Įvykių seka

Veikėjai:

Vingis tėvas, Vingienė motina, Vingis Jonas sūnus.

Jie labai netvarkingi, apsileidę, tinginiai, godūs.

Marti Katrė Driežaitė darbšti, švari, tvarkinga.

1. Tėvas Vingis svarsto, kad reikėtų sūnui Jonui vesti, tada jie galės apmokėti susidariusias skolas, kurios atsirado dėl Vingių šeimos tingėjimo, dėl tėvo pomėgio dažnai užsukti į karčemą. Motina nesutinka atiduoti sūnui ir marčiai viso namų ūkio. Tėvai kalbasi garsiai, ginčijasi.

2. Iš tėvų pokalbio galima suprasti, kad Katrė yra švari, tvarkinga, išsipusčiusi, baltaveidė. Jos namuose viskas iššluota, sutvarkyta, švaru, patalynė baltutėlė, kvepianti. Tačiau ji yra šiek tiek vyresnė.

3. Katrė visai netinka Vingių šeimai. Darbšti, tvarkinga Driežų šeima yra visiška priešingybė apsileidusiems Vingiams.

4. Vingiams nesvarbu, kokia yra Katrė, svarbu, kad būtų didelis jos kraitis.

5. Vingių sūnus Jonas yra vadinamas „vyru iš stuomens ir iš liemens“, nors iš tiesų yra apsileidęs, netvarkingas, nesikirpęs, nesiskutęs, nesišukavęs. Jonas negražus: jo nosis panaši į agurką, akys kaip kurmio, burna didelė, lūpa atvipusi, seilėta, dantys geltoni, kojos purvinos, drabužiai susiglamžę, netvarkingi, nešvarūs, gal prieš metus skalbti.

6. Jonas ginčijasi su tėvu, negerbia motinos. Vingių šeima kalba šiurkščiai, dažnai ginčijasi.

7. Tėvas liepia Jonui važiuoti pas Katrę pirštis. Jonas abejoja, ar Katrė norės. Tėvas sako, kad niekas neklaus, ko ji nori, lieps Katrės tėvas, tai ir tekės.

8. Katrė, pamačiusi piršlius, visą laiką verkė, mama ją ramino, o tėvas barė, kad išvarys iš namų, jeigu nesiliaus verkti.

9. Driežams tiko Vingių žemė, nesvarbu, kad namai apleisti ir netvarkingi, bet Vingiai turėjo daug geros žemės. Mama Katrę ramino, kad Jonas dar jaunas, pamils Katrę, ir kaip ši norės, taip ir bus.

10. Iš bažnyčios po tuoktuvių Katrė atvažiavo į Vingių namus. Ji atsivežė daug turto: drobės, patalynės, drabužių. Merginą net šiurpas nukrėtė, pamačius tokius apleistus namus, bet ji pagalvojo, kad galima viską gražiai sutvarkyti.

11. Vestuvės buvo triukšmingos, visi gėrė, rūkė, Katrei buvo labai baisu, ji krito ant lovos, įsikniaubė į pagalvę ir verkė, kol išvargusi užmigo.

12. Katrė nubudo anksti, išėjo į kiemą, pamatė gyvulius, vaikščiojančius po kiemą, kiaulės buvo suėjusios į prieangį, šuo ant lovos užsitempęs kaulą graužė, vištos vaikščiojo po stalą, lesė trupinius, katės laižė išvartytus puodelius. Visur baisus purvas, durys išvirtusios, lango dalis išdužusi. Vingienė miegojo prie krosnies, kojas įkišusi į pelenus, išeiginiu paltu užsiklojusi, tėvas miegojo įstrižai ant lovos nugriuvęs, muzikantai ant suolų sugulę knarkė, Jono niekur nematyti.

13. Katrė greitai viską sutvarkė: išvarė gyvulius, įstatė išvirtusias duris, skudurais užkišo išdaužtus langus, surinko indus, pagriebusi šluotą sušlavė šiukšles, nuo lubų nugraibė voratinklius. Tai pažadino Vingienę, ši tik akis pramerkusi ėmė barti Katrę, ko čia šeimininkauja, kodėl atsikėlė taip anksti, kodėl nuėjo viena miegoti... Katrė nesiginčijo, tik atsiprašinėjo.

14. Kokios vestuvės, toks ir gyvenimas. Katrė niekuo neįtiko Vingiams, ką tik darė, viskas buvo blogai, ją barė, vadino bjauriais žodžiais. Katrė nesiginčijo, ji stengėsi tvarkytis, dirbti, kaip buvo įpratusi.

15. Atėjo pavasaris.Visi žmonės dirbo,tvarkėsi, tik Vingiai niekur neskubėjo. Katrė, kiek galėjo, buvo apsitvarkiusi, lovas paklojusi.

16. Tėvas sėdėjo ant suolo, motina – prie židinio, Jonas gulėjo kniūbsčias ant suolo, o Katrė lygindama skalbinius barėsi, kad jos tėvų namuose šunys ir kiaulės geriau ėda, negu Vingiai valgo per Velykas. Čia grietinė sukirmijusi, mėsa sudžiūvusi ir kieta kaip oda, elgetos geriau valgo. Katrė verkė iš nevilties ir sielvarto, kad negali pakeisti bjaurios šeimos, kad nebeturi jėgų kęsti purvo, juk dirba ji viena.

17. Per didžiausią darbymetį Jonas susiruošia į turgų, tėvas irgi džiaugsmingai sutinka važiuoti kartu, motina irgi prisimena, kad turi kiaušinių, sviesto parduoti. Katrė prašo, kad visi nevažiuotų, juk pilna darbo, kad neparduotų produktų, juk nebus ką valgyti per šienapjūtę. Jono paprašė, kad nupirktų muilo gabaliuką, tačiau iš to visi tik pasijuokė. Katrės protingų žodžių niekas neklausė, vyrai išvažiavo, motina nuėjo miegoti, o Katrė – skalbti.

18. Buvo šienapjūtė. Kaitino saulutė, buvo labai karšta, nedvelkė nė menkiausias vėjelis. Žmonės dirbo laukuose: vyrai pjovė žolę, moterys traukė ją grėbliais į sausesnes vietas, grėbė išdžiūvusį šieną, krovė į vežimus. Visi dirbo šeimomis, o Katrė dirbo viena. Žmonės matydami stebėjosi, kad tokiai darbščiai moteriai teko kentėti su tinginiu vyru. Žmonės kalbėjo, kad matę, kaip Katrė guodėsi mamai, abi verkė, o tėvas liepė kentėti, nes po Vingių mirties Katrei su vyru liks gera žemė.

19. Atėjo pietų metas, visi susiruošė pietauti. Staiga dangus apsiniaukė, sudundėjo griaustinis. Visi puolė kuo skubiau vežti išdžiūvusį šieną, kad jo nesulytų. Vingiai irgi šį tą veikė: tėvas ėjo arklių pasiimti, Jonas, atsigulęs ant pilvo, baigė atsineštą į laukus pieną srėbti. Katrė, užlipusi ant vežimo, šieno prikrauto, skubino vyrą, kad greičiau paduotų likusį šieną, suveržtų virvėmis. Staiga virvė trūko, nulaužė kartį ir Katrę numetė nuo vežimo. Jonas net nežvilgtelėjo į žmonos pusę, nuvažiavo su tėvu namo.

20. Katrė negalėdama paeiti įlindo į šieno kūgį ir ėmė graudžiai verkti. Vyrai grįžo namo. Jonas užmigo, o tėvas juokdamasis pasakojo, kaip Katrė nukrito nuo vežimo. Niekas nesijaudino dėl marčios, dargi pyko, kodėl nesiskubina namo, šieno iškrauti.

21. Atėjo ruduo. Katrė visą dieną dirbo, labai sušalo ir susirgo. Vingiai nekreipė dėmesio į jos ligą. Katrė prašė, kad pakviestų jos mamą, tačiau Jonas tingėjo joti pas jos tėvus, tėvas Vingis bijojo jų. Niekas Katrės negydė, gydytojo nekvietė, net žolelių arbatos neišvirė. Po keleto dienų, išgirdusi gandą, atskubėjo Katrės motina. Ji negalėjo atpažinti savo dukros: veidas mėlynas, sutinęs, dukra labai sunkiai sirgo. Katrės motina išsiuntė savo sūnų skubiai parvežti gydytoją, tačiau nebespėjo. Katrė, pažinusi savo mamą, nusišypsojo, sunkiai ištarė „Dovanokit“ [„Atsiprašau“] ir numirė... Palikusi didelį kraitį, gerą žemę ir savo geruosius tėvelius.