XIII ir XIV a. – pagoniškosios Lietuvos valstybės laikotarpis. Brandžiausias etapas – Gedimino laikai. Nuo kunigaikščio Gedimino prasidėjo sosto paveldėjimo tradicija, todėl su Gediminu siejamas Gediminaičių dinastijos vardas. Gediminas įkūrė Vilnių ne tik kaip miestą, bet ir kaip sostinę. Valdant Gediminui, buvo sukurta visa mūro pilių siena aplink valstybės branduolį: Medininkai, Krėva, Lyda, Trakai, atokiau pastatytos Gardino ir Kauno pilys. Lietuva Gedimino laikais tapo politinės sistemos centru, apie kurį telkėsi ne tik (ankstesniais) Mindaugo laikais prijungtos Juodosios Rusios ir Polocko žemės, bet ir Lietuvos politinėje įtakoje buvę Haličas-Voluinė, Kijevas, Pskovas. Vadinasi, iki tol palyginti lokali Lietuvos politika Gedimino laikais įgijo platų mastą – tai pripažįsta ir nelietuviai istorikai. Kartais nesutariama dėl to, kaip vadinti ankstyvieji Lietuvos valdovai – kunigaikščiais ar karaliais. Šaltiniuose jie vadinami kunig arba dux. Šių terminų atitikmuo šiandienos kalboje – „kunigaikštis“. Antai Gediminas laiškuose save vadino rex, t. y. „karaliumi“. Tačiau vienintelis Lietuvos karalius buvo Mindaugas (šį titulą siejame su tarptautiniu pripažinimu). Kitus valdovus vadiname Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais, o valstybę – Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Tačiau senovės lietuviai savo valdovų nei karaliais, nei kunigaikščiais nevadino. Vadino juos kunigais. Žodis „kunigas“ kilęs iš germaniško žodžio kuning. Į Lietuvą šis žodis galėjo atkeliauti per latvių kalbą, kurioje žodis „kungs" reiškia „poną".