Julija vakarais ilgai negalėdavo užmigti. Mat gyveno dideliame daugiabučiame name su labai plonom sienom ir girdėdavo, kaip kitapus kambario sienos su savo išdykusiu sūneliu vaidijasi griežta kaimynė. Taip buvo ir šį vakarą...

– Juk tu žinai, kad aš nemėgstu blynų su uogiene, – piktinosi įskaudintas kaimynų berniukas, – aš visada valgai blynus tik su grietine...

– Neturiu grietinė, – griežtai atkirto jam mama, – suvalgysi ir su uogiene ir nieko tau neatsitiks. Ponas mat atsirado... Štai aš valgau, ir nieko...

– Nevalgysiu tų tavo blynų su uogiene, – karščiavosi vaikas, – nevalgysiu nevalgusiu ir... numirsiu iš bado, galėsi tada viena pati juos šlamšti... Kodėl aš būtinai turiu mėgti tai, ką mėgsti tu?

– Negausi valguti kelias dienas, dar ir kaip pamėgsi, – pagrasino kaimynė ir, trenkusi durimis, išėjo į kitą kambarį.

Julija klausėsi tų barnių ir jai buvo gaila besipykstančių žmonių.

– Kodėl jie taip barasi ir neleidžia man miegoti? – paklausė Julija Tučio, vieno iš dviejų mylimiausių meškiukų, su kuriuo tą vakarą gulėjo lovytėje. O kitas, vardu Mutis, tuo metu sėdėjo šalia ir saugojo, kad į miegančios Julytės galvą neįsibrautų negražūs sapnai.

– Jie pykstasi, nes per mažai vienas kitą myli ir gerbia, – atsakė meškiukas Tutis.

– O ką reiškia „gerbia“? – paklausė Julija, – pirmąsyk girdžiu tokį žodį...

– Žinot ką, – staiga iš kitapus lovos pasigirdo dvynio meškiuko Mučio balsas, – aš sugalvojau tokį žaidimą... Tu, Tuti, užmigdyk Juliją, o aš jai atsiųsiu stebuklingų sapnų, kuriuos sapnuodama ji supras, kas yra pagarba ir dėl ko žmonės kartais pykstasi...

– Gerais sakai, – sutiko Tutis. – Julija, atsigulk patogiai, užsimerk ir nieko negalvok. Tuoj skrisim į sapnų karalystę... Na, laikykis! Jeigu kas, taip kaip nors!

Tai pasakęs Tutis tyliai uždainavo meškiukų lopšinę, o Julija palengva ėmė grimzti į saldų miegelį. Ji pajuto, kad jos kūnelis ūmai tapo lengvas lengvas tarsi pagalvės pūkelis. Mergaitė pakilo iš savo lovytės ir išskrido į stebuklingą sapnų karalystę...

Pirmiausia Julija atsidūrė keistoje apvalių žmonių ir apvalių medžių šalyje. Išgirdusi riksmus, ji pasislėpė apvaliame krūme. Apsidairiusi ji pamatė šios karalystės gyventojus: aukštame soste sėdintį piktą generolą, šalia jo rūstų patarėją, o sosto papėdėje – apskritutį mokslininką, braižantį apskritimus ir kuriantį apvalias mūšio schemas. Generolas tuo metu garsiai rėkė:

– karą, greičiau visi į karą! Mes turime juos visus nugalėti! ! !

– Ką jūs norite nugalėti? Ir kodėl reikia ką nors nugalėti? – paklausė Julija, iškišusi galvą iš apvalaus krūmo.

– Mes nekenčiame visų, kurie yra nors truputį neapvalūs! O tu kas tokia? – sunerimo generolas, pamatęs Juliją. – Ei, kareiviai, patikrinkit, ar ji apvali?

Apvalūs kareiviai kaipmat ištraukė Juliją iš krūmo, apčiupinėjo visą nuo galvos iki kojų, tačiau nerado nė vienos kampuotos vietos. Tada kareivių vyresnysis generolui raportavo:

– Nekampuota, generole. Sava...

– O gal ji tik apsimeta nekampuota, o viduje yra keturkampė? – vis nenorėjo tikėti tūžmingasis generolas. – Jūs turite nenuleisti nuo tos mergaitės akių. O nakčiai užrakinkit į kalėjimą, kad nepaspruktų! Ir maitinkit visokiais saldumynais, kad dar labiau suapvalėtų! Kai ji taps apskrita kaip kamuoliukas, aš ją vesiu ir ji bus mano generolienė!

Įstumta į apvalią kalėjimo kamerą, Julija iš pradžių truputį nusigando, bet netrukus į sieną kažkas pabeldė. Priglaudusi ausį, ji išgirdo tylų šnabždesį:

– Kas tu tokia? Už ką tave nuteisė? Ar tu kampuota?

–   Ne, aš nesu kampuota, – atsakė Julija, – bet jie netiki... Dabar maitins saldainiais, kol dar labiau suapvalėsiu. O tada tas apvalus ir piktas generolas mane ims į žmonas, – apsiverkė Julija. Paskui susitvardė ir paklausė gretimoje kameroje kalinčio kalinio: – O kas tu toks?

– Aš keturkampis sausainis, – pasigirdo liūdnas balsas anapus sienos, – atvažiavau į šią šalį pasisvečiuoti pas savo pusbrolį, apvalų avižinį sausainį. Bet piktieji kareiviai mane pagavo ir kaipmat kalėjiman įgrūdo. Sako: „Kai pelės apgrauš visus keturis tavo kampus, tada išleisim...“

– Ar čia ir pelių yra? – išsigando Julija.

– Yra, bet nenusimink, – ėmė guosti ją sausainis, – nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Tos pelės išgraužė daugybę urvelių, ir jais dabar galima iš šios apvalios karalystės pasprukti. Ar bėgsi kartu su manimi?

– Aišku, kad bėgsiu. Man čia nepatinka, – atsakė Julija, ir sausainis jai sušnibždėjo:

– Tuoj mes iš čia paspruksim!

Netrukus Julija jau lėkė strimgalviais vingiuotais pelių urvelio labirintais... Bijodama, kad kur nesusitrenktų, mergytė stipriai stipriai užsimerkė. Bet staiga viskas nurimo. Atsimerkusi pamatė, kad sėdi ant keturkampių laiptų stačiakampiuose rūmuose. Ir suprato Julytė patekusi į kitą karalystę.

Atidžiai apsidairiusi, Julija pastebėjo priešais ją stovintį sostą, o jame – kampuotą pasipūtusį karalių, vardu Henrikas Šmikis. Šalia karaliaus tupėjo keturkampis šuo, vardu Šmikiasnukis. Dar toliau stovėjo išdidi karalienė Monika Šimkienė su liniuote rankoje ir trikampe karūna ant galvos.

Karalius Henrikas davė komandą ir prie Julijos kaipmat pribėgo trys šarvuoti kareiviai su kampainiais ir liniuotėmis rankose.

– Išmatuokit ją, – įsakė karalius, – ir praneškit man, ar ji pakankamai kampuota, kad galėtų gyventi mūsų karalystėje?

 Kareiviai ją išmatavo ir karaliui atsakė:

• Ne, Jūsų kvadratybe, ji apvali kaip koks mėnulis.

Įstumta į apvalią kalėjimo kamerą, Julija iš pradžių truputį nusigando, bet netrukus į sieną kažkas pabeldė. Priglaudusi ausį, ji išgirdo tylų šnabždesį:

– Taip ir maniau, kad ne mūsiškė, – sumurmėjo nepatenkintas karalius, ir karalienė savo ilga liniuotė pakrapštė jam pakaušį. – Kažin kaip būtų galima iš jos padaryti normalų, kampuotą žmogų? – ėmė balsu svarstyti karalius Henrikas Šmikis.

– Siūlyčiau suspausti šitą mergaitę iš visų pusių su lygiašoniais presais, – sušnibždėjo į ausį karalienė Monika Šimkienė, – su tais, su kuriais mes spaudžiame skaniuosius kvadratinius mūsų karalystės sūrius.

– Gerai sakai, – apsidžiaugė karalius ir suplojo rankomis. – Jei ji sukertukampės, galės pasilikti gyventi su mumis. O jei ne – pasodinsim į kalėjimą su moliūgais, apelsinais ir kitais mūsų priešais!

„Reikia sprukt, kol nesuspaudė“, – pagalvojo Julija ir nėrė į keturkampę angą. Keturkampis šuo ėmė loti, kareivis bandė mergaitė sučiupti... bet Julijai jie jau nė kiek nebebuvo baisūs! Ji skriejo kaip vėjas keturkampiais tuneliais kol įkrito į minkštus rožinius debesis ir tada palengva ėmė leistis žemyn, minkštai ir lengvai, tarsi koks balionas.

Netrukus apačioje Julija pamatė nuostabią raudoną šalį. „Tikriausiai čia dailininkų kraštas“, – pagalvojo mergaitė, pamačiusi, kad viskas šioje šalyje nudažyta raudona spalva. Net karvės ir medžiai. Ir dar Julija išvydo, kad aplinkui auga dideli pomidorų miškai. Pomidorais ir maitinosi tos šalies gyventojai.

 – Mergaite, bėk greičiau iš čia, – staiga Julija prie pat savo kojytės išgirdo kažkieno tylų balselį; ji pasilenkė ir pamatė mažą raudoną gėlytę, šnibždančią jai: – bėk iš čia, nes šią šalį valdantis karalius Runkelis Raudonasis neseniai išleido įstatymą, liepiantį visiems šalies gyventojams nešioti raudonus akinius, kad netyčia nepamatytų ko nors neraudonai... Jeigu karaliaus sargybiniai pastebės tave be akinių, iškart pasodins į kalėjimą...

– O kas tu tokia? – nustebusi paklausė Julija.

– Aš esu ramunė... Tiksliau, buvau, – atsiduso gėlytė, – buvau graži balta ramunė su geltonu viduriuku. Bet kai mūsų karalystę užkariavo Runkelio Raudonojo kariuomenė, mus visus iškart nupurškė raudonais dažais. Būk atsargi, kad ir tau taip neatsitiktų, – apsidairiusi sušnibždėjo Julijai ramunė.

– Ačiū tau, ramunėle, padėkojo jai Julija, – bet man jau laikas keliauti...

– Būk labai atsargi! – patarė jai atsargioji ramunėlė.

– Jeigu kas, tai kaip nors! – nusišypsojusi atsakė Julija ir, slapstydamasi už pomidorų, nukeliavo toliau...

„Keista ši raudona šalis“, – mąstė tyliai Julytė ir nė nepastebėjo, kaip  paslydusi įkrito į didžiulį raudoną ežerą. „Aš gi nemoku plaukti, nuskęsiu!“ – išsigandusi jau norėjo šauktis pagalbos, bet ūmai prisiminė meškučio Tučio patarimą: „Jeigu kas, tai kaip nors!“ Tada nusiramino, atsigulė ant ežero paviršiaus tarsi minkštoje lovytėje ir užsimerkė. O užsimerkusi ėmė svajoti: „Kaip norėčiau, kad viskas būtų atvirkščiai...“

Ir įvyko stebuklas! Kai tik Julytė atsimerkė ir žvilgterėjo į dangų, pamatė ten atvirkščią pasaulį, pilną linksmų žmogelių, kurie vaikščiojo žemyn galva. Nustebusi net atsisėdo...

– Ei jūs, žemyngalviai! – sušuko Julytė jiems, – kokia čia šalis?

– Mes ne žemyngalviai, o aukštynkojai, – pataisė ją juokingųjų žmogelių karalius, vardu Atvirkštėlė. Paskui užsimaukšlino ant galvos atvirkščią karūną ir pridūrė: – o ši šalis yra tikrų tikriausia Nesąmonių karalystė!

– Nieko nesuprantu... Kažkokia nesąmonė, – gūžtelėjo pečiais Julija. – Tai ką jūs čia per dienas veikiate?

– Mes žiūrime, kokias nesąmones žemėje krečia kai kurie žmonės ir stengiamės viską čia daryti atvirkščiai, – linksmai nusijuokė karalius, – nes neketiname gyventi taip kaip jūs ten, žemėje. Mums patinka džiaugtis ir linksmintis! Na, panele Julija, lipkt šen, – pabaigęs savo pasakojimą, pakvietė karalius Atvirkštėlė, – pasilinksminsim Nesąmonių karalystėje kartu!

– Atleiskit, bet man jau laikas grįžti į žemę, – mandagiai karaliaus Atvirikštėlės atsiprašė Julytė, – aš tuoj turėsiu pabusti...

Pasigirdo žingsniai ir į kambarį įžengė Julijos mama.

– Kelkis, mano mažas angelėli! – pasakė mamytė, – jau rytas. Laikas į mokyklėlę...

– Jau tuoj, tuoj pabusiu. Tik leisk dar truputėlį pasapnuoti, – žiovaudama paprašė Julija.

– Ir ką tu tokio sapnavai, kad nenori pabusti? – paklausė mamytė.

– Oi, aš sapnavau kokius keturis sapnus, – atsakė Julija ir pramerkė akeles. – Pirmasis buvo apie apvalius žmones, kurie nekenčia kampuotų žmonių. Antrasis buvo apie kampuotus žmones, kurie nemėgsta apvalių žmonių. Trečiasis buvo apie raudonus žmones, kurie kariauja su spalvotais žmonėmis...

– Tu turbūt labai nepatogiai buvai atsigulusi, kad sapnavai tokius baisius sapnus, – su užuojauta tarė mama. – O gal vakare prieš miegą prisivalgei kokio sunkaus maisto?

– Ne, gulėjau aš patogiai, ir vakare nieko nebuvau prisivalgiusi, – atsakė Julija, – tiesiog norėjau sužinoti, kas tai yra pagarba...

– Na ir kaip sužinojai? – nusijuokė mama.

– Taip, dabar supratau, – atsakė Julija, – kad pagarba – tai jausmas, labai panašus į draugystę. Tada nesibari, nekariauji su kitaip galvojančiais žmonėmis. Tada myli juos tokius, kokie jie yra... Tarkim, jei tėtė mėgsta kiaušinienę su spirgučiais, o aš – su sūriu, tai dėl to mes juk neturim bartis ir kariauti, ar ne?

– Na, matau, kad tu miegodama laiko veltui neleidi, – apsidžiaugė mama, – net ir sapne mokaisi... Tačiau į mokyklą vis tiek reikės eiti. Kelkis, dukryte, nes pavėluosim...