Kaip Tigriukas ir Meškiukas keliavo į Panamą

Gyveno kartą paupy Meškiukas ir Tigriukas. Ten, prie didžiulio medžio, kur į dangų kyla dūmai. Ir valtį jiedu turėjo. Gyveno mažojo jaukioje trobelėje su kaminu.

– Kaip mums gera, – sakydavo Tigriukas, – turime visa, ko tik širdis trokšta. Ir nieko nesibijome. Mes gi stipruoliai. Tiesa, Meški?

– Taip, – pritardavo jam Meškiukas. – Aš stiprus kaip meška, o tu priprus kaip tigras. Ko daugiau norėti?

Kiekvieną diena Meškiukas eidavo meškerioti, o Tigriukas – grybauti į mišką. Valgyti visuomet taisydavo Meškiukas, jis buvo geras virėjas.

– Jums žuvies su druska ir pipirais, ponas Tigre, o gal su citrina ir svogūnais?

– Su viskuo, – sakydavo Tigriukas, – be to, didžiausią porciją.

Paskui juodu užkrimsdavo troškintų grybų, o desertui užsigardžiuodavo miško uogų kompotu ir medumi.

Išties gražiai juodu gyveno toje mažoje jaukioje trobelėje prie upės...

Bet vieną dieną upe pro šalį plaukė kažkokia dėžė. Meškiukas ištraukė tą dėžę iš vandens, apuostė ir tarė:

– O-o-o... Bananai...

Dėžė iš tiesų kvepėjo bananais. O kas ant jos buvo užrašyta?

– Pa-na-ma, – perskaitė Meškiukas. – Dėžė atkeliavo iš Panamos, o Panama kvepia bananais. Ak, Panama – tai svajonių šalis, – nutarė Meškiukas.

Jis tekinas parbėgo namo ir iki išnaktų pasakojo Tigriukui apie Panamą.

– Panamoje, – sakė Meškiukas, – viskas daug gražiau, žinok. Juk Panama visa visutėlė kvepia bananais. Panama – tai mūsų svajonių šalis, Tigre. Rytoj pat mums reikia traukti į Panamą, o kaip tu manai, Tigre?

– Rytoj pat, – sutiko Tigriukas, – juk bijoti mums nėra ko, Meški. Bet ir mano Tigrinė Antis keliaus drauge.

Kitą rytą jie atsikėlė gerokai anksčiau nei visuomet.

– Kai nežinai kelio, – pareiškė Meškiukas, – pirmiausia reikia rodyklės.

Tad iš dėžės jis padirbo rodyklę.

– Reikia pasiimti ir meškerę, – nutarė Meškiukas, – nes kas turi meškerę, turės ir žuvies. O kas turės žuvies, tas vadui į akis nežiūrės...

– O kam badas nebaisus, – pridūrė Tigriukas, – tam visai nėra ko bijoti. Tiesa, Meški?

Tigriukas pasiėmė ir raudonąjį puodą:

– Kad galėtum man kasdien ką nors skanaus išvirti, Meški. Aš taip mėgstu, ką tu pataisai. Mmm...

Meškiukas nusičiupo juodąją skrybėlę, ir bičiuliai leidosi į kelią. Pagal rodyklę. Ta kryptimi palei upę...

Ei, Meškiuk, Tigriuk! Žiūrėkit! Butelis su laišku plaukia upe! Gal tame laiške slapta žinia apie jūrų plėšikų lobį? Nespėjot. Jau praplaukė.

– Labas, pele, – pasisveikino Meškiukas, – mes keliaujam į Panamą. Panama – mūsų svajonių šalis. Ten viskas kitaip, daug labiau...

– Labiau nei mūsiškiame pelių urve? – paklausė pelė. – Negali būti.

Ak, ką tos pelės išmano apie Panamą? Nieko, nieko ir dar kartą nieko.

Paskui jie pamatė senį lapiną, kuris kaip tik ruošėsi švęsti savo gimtadienį su žąsim.

– Kur čia kelias į Panamą? – paklausė Meškiukas.

– Į kairę, – nesukdamas galvos atsakė lapinas, mat nenorėjo ilgiau trukdytis.

Bet jiems reikėjo ne į kairę. Geriau nė bebūtų klausę.

Paskui sutiko karvę.

– Kur kelias į Panamą? – pasiteiravo Meškiukas.

– Į kairę, – atsakė karvė. – Dešinėje gyvena valstietis, o kur gyvena valstietis, ten negali būti Panama.

Ir vėl ne ten. Kurgi nukeliausi, visą laiką sukdamas kairėn? Teisingai! Kaip tik ten, iš kur išėjai. O čia dar ėmė lyti, lašai pabiro iš dangaus ir biro, ir biro, ir biro...

– Kad nors Tigrinė Antis neperšlaptų, – nerimavo Tigriukas. – Daugiau aš nieko nebijau.

Kurgi jūsų gražusis skėtis, Meškiuk ir Tigriuk? Kabo namuose prie durų. Taigi, taigi!

Vakare Meškiukas iš divejų skardos statinių padarė būdelę nuo lietaus. Jie susikūrė laužą ir ėmė šildytis.

– Kaip gera, – tarė Tigriukas, – kai turi draugą, kuris surenčia būdelę nuo lietaus. Nieko gali nebijoti.

Kai lietus liovėsi, bičiuliai patraukė toliau. Paskui jie išalko, ir Meškiukas tarė:

– Aš turiu meškerę, eisiu gaudyti žuvies. Palūkėk po didžiuoju medžiu, Tigre. Ir ugnelę jau gali sukurti, kepsim žuvį.

Bet upės čia nebuvo, o kur nėra upės, nerasi ir žuvies. O kur nėra žuvies, negelbės nė meškerė. Gerai, kad Tigriukas nors grybų rado, antraip būtų mirę badu.

– Kai turi draugą, kuris moka grybauti, – pasakė Meškiukas, – nieko gali nebijoti. Tiesa, Tigre?

Netrukus jie sutiko kiškį ir ežį, kurie gabeno į namus savo derlių.

Užeikite pas mus, – pakvietė šiedu, – galėsite pernakvoti. Mes visuomet džiaugiamės svečiais, jie vis papasakoja ką nors nauja.