I fragmentas

Apie advokato Jakobio žmoną galima pasakyti, kad ji buvo jauna ir graži, nepaprasto patrauklumo moteris. Ji buvo pakrikštyta, na, sakysim, prieš kokius trisdešimt metų keliais vardais: Ana, Margarita, Roza, Amalija, bet visi ją vadino, sudėję pirmąsias raides, ne kitaip, o tik – Amra, ir šis vardas jai labai tiko. Jos tankūs ir švelnūs plaukai, nuo siauros kaktos šukuojami abipus sklastymo, buvo kaštonų rudumo. Jos kūno formas, kurios taip pat atrodė išnokusios saulėje, gražino kaip tikros pietietės tamsiai gelsva oda. Įspūdis, kurį sukeldavo kiekvienas jos vangus (lėtas) ar staigus judesys, vertė manyti, kad jos protelis pernelyg valdomas širdies (labiau klauso širdies nei proto). Tai iškart paaiškėdavo, kai tik ji bent sykį į ką nors pažvelgdavo savo naiviomis rudomis akimis. Bet kalbėdavo ji retai ir mažai, o moteriai, kuri yra graži ir neplepi, nieko neprkiši.

Ši viliojanti moteris buvo ištekėjusi už advokato Jakobio, kuriam jau buvo keturiasdešimt, ir kas tik buvo jį matęs, negalėjo atsistebėti tokiomis vedybomis. Šis advokatas buvo storulis, netgi daugiau negu storulis, jis buvo tikras milžinas! Jo kojos, visada apautos pilkomis kaip pelenai kelnėmis, beformės lyg kolonos, panėšėjo į dramblio kojas, gunktelėjusi riebi nugara atrodė kaip meškino, o apvalų milžinišką pilvą laikė suveržęs kasdien dėvimas žaliai pilkas švarkutis, taip standžiai sukabintas viena vienintele saga, kad, vos ją atsegus, skvernai plastelėdavo į abi puses kone iki pečių. Ant šio didžiulio stuobrio beveik be kaklo buvo uždėta palyginti mažutė galva su siauromis vandeningomis akutėmis, trumpa priplota nosyte ir apdribusiais nuo savo pačių svorio skruostais, tarp kurių vos betilpo mažytė burna su liūdnai nukarusiomis lūpų kertelėmis! Ant apvalaus kiaušo ir viršutinės lūpos žėlė resvi, kieti ir balzgani šeriai, pro kuriuos švietė plika oda lyg kokio pernelyg nupenėto šuns. Ak, visi juk aiškiai matė, kad toks advokato apkūnumas nėra didelės sveikatos požymis. Dažnai tekdavo matyti, kaip jam staiga į papurtusį veidą suplūsdavo kraujas (kaip staiga parausdavo veidas), ir taip pat staiga jis vėl pagelsdavo bei išblykšdavo, o burna rūgščiai išsiviepdavo (pasirodydavo keista, nemaloni šypsena).

II fragmentas

Jo klientūra (klientai) buvo ne per didžiausia, bet vis dėlto jis buvo gana pasiturintis (pakankamai turtingas) advokatas, o dar ir žmona atsinešė nemažą kraitį, tad ši bevaikė pora gyveno dideliame name Kaizerio gatvėje ištaigingame (prabangiame) bute pirmame aukšte, plačiai atvėrusi duris svečiams (maloniai priimdami svečius). Suprantama, šito itin pageidavo ponia Amra, nes neįtikima, kad tokiu gyvenimu būtų buvęs patenkintas advokatas, kuris, kaip buvo matyti, šiuose pobūviuose neatrodydavo pernelyg laimingas. Šio storulio būdas buvo be galo keistas. Kur dar galėjai rasti kitą tokį mandagų, tokį paslaugų, tokį visiems nuolaidų žmogų; visi suprato, kad taip yra dėl valios stokos ir dėl nepasitikėjimo savim. Juk visų bjauriausia, kai žmogus niekina pats save (nemyli savęs), bet iš bailumo ir tuštybės kiek įstengdamas nori būti lipšnus (kitiems malonus) ir net patikti. Kaip tik šitaip elgėsi ir mūsų advokatas, kuris save menkindamas (žemindamas, nevertindamas) nepajėgdavo išlaikyti nė menkiausio orumo.

O štai nepramanytas anekdotas. Kartą, kai advokatas vaikštinėjo gatve, iš kažkur atsiradęs akiplėša (įžūlus) pasiuntinukas stumiamu vežimėliu skaudžiai pervažiavo jam koją. Kai pagaliau sustabdė vežimėlį ir atsigręžė, advokatas, visai sutrikęs, perbalęs, drebančiais skruostais, žemai nusivožė skrybėlę ir išlemeno (lėtai pasakė): – Atleiskite!

Šį keistą milžiną nuolat kankino lyg kokia sąžinės graužatis. Pasirodęs su žmona „Vieversių kalne“, svarbiausioje pasivaikščiojimo vietoje mieste, jis, kartkartėmis baimingai dirsčiodamas (žiūrinėdamas) į šalimais energingai žingsniuojančią Amrą, kilnodavo skrybėlę į visas puses taip skubiai, baikščiai ir uoliai lyg jausdamas reikalą lenktis prieš kiekvieną ir atsiprašinėti, kad jam, advokatui, o ne kam kitam, atiteko ši graži moteris. <...>

III fragmentas

Taip ir liko neaišku, kodėl Amra ištekėjo už advokato Jakobio. Bet jis ją mylėjo; mylėjo su nuolankumu ir baime. Dažnai vėlų vakarą, kai Amra jau ilsėdavosi dideliame miegamajame, advokatas atsėlindavo prie jos sunkios lovos taip tyliai, kad sulig jo žingsniais krūpčiodavo tik grindys ir virptelėdavo baldai, atsiklaupdavo ir be galo atsargiai paimdavo jos ranką. Tada Amra pakeldavo antakius ir stebėdavo savo didžiulį vyrą, suklupusį prieš ją blandžioje (neryškioje) šviesoje nepasakydama nė žodžio, kupina apmaudo išraiška. O jis prabildavo dusliu virpančiu balsu.

– Amra, – kuždėdavo jis, – mieloji Amra! Ar aš tau nesukliudžiau (nesutrukdžiau)? Tu dar nemiegi? Dieve brangiausias, aš juk visą dieną galvojau, kokia tu graži ir kaip aš tave myliu! Aš tave taip myliu, kad kartais man širdį lyg gniaužte sugniaužia. Patikėk manimi ir bent vieną vienintelį kartą pasakyk, kad už tai tu man bent trupučiuką dėkinga, nes, žinok, šioje žemėje tokia meilė kaip mano negali būti bevertė. Ir pasakyk, kad tu manęs niekad neišmainysi ir nepaliksi, nors ir negali manęs mylėti, bet iš dėkingumo, vien iš dėkingumo...

Ir tokios kalbos dažniausiai baigdavosi tuo, kad advokatas pradėdavo patyliukais verkti. Tada Amra susigraudindavo ir glostydama savo vyro šerius (plaukus) sakydavo pašaipiu ir guodžiamu tonu, kaip sakoma šuniui, kai jis prišliaužęs laižo kojas savo šeimininkui: – Taip!.. Taip!.. Geras tu gyvulėlis, geras!

IV fragmentas

Metas atskleisti teisybę, kurios iki šiol nesakiau, būtent, kad ji vis dėlto apgaudinėjo savo vyrą su vienu ponu, vardu Alfredas Loitneris. Jis buvo jaunas gabus muzikas, ir, nors dar tik dvidešimt septynerių metų, bet jau pagarsėjęs savo mažomis žaismingomis kompozicijomis (muzikos kūriniais). Jis buvo lieknas įžūlaus veido vyras palaidais šviesiais plaukais ir saulėta (linksma) šypsena akyse, kupina pasitikėjimo savimi.

Kaip tik tokiam jaunuoliui ir įsiliepsnojo neteisėta Amros Jakobi aistra, o jis nebuvo toks dorovingas ir stiprus, kad galėtų atsispirti jos kerams (vilionėms). Susitikdavo jie čia vienur, čia kitur, ir jau kuris metas juodu siejo santykiai, apie kuriuos žinojo visas miestas ir šnekėjo už advokato nugaros. Advokatas, nors ir labai jam širdį slėgė rūpestis bei baimė, negalėjo savo žmonai mesti aiškaus įtarimo (negalėjo aiškiai įtarti).

V fragmentas

Ir štai, džiugindamas visų širdis, laukais atžygiavo pavasaris, o Amrai šovė nuostabi mintis. – Christianai, – pasakė ji (advokato vardas buvo Christianas), – iškelkime pokylį (šventę) šviežio pavasariško alučio garbei, žinoma, labai kuklų, tik su šaltu veršienos kepsniu, užtat svečių prisikvieskime daug.

– Puiku, – atsakė advokatas, – bet gal vis dėlto dar kuriam laikui atidėtume?

Į tai Amra nieko neatsakė ir tuoj pat įniko svarstyti to pokylio smulkmenų.

– Žmonių bus labai daug, mūsų butas per ankštas; reikės išnuomoti erdvesnes patalpas, gal sodą ir salę, kad pakaktų vietos ir oro. Turiu omeny salę prie „Vieversių kalno“. Ta salė yra sode. Ją išpuošime, pastatysime ilgus stalus ir gurkšnosime pavasarišką alutį; ten galima ir pašokti, pasiklausyti muzikos, gal net kai ką suvaidinti: ten yra nedidelė scena, o tai man svarbiausia. Iškelsime labai originalų pokylį ir šauniai pasilinksminsime.

Advokato veidas kiek pagelto, jo lūpų kampučiai nusileido. Jis pasakė: – Iš širdies džiaugiuosi, mieloji Amra. Būk maloni, pradėk viską ruošti.

VI fragmentas

Ir Amra pradėjo rengti pokylį. Ji išsinuomojo didžiulę salę. Net sudarė lyg ir komitetą iš ponų (šventę organizuojančių ponų būrelį, draugiją), kurie – ar įprašyti, ar patys pasisiūlę – ketino dalyvauti linksmuose vaidinimuose.

Viskas klostėsi kuo geriausiai. Bet vienas ponas pasiūlė, ir visi sutiko, kad dar reikia sugalvoti kokį itin juokingą numerį. Amra, skubiai ir uoliai kaip pelytė graužė savo mažylio piršto nagutį, o jos veido išraiška tapo kažkokia nenusakoma ir mįslinga. Jos lūpose žaidė kone beprotiška šypsena, o išplėstos blizgančios akys pamažu nukrypo į židinį, kur vieną akimirką susitiko su jaunojo kompozitoriaus žvilgsniu. Paskui ji staiga visu liemeniu pasviro į savo vyrą, padėjo jam ant kelių abi rankas ir įsmeigusi jam į veidą negailestingą, skvarbų žvilgsnį lėtai pasakė: – Christianai, aš siūlau, kad programos pabaigoje tu, apsitaisęs vaikiška raudono šilko suknele, suvaidintum šansonetę (žaismingą dainelę) ir ką nors pašoktum.

Įspūdis, kurį padarė šie keli žodžiai, buvo milžiniškas. Tik jaunas dailininkas pabandė geraširdiškai susijuokti.

Advokatas, labai nepatogiai sėdėjęs ant savo žemos kėdutės, baikščiai šypsodamas dairėsi aplinkui ir murmėjo (tyliai kalbėjo): – Aš... kažin ar sugebėsiu... prašau man atleisti...

Alfredas Loitneris staiga surimtėjo. Rodės, jis net truputį paraudo ir ištiesęs kaklą klausiamai žiūrėjo Amrai į akis, sutrikęs, nepajėgdamas nieko suprasti.

Bet Amra, nekeisdama atkaklumo kupinos pozos (atkakliai, energingai), taip pat įsakmiai (liepiamai, griežtai) kalbėjo toliau: – O dainą, kurią tau, Christianai, reikės dainuoti, sukurs ponas Loitneris, jis tau akomponuos fortepijonu (kai advokatas dainuos, muzikantas pritars jam skambindamas fortepijonu); tai šioje šventėje bus geriausias ir įdomiausias numeris.

Stojo tyla, slogi (nemaloni, keista) tyla. Ir staiga ponas Loitneris, užsidegęs, pagautas kažkokio įnirtingo įkvėpimo, ėmė net virpėdamas greitom berti: – Ponas advokate, aš pasiryžęs, aš mielai jums ką nors sukursiu... Jūs turite padainuoti, turite pašokti... Su vaikiška raudono šilko suknute! Ak, jūsų ponia, jūsų žmona – tikra menininkė, aš sakau, tikriausia menininkė! Sakykite „taip“, maldauju, sutikite!

Dabar visi subruzdo (sujudo), sukruto. Gal iš piktos valios (pikto linkėdami), gal iš mandagumo, bet visi puolė prašyti advokato sutikti.

Dabar jau ir pats advokatas atgavo žadą (atsigavo, tapo drąsesnis) ir, nors vis dar kiek išbalęs, labai ryžtingai atsakė: – Klausykite, ponai! Ką aš galiu pasakyti? Patikėkite manimi – aš nesugebėsiu. Man stinga komiko gabumų ir, be to... trumpai sakant... ne, deja, tai neįmanoma.

Tokio nusistatymo jis griežtai laikėsi. Netrukus svečiai ėmė skirstytis, taip nieko ir nesutarę iškeltuoju klausimu.

Bet tą patį vakarą, kai Amra gulėjo miegamajame, sunkiais žingsniais įėjo jos vyras, prisitraukė prie lovos kėdę, atsisėdo ir tyliai, neryžtingai (nedrąsiai) prabilo: – Klausyk, Amra, kalbėsiu iš širdies Iš tikrųjų, jeigu šiandien aš buvau su svečiais pernelyg atžarus, jeigu juos įžeidžiau, tai, Dievas mato, aš šito nenorėjau!

Amra valandėlę tylėjo, jos antakiai lėtai pakilo. Pagaliau gūžtelėjusi pečiais ji atsakė: – Tokio elgesio kaip šiandien aš iš tavęs nesitikėjau. Tu atsisakei prisidėti prie programos, nors visi manė, kad tai būtina. Tu savo šiurkštybėmis (šiurkščiu elgesiu) sugadinai visą mūsų šventę.

Advokatas nunarino galvą ir sunkiai alsuodamas (kvėpuodamas) pasakė: – Aš nenoriu būti nemalonus ir jeigu bjauriai pasielgiau, esu pasiryžęs klaidą ištaisyti. Juk tai iš tikrųjų tik juokas, tik vaidinimėlis, tai kodėl gi ne? Aš nenoriu gadinti šventės, aš pasiryžęs...

VII fragmentas

Ponas Loitneris su Amra atsisėdo prie pianino, pastatyto centre, priešais uždangą. Ponas Loitneris ir Amra paskambino kelis taktus (kelias muzikos kūrinio dalis), uždanga pakilo, pasirodė Luizchen...

Per žiūrovų minią nuvilnijo nebyli nuostaba, kai į sceną lyg meškinas sunkiais žingsniais įsirito graudus, darkiai aptaisytas mėsos luitas (baisiai aprengtas storulis). Tai buvo advokatas. Plati, be klosčių, raudona it kraujas šilko suknelė iki pat žemės gaubė jo beformį kūną. Dar ta suknelė buvo su didele iškirpte, pro kurią baltavo nupudruotas kaklas. Trumputės rankovės pūpsojo išpūstos ties pečiais, o storos, tešlios, glebios (netvirtos, nusvirusios) rankos buvo aptemptos ilgomis šviesiomis geltonomis pirštinėmis. Galvą dengė šviesiai rusvas perukas su žalia plunksna. Iš po peruko žvelgė pageltęs, išpurtęs, nelaimingas veidas, kuris iš paskutiniųjų stengėsi atrodyti linksmas. Jo skruostai vis kretėjo (drebėjo), o nieko nematančios, paraudusios, mažos akys buvo nudelbtos (nuleistos žemyn) į grindis.

Šis storulis abiem rankom laikė suknelę ir dusliu, gergždžiančiu balsu dainavo kvailą dainelę, pritariant pianinui:

Dar niekas polkos taip nešoko, / Kaip aš išmokyti galiu; / Esu Luizchen, nors prasčiokė, / Bet vyrai siunčia man gėlių.

Staiga advokatas Jakobis liovėsi šokęs. Jis sustingo, sustojo tarsi įbestas vidury scenos; o tariant „Luizchen“, užstrigo garsas „i“. Jis spoksojo į šią puošnią, šviesią ir pilną žmonių salę, kurioje tvenkėsi skandalo (didžiulio triukšmo dėl šio nesusipratimo) atmosfera. Jis spoksojo į perkreiptus ryškiai apšviestus veidus, į tuos šimtus akių, kurios visos su vienoda žinojimo išraiška žiūrėjo į porą apačioje priešais jį ir į jį patį. Kraupioje (baisioje, labai nejaukioje) tyloje jis paklaikusiomis akimis šokinėjo nuo šios porelės į publiką ir nuo publikos atgal į šitą porelę. Staiga jam viskas paaiškėjo; jam į veidą plūstelėjo kraujas, – jis išraudo kaip toji šilko suknelė, bet tučtuojau vėl pagelto it vaškas – ir storulis griuvo, net grindys subraškėjo.

Akimirką tvyrojo tyla; paskui pasigirdo šauksmai, visi sujudo, keli drąsesni vyrai, tarp jų ir jaunas gydytojas, užšoko ant scenos, uždanga nusileido...

Amra Jakobi ir Alfredas Loitneris vis dar sėdėjo prie fortepijono, nusigręžę vienas nuo kito. Jis, nuleidęs galvą; ji, nė neįstengdama savo žvirbliškomis smegenimis (nemąstančiomis smegenimis) taip greitai suprasti, kas įvyko, dairėsi aplinkui.

Tuoj pat salėje pasirodė jaunas gydytojas žydas. Vyrams, apspitusiems (apsupusiems) jį prie durų, jis atsakė gūžtelėjęs pečiais: – Po visam!