Rilkes sukurtas herojus, Maltė, atvyksta į Paryžių dvidešimt aštuonerių metų ir čia apsistoja. Maltė – senos danų didikų giminės atžala, Paryžiuje jis – užsienietis. Maltė mąsto apie gyvenimą ir savo apmąstymus užrašo. Šiuose apmąstymuose jis dėsto mintis apie žmones, gyvenimą, aprašo Paryžiaus gatveles, prisimena savo vaikystę, užsimena apie savo paties išgyvenamą dabartį. Kuo įdomus Maltė ir jo mintys? Perskaitę knygos fragmentus, į šį klausimą atsakysite jūs.

I fragmentas

Ar jau sakiau? Aš mokausi žiūrėti. Taip, aš pradedu. Kol kas nelabai sekasi. Bet aš pasiryžęs neleisti laiko veltui.

Kaip man, pavyzdžiui, niekuomet neateidavo į galvą, kiek yra veidų. Yra daugybė žmonių, bet veidų – dar daugiau, nes kiekvienas turi po keletą. Yra žmonių, kurie nešioja metų metais vieną ir tą patį veidą. Jis nusidėvi, susipurvina, susiraukšlėja, išsitampo kaip pirštinė, kurią mūvėjai kelionėje. Tai taupūs, paprasti žmonės; jie nekeičia veido, jie neduoda jo išvalyti. O, jis vis dar geras, sako jie, ir kas gali jiems įrodyti, kad yra ne taip? Tiesa, kyla klausimas, ką jie daro su kitais veidais, nes juk turi keletą? Jie juos sutaupo. Jų vaikai juos nešios.

Kiti žmonės nepaprastai greitai keičia veidus, dedasi juos vieną po kito ir visus nudėvi. Iš pradžių jiems atrodo, kad veidų užteks amžiams, bet, žiūrėk, vos sulaukia keturiasdešimties, o veidas – jau paskutinis. Jie neįpratę tausoti veidų, paskutinis susitrina per aštuonias dienas, prakiūra, vietomis suplonėja kaip popierius, vis ryškiau išlenda tai, kas yra po apačia, neveidas, ir jie vaikšto su juo.

II fragmentas

Juokinga. Štai sėdžiu aš savo mažame kambarėlyje, aš, Brigė, kuriam dvidešimt aštuoneri metai ir apie kurį niekas nieko nežino. Sėdžiu čionai ir esu niekas. Ir vis dėlto tasai niekas pradeda mąstyti apie pilką Paryžiaus popietę, mąsto šeštame aukšte tokias mintis:

Ar gali būti, kad mes dar nieko tikro ir svarbaus nematėme, nepažinome ir nepasakėme? Ar gali būti, kad turėjome tūkstantmečius laiko žiūrėti, mąstyti ir užsirašyti ir kad leidome tiems tūkstantmečiams praeiti kaip pertraukai mokykloje, per kurią suvalgai sumuštinį ir obuolį? Taip, gali būti.

Ar gali būti, kad mes, nepaisant visų išradimų ir pažangos, nepaisant kultūros, religijos ir pasaulinės išminties, pasilikome gyvenimo paviršiuje? Ar gali būti, kad net ir tą (gyvenimo) paviršių aptraukėme nuobodžia medžiaga, ir jis dabar atrodo kaip svetainės baldai per vasaros atostogas? Taip, gali būti.

Ar gali būti, kad visa pasaulio istorija yra nesuprasta? Visą laiką buvo kalbama apie istorijos mases, lyg būtų pasakojama apie daugybės žmonių susibūrimą, užuot prabilus apie tą vieną (žmogų). Taip, gali būti.

Ar gali būti, kad visi tie žmonės labai puikiai žino praeitį, kurios niekuomet nebuvo? Ar gali būti, kad visa tikrovė jiems nieko nereiškia; kad jų gyvenimas bėga, nesusijęs su niekuo, kaip eina laikrodis tuščiam kambary? Taip, gali būti.

Ar gali būti, kad mes nieko nežinome apie merginas? Ar gali būti, kad mes sakome „moterys“, „vaikai“, „berniukai“ ir nenujaučiame (nepaisant viso išsilavinimo), jog tie žodžiai seniai nebeturi daugiskaitos, o tik nesuskaičiuojamą daugybę vienaskaitų? Taip, gali būti.

Ar gali būti, kad yra žmonių, kurie sako „Dievas“ ir mano, jog tai kažkoks bendras dalykas? Bet pažvelk į du mokinukus: vienas nusiperka peilį, ir kitas tą pačią dieną nusiperka lygiai tokį pat. O po savaitės juodu parodo vienas kitam savo peilius, ir paaiškėja, kad tie peiliai vos vos panašūs – taip skirtingai jie vystėsi (buvo naudojami) skirtingose rankose. Štai kas: ar galima tikėti, jog įmanoma turėti Dievą ir juo nesinaudoti? Taip, gali būti.

Bet jeigu visa tai gali būti, reikia ką nors daryti. Tas jaunas, niekuo neišsiskiriantis užsienietis, Brigė, turės atsisėsti šeštame aukšte ir rašyti dieną ir naktį; taip jis turės rašyti.

III fragmentas

Kartais einu pro mažutes parduotuves, kad ir Senos gatvėje. Sendaikčių pirkliai arba smulkūs knygų antikvarai, arba vario raižinių pardavėjai su perpildytomis vitrinomis. Niekuomet ir niekas pas juos neužeina, matyt, jie nieko neparduoda. Bet jei pažvelgsi į vidų, tai pamatysi, kad jie ten sėdi, sėdi ir skaito be jokių rūpesčių; jie nesirūpina rytdiena, nesuka sau galvos, ar pasiseks koks nors reikalas, jie turi šunį, tupintį prie kojų, linksmai nusiteikusį, arba katę, nuo kurios tyla pasidaro dar didesnė, nes ta katė eina išilgai knygų lentynų, lyg valytų uodega pavadinimus nuo (knygų) nugarėlių.

Ak, jeigu šito pakaktų: kartais norėčiau nusipirkti tokią pilną vitriną ir atsisėsti už jos su šunim dvidešimčiai metų.

IV fragmentas

Sėdžiu savo kambaryje užsidegęs lempą, čia truputėlį šalta, nes nedrįstu užkurti krosnies; o jeigu ji vėl ims rūkti, ir turėsiu eiti laukan? Sėdžiu ir galvoju: jeigu nebūčiau toks skurdžius, išsinuomočiau kitą kambarį, tokį, kuriame baldai būtų ne tokie nudėvėti, ne tokie prisigėrę ankstesnių nuomininkų, kaip šitie. Iš pradžių man tikrai buvo sunku padėti galvą ant šito krėslo atlošo; mat žaliame apmušale yra tokia purvina pilkšva duobutė, į kurią, rodosi, telpa bet kokia galva. Ilgai dėdavausi atsargumo dėlei po galva nosinę, bet dabar esu per daug pavargęs. Jeigu nebūčiau skurdžius, tai pirmiausia nusipirkčiau gerą krosnį ir kūrenčiau tikras kieto medžio malkas, atvežtas iš kalnų, o ne tas smulkias anglis, kurių dūmai taip užima kvapą ir nuo kurių svaigsta galva. Kartais, kai gatvėse būtų spūstis, pasisamdyčiau karietą ir važiuočiau sau pro šalį, kasdien valgyčiau Diuvalio restorane...