Henrį Votoną. Bezilis vėl tapo Doriano portretą (kitą), Dorianas pozuoja dailininkui, o Henris stebi, kas vyksta. Paskui Henris pasiūlo draugams išeiti į sodą atsikvėpti, pailsėti. Dorianas sutinka ir eina kartu su Henriu, o Bezilis lieka prie savo drobės, nes nori pabaigti tapyti foną, jis pažada prisijungti vėliau.

 

– Eime, atsisėsime pavėsyje (ten, kur nėra saulės), – tarė lordas Henris. – Jeigu jūs dar ilgiau stovėsit atokaitoj (prieš saulę), suges odos spalva, ir Bezilis jūsų niekada nebetapys. Jums negalima įdegti. Tai jums netiktų.

– Negi tai svarbu? – sušuko juokdamasis Dorianas Grėjus, kai jie susėdo ant suolo gale sodo.

– Jums, ponas Grėjau, viskas turėtų būti svarbu.

– Kodėl?

– Todėl, kad jūs turite stebuklingą jaunystę, o jaunystė – vienintelis turtas, kurį verta branginti. Dabar jums taip neatrodo. Bet kai būsit senas ir bjaurus, pajusite tai visu baisumu. Taip, ponas Grėjau, dievai jums buvo dosnūs (davė daug, negailėdami). Bet ką dievai duoda, tą netrukus ir atsiima. Jūs teturit vos kelerius metus tikram, tobulam, pilnutiniam gyvenimui. Po to nublykšite, skruostai įdubs, akys užges. Jūs baisiai kankinsitės... Ak, naudokitės savo jaunyste, kol ją turit. Gyvenkit! Nieko nepalikit neišbandęs. Visada ieškokit naujų pojūčių. Nieko nebijokit... Pasaulis kurį laiką priklauso jums... Vos jus pamatęs supratau, kad visiškai nesuvokiat, kad iš tikrųjų esat ir kuo galėtumėt tapti.

Dorianas Grėjus klausėsi apstulbęs, plačiai atmerkęs akis.

 

III fragmentas

 

Staiga dirbtuvės duryse pasirodė dailininkas ir energingais mostais ėmė kviesti juos į vidų. Dorianas ir lordas Henris susižvalgė (pasižiūrėjo vienas į kitą) ir nusišypsojo.

– Aš laukiu, – sušuko dailininkas. – Grįžkit.

Po kokio ketvirčio valandos (po maždaug 15 min.) Holvordas liovėsi tapęs ir ilgai žiūrėjo į Dorianą Grėjų, o po to vėl ilgai žiūrėjo į paveikslą, suraukęs kaktą, kramtydamas didžiulio teptuko galą.

– Visiškai baigta, – pagaliau sušuko dailininkas ir raudonomis raidėmis užrašė savo pavardę kairiajame drobės kampe.

Lordas Henris priėjo arčiau ir ėmė įdėmiai apžiūrinėti paveikslą. Iš tikrųjų tai buvo nuostabus meno kūrinys, ir panašumas buvo stulbinantis.

– Mielas bičiuli, nuoširdžiai sveikinu tave, – tarė jis. – Čia puikiausias portretas, nutapytas mūsų dienomis. Ponas Grėjau, prieikit ir pats pasižiūrėkit.

Pamatęs portretą, Dorianas atsitraukė atgal, ir jam iš pasitenkinimo nukaito skruostai, akys nušvito džiaugsmu. Henrio Votono žodžiai sukrėtė Dorianą, ir dabar, kai jis stovėjo ir žvelgė į savo grožio atspindį, lordo Henrio aprašytas vaizdas visu ryškumu iškilo jam prieš akis. Taip, ateis diena, kai jo veidas suvys (pasens) ir susiraukšlės, akys apsiblaus ir užges, grakštus stuomuo (kūnas, figūra) sulinks ir susmuks. Išblės (dings) lūpų raudonis, ir laikas pavogs jo plaukų auksą (plaukai nebebus aukso spalvos). Gyvenimas, kuris formuos (keis) jo sielą, sudarkys (sugadins) kūną. Jis pasidarys baisus, šlykštus, sukriošęs (senas).

Taip begalvojant, Dorianą pervėrė aštrus skausmas, jo akys patamsėjo.

– Be abejonės, jam patinka, – tarė lordas Henris. – Kam galėtų nepatikti? Čia vienas didžiausių šiuolaikinio meno kūrinių. Duosiu tau už jį tiek, kiek paprašysi. Būtinai noriu jį turėti.

– Jis, Hari, man nepriklauso.

– O kam?

– Žinoma, Dorianui, – atsakė dailininkas.

– Kaip liūdna! – tyliai tarė Dorianas Grėjus, vis dar neatitraukdamas akių nuo portreto. – Kaip liūdna! Aš pasensiu, pasidarysiu bjaurus ir baisus. O šis portretas visada liks jaunas. Niekada nebus senesnis negu šią birželio dieną... O jeigu būtų atvirkščiai! Jei visada jaunas galėčiau likti aš, o portretas pasentų! Už tai viską atiduočiau. Taip, nieko pasaulyje nepagailėčiau! Savo sielą atiduočiau!

 

IV fragmentas

 

Dorianas Grėjus įsimyli neturtingą jauną mergaitę Sibilę. Ji – aktorė. Apie savo meilę Dorianas papasakoja Beziliui ir Hariui: pasako, kad yra nusprendęs Sibilę vesti. Jis pasikviečia draugus nueiti į teatrą pasižiūrėti Sibilės vaidybos. Tą vakarą, kai spektaklį stebi Dorianas ir jo draugai, Sibilei nesiseka vaidinti, publika švilpia, juokiasi, Sibilės vaidyba lieka nepatenkintas ir Dorianas, ypač dėl to, kad jam gėda prieš draugus. Po spektaklio Dorianas kalbasi su Sibile, išsako savo nepasitenkinimą jos vaidyba. Sibilė stengiasi paaiškinti, kad vaidyba jai nebepatinkanti, kad ji nebenori vaidinti, nori patirti tikrą gyvenimą, mylėti Dorianą, todėl spektaklyje ir nesistengusi, svajojusi apie Dorianą ir jųdviejų meilę. Dorianas pareiškia Sibilei, kad jo meilė praėjo, jis palieka mergina verkiančią, maldaujančią jos nemesti. Dorianas vienas grįžta į savo namus.

 

Dorianas, numetęs ant stalo skrybėlę bei apsiaustą, nuėjo pro biblioteką į savo miegamąjį, didelį kambarį pirmame aukšte, kurį buvo puošniai įrengęs ir išdabinęs (išpuošęs) įdomiais gobelenais (prabangiomis medžiagomis). Spausdamas durų rankeną, jis žvilgterėjo (trumpai pažvelgė) į portretą, nutapytą Berilio Holvordo. Ir atšlijo (atsitraukė atgal) tarsi ko nustebęs. Jis apsisuko ir, priėjęs prie lango, atitraukė užuolaidą. Skaisti ryto šviesa užliejo kambarį, tačiau keistoji išraiška, kurią buvo pastebėjęs portreto veide, neišnyko, tartum dar labiau paryškėjo. Virpančiuose saulės spinduliuose jis taip aiškiai matė žiaurumo linijas aplink lūpas, lyg po baisaus nusikaltimo būtų žiūrėjęs į save veidrodyje.

Jis staigiai atšoko ir, paėmęs nuo stalo veidrodį, dirstelėjo (pažiūrėjo) į jį. Tačiau jokia raukšlė nedarkė (negadino) raudonų jo lūpų. Ką visa tai reiškė?

Jis krito (staigiai atsisėdo) į kėdę ir susimąstė. Staiga jam dingtelėjo žodžiai (prisiminė žodžius), ištarti Berilio Holvordo dirbtuvėje tą dieną, kai paveikslas buvo baigtas. Jis pareiškė (išsakė) beprotišką norą, kad pats liktų jaunas, o sentų portretas, kad jo paties grožis nevystų, o aistrų ir nuodėmių aistra prislėgtų (keistų) veidą drobėje. Nejau tas noras būtų išsipildęs? Ką manyti apie portretą? Portretas išmokė Dorianą mylėti savo grožį. Ar išmokys bjaurėtis savo siela? Ar galės jis dar pažvelgti į portretą?

Jis pakilo nuo kėdės, nusipurtė, pažvelgęs į paveikslą, ir užstatė jį didele širma (kilnojama uždanga).

– Kaip klaiku (baisu), – sumurmėjo pats sau, priėjo prie lango ir jį atidarė, giliai įkvėpė. Gaivus rytmečio oras tarytum išsklaidė visas niūrias jo aistras.

Buvo gerokai po vidurdienio, kai Dorianas Grėjus atsibudo. Apsirengęs tučtuojau atsisėdo valgyti pusryčių, kurie jam buvo padėti ant mažo apskrito stalelio prie atviro lango.

Staiga jo žvilgsnis užkliuvo už širmos, kurią buvo pastatęs priešais portretą, ir jį nukrėtė šiurpas. Jis atsistojo ir užrakino abejas duris. Paskui nustūmė į šalį širmą ir pažvelgė tiesiai į savo veidą (portrete). Tikra teisybė. Portretas buvo pasikeitęs.

Dorianas nežinojo, ką daryti, ką galvoti. Pagaliau priėjo prie stalo ir sėdo rašyti aistringą laišką mergaitei, kurią buvo mylėjęs, meldė jos atleidimo, vadindamas save bepročiu. Baigęs laišką, Dorianas pajuto, kad kaltė jam atleista.

Staiga kažkas pabeldė į duris, ir jis išgirdo lordo Henrio balsą.

– Mielasis bičiuli, privalau jus pamatyti. Tučtuojau mane įleiskit.

Dorianas pašoko, skubiai uždengė širma paveikslą ir atrakino duris.

Lordas Henris perėjo per kambarį, atsisėdo šalia Dorino Grėjaus ir, paėmęs abi jo rankas, tvirtai suspaudė.

– Dorianai, Sibilė Vein žuvo. Rado ją grimo kambaryje nebegyvą ant grindų. Per klaidą ji buvo išgėrusi kažkokių nuodų, kuriuos teatre kažkam vartoja.

– Hari, Hari, tai klaiku! – sušuko vaikinas.

– Taip, žinoma, tai labai tragiška, bet jums į tą istoriją nereikia veltis.

– Tad aš nužudžiau Sibilę Vein, – beveik pats sau pasakė Dorianas Grėjus. – Nužudžiau taip, lyg būčiau jai gerklę peiliu perpjovęs.

 

V fragmentas

 

Dorianas Grėjus paslepia portretą savo namų viršutinio aukšto kambaryje. Tik jis vienas turi raktą nuo šio kambario durų.

 

Nuostabus Doriano grožis, kuris buvo taip pakerėjęs Bezilį Holvordą ir daugelį kitų, nėmaž neblėso. Net ir tie, kurie buvo girdėję pačias pikčiausias kalbas apie Dorianą, – kartkartėmis gandai apie jo gyvenimo būdą klaidžiodavo po Londoną ir sukeldavo šnekas klubuose (žmonių susibūrimo vietose), – jį pamatę, negalėjo patikėti kaltinimais. Dorianas visada atrodydavo taip, lyg gyvenimo purvas nebūtų jo sutepęs.

Dažnai grįžęs namo, sėlindavo (tyliai eidavo) aukštyn prie uždarų kambario durų, atrakindavo jas, ir su veidrodžiu rankoje stovėdavo priešais portretą, žiūrėdamas čia į bjaurų senstantį veidą drobėje, čia į gražų jauną veidą, šypsantį veidrodyje. Kuo ryškesnis būdavo kontrastas (skirtumas), tuo didesnį malonumą jausdavo Dorianas Grėjus. Jis vis labiau ir labiau žavėjosi savo grožiu ir vis labiau ir labiau domėjosi savo sielos puvimu. Kartais jis svarstydavo, kas baisiau – nuodėmių ar senatvės pėdsakai. Jis pridėdavo baltas savo rankas prie šiurkščių išpurtusių rankų paveiksle ir šypsodavosi.

<...> Noras pažinti gyvenimą, kurį pirmą kartą jam sužadino lordas Henris, vis labiau augo. Jį kankino pašėlęs alkis, kuris malšinamas tik didėjo.

<...> Keistos istorijos ėmė sklisti apie jį, kai jis jau turėjo dvidešimt penkerius metus. Buvo šnekama, kad ji matę besipešantį su svetimšaliais jūreiviais landynėje (prastoje užeigoje), kad jis bendraująs su vagimis ir netikrų pinigų dirbėjais. Buvo pastebėta, kad artimiausi Doriano draugai ėmė jo vengti. Moterys, kurios beprotiškai jį mylėjo, blykšdavo (pabaldavo) iš gėdos ir siaubo, kai į kambarį įeidavo Dorianas.

 

VI fragmentas

 

Tai atsitiko lapkričio devintą, jo trisdešimtosios gimimo dienos išvakarėse, kaip jis (Dorianas) vėliau dažnai prisimindavo.

 

Dorianą Grėjų aplankė dailininkas Bezilis. Jie kalbėjosi apie prieštaringai vertinamą Doriano elgesį.

 

– Dorianai, jūs nežinot, kas apie jus šnekama. Noriu, kad gyventumėt taip, kad žmonės jus gerbtų. Noriu, kad nutrauktumėt ryšius su tais baisiais žmonėmis, su kuriais bendraujat. Sako, kad jūs sugadinat kiekvieną, su kuo tik suartėjat, ir kad, sykį įkėlęs koją į kieno nors namus, užtraukiat jiems gėdą. Nežinau, ar tai teisybė. Bet taip apie jus šneka žmonės. Ar aš jus pažįstu? Prieš atsakydamas turėčiau pamatyti jūsų sielą.

– Pamatyti mano sielą! – sumurmėjo Dorianas, pašokdamas nuo sofos; iš baimės jis išblyško kaip drobė.

– Taip, – rimtai atsakė Holvordas. – Pamatyti jūsų sielą. Bet tik Dievas tą gali.

Pašaipus juokas išsiveržė iš jaunesniojo vyro lūpų.

– Šį vakarą pamatysit ir jūs! – sušuko jis, griebdamas nuo stalo lempą. – Eime. Tai jūsų rankų darbas. Ko jums nepažiūrėti? Paskui galėsit visiems pasakoti, jei tik norėsit. Niekas nepatikės. Išvysit (pamatysit) tai, ką, jūsų supratimu, vienas Dievas tegali matyti.

 

Dorianas ir Bezilis nueina į kambarį, kuriame laikomas portretas.

 

<...> Holvordas suglumęs dairėsi aplinkui. Atrodė, kad kambaryje jau daugelį metų niekas negyveno. Kol Dorianas degė žvakigalį, Holvordas spėjo pamatyti, kad viskas čia apdulkėję, kilimas skylėtas. Ore tvyrojo drėgnas pelėsių kvapas.

– Tad jūs, Bezili, manot, kad tik Dievas tegali matyti sielą? Atitraukit uždangą ir pamatysit jūs.

Dorianas kalbėjo šaltai ir žiauriai.

– Dorianai, jūs arba proto netekot, arba vaidinat!

– Nenorit? Tada pats turėsiu atitraukti, – pasakė jaunesnysis vyras ir nuplėšė (portreto) uždangą.

Siaubo šūksnis išsiveržė iš dailininko lūpų, kai jis prietemoje pamatė šlykštų veidą, vypsantį jam (žiūrintį) iš drobės. O Viešpatie! Jam prieš akis buvo Doriano Grėjaus veidas. Klaikus bjaurumas dar nebuvo galutinai sužalojęs nepaprasto jo grožio. Praretėjusiuose plaukuose dar buvo kiek aukso, o juslingose lūpose – raudonio. Užburkusios akys dar turėjo gražaus mėlynumo. Taip, čia Dorianas. Bet kas jį nutapė? Bezilis matė, kad tapyta jo, ir rėmai buvo jo paties suprojektuoti (padaryti). Jam pasidarė baisu. Griebęs uždegtą žvakę, pakėlė ją prie paveikslo. Kairiajame kampe buvo jo parašas, išvedžiotas raudonomis raidėmis.

– Ką tai reiškia? – pagaliau sušuko Holvordas.

– Prieš daugelį metų, kai dar buvau berniukas, – tarė Dorianas Grėjus, – mudu susitikom, jūs mane lepinot, mokėt puikuotis savo grožiu. Vieną dieną supažindinot su savo draugu, kuris man išaiškino jaunystės stebuklą, tuo tarpu jūs baigėt tapyti mano portretą. Tada pareiškiau norą...

– Prisimenu! O kaip puikiai prisimenu! Ne! Tai neįmanoma. Kambarys drėgnas. Į drobę įsimetė pelėsiai. Sakau jums, to negali būti.

– Čia mano sielos veidrodis.

– Ką aš dievinau! Jis turi velnio akis!

– Kiekviename iš mūsų, Bezili, glūdi dangus ir pragaras! – sušuko Dorianas.

– Dieve mano, jeigu čia teisybė, – sušuko Holvordas, – ir jei čia tas, kuo jūs pavertėt savo gyvenimą, tada jūs blogesnis, negu mano tie, kurie jus šmeižia!

<...> Dorianas Grėjus žvilgterėjo į paveikslą, ir staiga jį pagavo nesuvaldoma neapykanta Beziliui Holvordui, tarytum ją būtų įkvėpęs atvaizdas drobėje.

Ant dažytos skrynios priešais Dorianą kažkas blizgėjo. Jo akys nukrypo tenlink. Tai buvo peilis. Dorianas palengva slinko pro Holvordą ligi peilio. Atsidūręs Holvordui už nugaros, griebė peilį ir atsisuko. Dorianas puolė prie jo ir smogė peiliu į kraujagyslę už ausies, paskui prilenkė Bezilio galvą prie stalo ir ėmė badyti.

 

Įvykdęs žmogžudystę, Dorianas sunaikino kūną. Dailininkas Bezilis Holvordas laikomas dingusiu.

 

VII fragmentas

 

Dorianas Grėjus kalbasi su Henriu Votonu.

 

– Gali man nešnekėti, kad pasidarysi geras! Esi visiškai tobulas. Meldžiamasis, nesikeisk.

Dorianas Grėjus papurtė galvą.

– Ne, Hari, aš savo gyvenime pernelyg daug blogybių esu pridaręs. Daugiau nebedarysiu. Nuo vakar dienos pradėjau gerus darbus. Tu visko apie mane nežinai. Ir, man regis, jei žinotum, net tu nusigręžtum nuo manęs (nebendrautum).

– Man, Dorianai, tu niekada nepasikeisi, – tarė lordas Henris. – Mudu visada liksim draugai.

 

VIII fragmentas

 

Vakaras buvo gražus, šiltas. Kai Dorianas žingsniavo namo, pro šalį praėjo du jauni vyriškiai. Jis išgirdo, kaip vienas sušnibždėjo antrajam: „Čia Dorianas Grėjus.“ Prisiminė, koks būdavo patenkintas, kai į jį kas atkreipdavo dėmesį, kai į jį žiūrėdavo arba apie jį kalbėdavo. Dabar jam jau pakyrėjo (pabodo, atsibodo) klausytis savo vardo.

<...> Parėjęs namo, rado tarną jo belaukiantį. Liepė jam gulti.

<...> Dorianas paėmė lempą nuo stalo ir nutykino (lėtai užlipo) į viršų. Įėjo į kambarį, užsirakino duris. Nutraukė nuo portreto uždangą. Skausmo ir pasipiktinimo šūksnis išsiveržė jam iš lūpų – kreiva veidmainystės raukšlė. Veidas buvo šlykštus, gal net šlykštesnis nei anksčiau, o raudona rasa ant rankos blizgėjo skaisčiau ir dar labiau atrodė panaši į šviežiai pralietą kraują. Tada Dorianas sudrebėjo.

<...> Jis apsižvalgė ir pamatė peilį, kuriuo buvo nudūręs Bezilį Holvordą. Daug sykių valė jį, kol nebeliko nė dėmelės. Peilis buvo švarus ir blizgėjo. Taip, kaip nužudė dailininką, nužudys ir dailininko kūrinį, ir viską, ką jis reiškė. Nužudys praeitį, o kai jos nebebus, pasidarys laisvas. Dorianas čiupo peilį ir smeigė į paveikslą.

<...> Įėję į kambarį tarnai išvydo ant sienos kabantį šeimininko portretą: Dorianas čia buvo toks, kokį jie visą laiką matydavo, kupinas nuostabios jaunystės ir grožio. Ant grindų gulėjo negyvas žmogus su peiliu širdyje. Jis buvo suvytęs, raukšlėtas, šlykštaus veido. Ir tik apžiūrėję žiedus, tarnai pažino, kas jis.