Mataušo atlaidų dieną, niekam nieko nesakę, palikę gyvulius paganyti dėdei Kasparui, kurio išsiprašėm į paupį, o iš tikrųjų basi ir vienplaukiai patraukėm miesto linkui.
Priešpiečiais dangus išsigiedrino, ir iš jo ėmė leistis balti, švelnučiai voratinkliai, kuriais skaridė mažučiai voriukai. Greitai smilgas, dagius ir kadagių viršūnes užgobė lengvo vėjūkšlio kedenami šydai, lyg toji diena būtų buvusi didelė vorų vestuvinė šventė. Mūsų basas kojas ir blauzdas apavė šilko kojinės, o maži voriukai vis raizgė ir tempė savo gijas nuo stagaro prie stagaro, nuo žolės prie žolės. Taip vikriai jie dirbo, kad žemę užklojo neužmatomai platūs audiniai, kurių palaidi siūlai kliuvo mums už plaukų, tęsėsi nuo blkastienų ir vijosi aplink kaklus.
Bet mums tai nerūpėjo! Simuko kišenėje, mažoje tepalo dėžutėje, žvangėjo trys pinigai. Tie pinigai mudu vedė į nežinomą miestą, kaip Trys karaliai. Ko mes tik nesvajojome už juos pirkti! Atrodė, kad už tokį pinigą galėjome įsigyti po armoniką, po dviratį, po lėktuvą, nes mieste turėjo visko būti. Vis dėlto pirmiausia nutarėm nusipirkti cukrinių avinėlių.
Todėl Simukas man ir sako:
– Kad tu būtum karalius, ką tu darytum?
– Aš… aš turėčiau dviratį ir šimtą karvelių, ir nereiktų man ganyt.
– O aš valgyčiau cukrinius avinėlius ir turėčiau dviratį.
Bešūkaudami, vienas kitą pralenkdami, greitai paliekame savo kaimo žemes ir, kiek pasvarstę ties kryžkele, leidžiamės labiau išvažinėtu keliu. Atsigręžę matom iš akių nykstančius kaimo laukus. Toli toli stovi mūsų namai. Aš pamatau kalvelėje net savo karves, o Simukas, užlipęs ant ežiaženklio, įstebi ir Pirmininkę, kuri plaukia, žvilgindama saulėje ragus, mažutė mažutė kaip voras. Kad geriau būtų matyt prieš saulę, mes viršum akių pridedame rankas.
Dabar kas žingsnis atsiveria nematyti vaizdai: ten toli matom didelius raudonus dvaro namus, kitame šone – plačiausią kūdrą, pilną žąsų. Pekelyj sutinkame nepažįstamus žmones, kuriems lenkiamės iš tolo arba pasislepiame žolėje, kol jie praeis…
Greitai mumyse dingsta bet kokia baimė, ir vėl abu drąsiai išeiname į vieškelį. Kai atsigręžiame atgal, mūsų namų visai nematyt. Seniai juos užgožė svetimų kaimų laukai ir kalvos. Man suspaudžia širdį, lyg būčiau amžinai praradęs savo tėviškę. Pradedu apie tai galvot kiekviename žingsnyje ir jaučiu, kaip pamažėl darosi sunkios kojos. Galvoju tik apie grįžimą namo, bet Simukas drąsiai traukia pirmyn dainuodamas:
Išėjo tėvelis į mišką… ką…
Atsigręžiu vėl į tą kraštą, kur dingo namai, ir šaukiu atsilikęs Simukui:
– Verčiau einam namo!..
Simukas sustoja, paskum pasilenkia, kažką krapšto žemėje ir sako man:
– Nenori – aš vienas eisiu! – ir pabarškina skardinę dėžutę su pinigais. – Nusipirksiu avinėlių ir vienas suvalgysiu… o už kitus du pinigus nusipirksiu armonikėlį.
Stoviu vietoje ir pilnomis ašarų akimis žvelgiu čia į Simuką, čia į namų pusę.
– Man tavęs nereikia! – sako jis ir, išsivilkęs švarkelį, persimetęs jį per petį, bėga pakalnėn. Sėdžiu ir ryju ašaras. Simukas dingsta, paskum pakyla į naują kalvelę ir šaukia man, mosuodamas švarkeliu:
– Jau miestas! Bėk greičiau! Vaje, tai gražus!
Ir bėgu prie Simuko, lyg tas stebuklas būtų matomas tik valandėlę, kaip vasaros naktį perskrodęs dangų žaibas.
Tikrai pamatau toli, pro medžių viršūnes, baltą bokštą.
O gėrybių mieste! Kaip mudu su Simuku tavim apsidžiaugėm ir kaip skaniai tu mums kvepėjai!
Bet neilgam!..
Šį kartą mudu su Simuku apgavo miestas, kuris netrukus dingo iš akių, lyg kiaurai žemėn prasmegęs. Mudu kaip du pirštai pasilikome stovėti svetimame vieškely, svetimuose laukuose, po nepažįstamu dangumi.
Saulė jau seniai pakrypo į vakarus, ir mudu ėmėm bijoti nakties, kuri galėjo greitai ateiti.
Išnyko mudviejų džiaugsmas, vyriškas atkaklumas. Simukas pradėjo šlubuoti.
– Gal ten visai ne miestas… – nedrąsiai pasakiau ir žvilgterėjau į draugą. – Aš noriu namo. Nereik man avinėlių…
Simukas neprieštaravo. Nešdamas sužeistą koją kaip lėlę, jis klusniai traukė atgal. Kai pasiekėme malūną, saulė pasidarė didelė, raudona ir savo ugnimi uždengė dangų toje pusėje, kur buvo pasirodęs miestas…
O kai suplušę, dulkėti, atmuštomis kojomis išvydome prietemoje savo namus, pradėjome net garsiai verkti iš džiaugsmo, lyg būtumėm jų daug metų neturėję.
– Antai mūs klojimas! Ir klėtis. Visus matau! Ve, rūksta dūmai, turbūt putinėlio verda! – suriko Simukas, šluostydamas ašaras.
– O anie mūsų. Man gražesnis mūsų kaimas už miestą. Ir už Kauną geresnis… O tau?
– Ir man! – atsakė Simukas…