Parengta pagal L. Anderson ir Ch. Björk knygoje „Linėja tapytojo sode“ pateiktą tekstą

Klodas Monė gimė 1840 m. lapkričio 14 d. Paryžiuje. Mirė 1926 m. gruodžio 5 d.

Anksti panoro būti tapytoju

Klodas Monė anksti panoro būti tapytoju. Bet jo šeima norėjo, kad jis dirbtų bakalėjos* parduotuvėje. Klodo norą palaikė tik teta iš tėvo pusės – ponia Lekadr. Ji pati tapė, todėl davė Monė šiek tiek pinigų, kad jis galėtų studijuoti tapybą Paryžiuje.

* Bakalėja – kai kurie maisto produktai (arbata, cukrus, kava, miltai, džiovinti vaisiai ir pan. valgomieji produktai), kuriuos prieš vartojimą dar reikia apdoroti.

Aštuoni Klodo Monė vaikai?

Monė sužadėtine (būsimąja žmona) tapo Kamilė. Su šia moterimi Monė susilaukė pirmagimio sūnaus Žano. Po sūnaus gimimo Monė susituokė su Kamile, nors Monė tėvas ir nedavė sutikimo. Monė Kamilę nuolat tapydavo, yra tokių paveikslų, kai viename ir tame pačiame paveiksle pavaizduotos keturios ar net penkios moterys – ir visos jos atspindi Kamilę, tamsiaplaukę juodaakę Monė mylimąją. Pagimdžiusi antrąjį sūnų Mišelį, Kamilė įsisirgo (ji jau sirgo džiova prieš sūnui gimstant) ir mirė. Iš liūdesio Monė nebegalėjo tapyti, kurį laiką juo ir sūnumis rūpinosi Alisa Hošedė. Alisa kurį laiką gyveno kartu su Monė šeima, mat ją su šešiais vaikais buvo palikęs buvęs Klodo ir Kamilės draugas – Ernestas Hošedė (pabėgo į užsienį žlugus verslui). Ilgainiui Klodas ir Alisa susituokė, ir jų šeima tapo didžiulė – abu užaugino aštuonis vaikus.

Netoli Senos upės yra Vernono miestelis. Visai netoli jo – Živerni kaimas, kuriame gyveno didžiulė Alisos ir Klodo Monė šeima. Šį namą (dar vadinamą rausvuoju namu) Monė nusipirko tuomet, kai jam pasisekė parduoti keletą paveikslų. Jo šeima negalėjo įpirkti buto Paryžiuje, o Živerni kaime rastas namas Monė iškart patiko, į jį netrukus persikėlė visa šeima. Monė iškart pradėjo sodo pertvarkymo darbus, nes jam sodas su dailiai apkarpytomis gyvatvorėmis pasirodė itin nuobodus. Vietoj jų Monė sodino gėles, už sodo turėjo didelį daržą tam, kad šeima galėtų išsimaitinti. Sakoma, kad vaikai sodo nemėgo, nes jį reikėjo ravėti ir kas vakarą laistyti, tačiau pats Monė sodą dievino ir nuolat jį tapė.

Klodas Monė – įspūdžio tapytojas

Paryžiuje yra Marmotano muziejus, kuriame eksponuojama itin daug Klodo Monė paveikslų. Šie paveikslai anksčiau priklausė K. Monė jauniausiajam sūnui Mišeliui. Po Mišelio mirties paveikslai atiteko muziejui, nes jis (Mišelis) neturėjo vaikų.

Čia matyti, kad Monė tapė ne tik vandens lelijas ir gėlynus, bet ir garvežius, bažnyčias, kalnus, jūrą, žmones. Jei iš arti apžiūrėtumėte ant didelės drobės nutapytas vandens lelijas, jos atrodytų kaip dažų gumulai ir dėmės, bet iš toli – įspūdis nepakartojamas, šie gumulai ir dėmės virsta baltomis vandens lelijomis, plūduriuojančiomis vandens paviršiuje. Iš kur Monė žinojo, kaip ir kiek tepti dažų tam, kad susidarytų toks įspūdis iš toli? Jis daug tapė, ir tokius tapybos „burtus“ puikiai išmanė.

Šiame muziejuje kabo vienas paveikslas, itin reikšmingas meno istorijai, kuriame pavaizduotas uostas su mažais laiveliais, patekant saulei. Būtent dėl šio paveikslo Klodą Monė dailės kritikai pavadino impresionistu. Jie manė, kad įspūdžių tapymas bevertis, mat tais laikais buvo madinga tapyti aiškiai, glotniai ir kruopščiai, dažniausiai pilkšvomis ir tamsiomis spalvomis. Taigi tais laikais mažai kam patiko Monė paveikslai, kurie atrodė užtepti bet kaip, dėmėti, per ryškių spalvų. Monė nedomino žmonių nuomonė. Jis nenorėjo į savo paveikslus įmaišyti juodos spalvos. Jis ir toliau piešė grynų dažų potėpiais, kad vaizdai, daiktai šviestų ir spindėtų. Jis matė, kad spindi vanduo, medžių lapai, žvilga žmonių oda, drabužiai ir net mūriniai namai. Tiesa, labiausiai Monė mėgo tapyti vandenį. Jis visą gyvenimą bandė nutapyti šviesos įspūdį. Bet niekad nebuvo patenkintas savo bandymais. Monė gyveno ir kasdien mokėsi tapyti bei tapant išlaikyti įspūdį.

Visi Monė paveikslai Marmotano muziejuje eksponuojami apatiniame aukšte. Antrame muziejaus aukšte kabo Monė bendraminčių darbai. Juos taip pat pavadino impresionistais, pavyzdžiui, Pisaro, Renuarą, Sislėjų ir Bertą Moriso (šiame muziejuje ji vienintelė moteris impresionistė!). Monė ir jo draugai gyveno skurdžiai, nes jų paveikslai (tuo metu, kai jie kūrė) nebuvo perkami.

Daugiausia impresionistų paveikslų Paryžiuje buvo eksponuojama Jeu de Paume muziejuje. Vėliau (1986 m.) Paryžiuje buvo atidarytas naujas Orsė muziejus, ir į jį perkelti visi paveikslai iš Jeu de Paume muziejaus.