Ištrauka iš romano „Anuomet mūsų namuose“

Vieną kartą, pagauti noro plėšikauti, mes broliu Edžiu surengėm drąsų žygį į sandėliuką, kurio durys buvo visai šalia virtuvės durų, todėl mus čia kiekvieną akimirką galėjo kas nors užklupti.

Bet vos tik atsidūrėm viduj, užmiršom visus pavojus: žvilgėdami baltu glajum ten stovėjo abu didžiuliai šakočiai, kuriuos prieš pietus atnešė kepėjo mokinys ir kurie tuojau privertė smarkiau plakti mano ir Edžio širdis. Aš, kaip vyresnis, labai gerai žinojau savo pareigą: ištiesiau ranką, nusilaužiau vieną šakelę ir smakt į burną!

– Ir man vieną nosį! Aš irgi noriu tokios nosies! – pareikalavo Edis, ir jau vien tam, kad ne aš vienas būčiau kaltas, atsakiau:

– Atsilaužk pats!

 Bet greitai mums buvo nebe galvoj, kas kaltas, kas nekaltas. Tos nosys buvo per daug gundančios, ir mes laužėm jas vieną po kitos. Iš pradžių dar laikėmės vieno šakočio, ir vien apatinės jo dalies, tačiau mūsų godumas vis didėjo. Kad vienas kitam nekliudytume, šakotį pasidalijom: Edis laužė nuo kairės pusės, aš nuo dešinės. Mūsų tėvų namai tą naktį buvo po nelaiminga žvaigžde: niekas neužsuko į sandėliuką ir nesutrukdė mūsų nedoro darbo.

Kur mums po pernelyg gausios vakarienės viskas tilpo, aš ir šiandien negaliu suprasti. Šiaip ar taip, netrukus abu šakočiai stirksojo prieš mus visiškai nugenėti... Dabar jau truputį surimtėję, pažvelgėm vienas į kitą: net ir patys matėm, kad tų kepinių grožis smarkiai nukentėjo.

– Žinai ką, einam dabar gulti, – tariau aš pagaliau.

– O žemuoginiai ledai? – suabejojo Edis.

– Kai jie tai pamatys, – atsakiau aš niūriai, – tikrai negausime jokių ledų!

 – Gal jie pamanys, kad šakočiai tokie ir turi būti? – mėgino rasti išeitį Edis.

Aš tik beviltiškai truktelėjau pečiais.

– Arba pasakysim, kad čia kepėjo mokinio darbas!

– Geriau einam gulti, – pakartojau. – Aš dėsiuos, kad miegu.

–   O aš knarksiu, – nusprendė Edis. – Tu vyresnis, prie tavęs jie eis pirmiausia.

Sulipę į lovas, netrukus išgirdom koridoriuj padidėjusį bruzdesį. Paskui iš virtuvės ataidėjo sujaudintas mamos balsas. Mudu kuo greičiau užsitraukėm ant galvų antklodes. Edis tuojau pradėjo kvailiausiai knarkti. Paskui virtuvės pusėj išgirdau net ir tėčio balsą. Tik pagalvokit, mūsų nusikaltimas buvo toks baisus, kad kad abu šeimininkai turėjo atsikelti nuo vaišių stalo! Net įsivaizduoti negalėjau, kokia mūsų laukia bausmė!

Bet kas buvo paskui, buvo baisiau už baisiausią bausmę: ogi nieko nebuvo. Gulėjau vis labiau dunksinčia širdim ir laukiau Paskutiniojo teismo. Bet niekas nesirodė. Aš laukiau, beveik maldavau išvadavimo – niekas nesirodė! Edis seniai jau iš tikrųjų miegojo, o aš vis dar gulėjau ir neužmigdamas svarsčiau tūkstančius galimybių. Kiaurą naktį, kaip sakoma, nesumerkiau akių, pagaliau visų baisiausia bausmė būtų buvus geriau už šitą laukimą. Kai išgirdau virėją atsisveikinant su mūsų Mina ir Šarlota, giliai atsidusęs, nusisukau į sieną. Pykau ant tėvų, kam taip ilgai laiko iškėlę virš manęs savo keršto kalaviją.

Išaušo rytas, tėvai miegojo. Pusryčiams mes, berniukai, gavom šakočio, o mergaitės sumuštinių. Jos norėjo protestuoti, bet nuvargusi Šarlota tik burbtelėjo, kad ponas tarėjas taip liepęs. Kai mokykloj atsivyniojom, kas buvo įdėta, radom ne bandeles, bet šakočio. Pietums – tėtis buvo teisme – mama elgėsi su mumis gan šaltai, bet nieko nesakė dėl šakočio. Užtat turėjom jį valgyti, tik šakotį, o kiti tuo tarpu gardžiavosi puikiausiais likučiais. Jie gavo ir ledų!

Pavakariai, vakarienė: mūsų valgiarašty buvo vis tas pats šakotis. Rytojaus dieną – šakotis! Visi kiti per pietus valgė bulves su puikiomis žaliomis petražolėmis ir gryna jautiena, o mudu šakotį! Mums kaskart darėsi sunkiau malšinti alkį vien tik šakočiu. Nutarėm, kad per daug jau visi vertina tuos šakočius. Netrukus šakočių jau tiesiog nebegalėjom pakęsti! Per žygius į virtuvę ir sandėliuką irgi nieko nepešėm: sandėliukas buvo užrakintas, o iš virtuvės mus tuojau išvydavo.

Atėjo trečia diena – šakotis! Ar tiedu nususę šakočiai niekada nesibaigs? Į mus visą laiką su priekaištu spoksojo nulaužtos vietos, kurių nosis buvom suvalgę. Mudu nedrįsom maištauti, nedrįsom net prašyti... vis sunkiau judindami žandikaulius, kramsnojom savo šakočius...

O baisiausia buvo tai, kad niekas nė žodžio nepratarė dėl mūsų vienodo maisto. Atrodė savaime suprantama, kad mudu maitinami tik šakočiu, kad taip visada buvo ir bus per amžių amžius! Jeigu seserys išdrįsdavo kada ne kada, gagendamos it žąsys, pasivaipyti iš mūsų nelaimingų minų, tai girežtas tėvų žvilgsnis jas tuojau sudrausdavo...

Ak, Dievuli, kokie mudu su Edžiu būtume buvę laimingi, jeigu mums, kaip kitiems berniukams, būtų gerai iškaršę kailį! Bet mūsų tėtis nemėgo nei karšti kailio, nei barti, kiekvienas jėgos vartojimas ir balso kėlimas buvo ne jo būdui. Jis baudė kuo tiksliausiai tuo pačiu, kuo buvo nusidėta. Už smaližiavimą šakočiu, jis nubaudė, priversdamas juo persisotinti. Kiekvienas kvailys ir be sakymo tai suprato...

Pagaliau šakočiai buvo suvalgyti. Pietums tą dieną, gerai atsimenu, buvo didžiosios vestfališkos pupos, saldžiarūgštės, su rūkyta mėsa, iki tol mano nemėgstamas valgis. Dabar kirtau jas lyg grįžęs iš badų krašto.

– Vaike, persivalgysi! – sušuko mama, kai trečią kartą atkišau lėkštę, prašydamas dar.

Bet tėtis tiek tepasakė:

– Žiūrėk tu man, žiūrėk tu man! – ir nusišypsojo…