Sidabrėlis

Kitą kartą karvelis pasiprašęs pas save strazdą, kad šis išmokytų jį lizdą pasitaisyti. Padėjus jam kelis šapus, karvelis tuoj užlėkęs ant to savo lizdo ir ėmęs sukiotis sakydamas:

Vieną rytą Linksmuolė mane pasitiko be galo garsiai kniaukdama. Šitas kniaukimas nebuvo įprastai džiaugsmingas ir nerūpestingas, o kažkoks skaudus, maldaujamas, neramus. Daviau pieno – nelakė. Maniau, gal serga, gal ką skauda. Bet nebuvo panašu, kad jai ką skaudėtų. Tuo metu buvau labai užsiėmusi. Kai po kokios valandos išėjau į kiemą, ji vėl ėmė kniaukti nesavu balsu, gailiai žiūrėdama į akis, kabinėjosi už sijono. Supratau, kad nori iš manęs kažkokios pagalbos. Ji vis bėgo takeliu į sodą ir gręžiojosi atgal. Matyt, norėjo, kad eičiau su ja. Paėjus ligi daržo, išgirdau nuo tvoros pusės tylų cypimą. Ėjau paskui katė ligi tvarto. Rytinė jo siena buvo apkrauta dviem eilėm malkų. Štai ir iš tų malkų, iš pačios apačios, gailus mažo katuko verksmas... supratau, kad ten jos vaikelis, pirmagimis. Katė, išgirdus tą balselį, ėmė dar baisiau kniaukti, tiesiog žviegė, be perstojo kabindamasi už sijono. Ir man buvo gaila, nors verk kartu su ja. Užlipau nedidelėm kopėčiom – ogi malkose kiaurymė, matyt, ten katukas ir įkrito, o išlipti, mažytis, negali. Paėmiau katę ir įmečiau į tą kiaurymę. Ji minutę pabuvo, iššoko atgal ir vėl rėkia. Nėr kas daryti. Ne mano jėgoms buvo išardyti tas taip gražiai sukrautas malkas. Tokia aukštybė! O katukas prie pat sienos ir visai žemai. Arti nė vieno sveiko žmogaus. Atsisėdau ant kelmo. Buvo labai liūdna. O katė vis kniaukė... Dar kartą aš ją ten įmečiau, bet ji ir vėl nesugebėjo ištraukti savo mažiuko.

Nuėjau namo pietų virti, o ausyse – tas katuko vis silpnėjantis balselis... Viskas man krito iš rankų.

O katė – tai prie malkų, tai prie manęs. Aš jai ir sakau: „Katyte, atnešk savo antrą vaikelį, nes ir tas įkris už tų malkų“. Kad ir kaip būtų keista, po pusvalandžio, išėjus į kiemą, – gale namo, prie jurginų, jau ropojo mažas, baltai rainas kamuolėlis, o šalia katė, nelaimingai verkianti Linksmuolė... Katė jį man paliko, o pati vėl prie malkų.  Kelis kartus ir aš ten buvau – atsiliepia tik pašauktas, balselis prikimęs, nusilpęs...

Šitoji katė mažiuko nenešė nakčiai į tvartą kaip jos motina. Verandoje padėjau dėžutę su smėliu – ir jis iš karto suprato, kam jinai. Nors mažytis, bet buvo labai švarus ir tvarkingas. Vakare aš jį migdžiau ant kelių, kai atėjo katė. Ji pamaitino katuką ir nuėjo prie ano. Turbūt suprato, kad čia šitam bus saugu.

Iš ankstyvo ryto Linksmuolė atėjo prie savo mažulio ir pamaitinus vėl išėjo. O netrukus – prie pirmojo aukštų rausvų jurginų krūmo stovėjo jau abu: Linksmuolė ir mažasis pražuvėlis: visas pilkšvas, šviesus kaip pienės pūkas. Ryto šviesoje jis spindėjo kaip sidabrinis. Taip ir praminiau jį Sidabrėliu. Vargšas Sidabrėlis visai neturėjo jėgų paeiti. Katė jį nešė dantyse ir prie jurginų paleido. Bet eiti jis neįstengė: pakrutino, pakrutino kojeles ir suglebo, klestelėjęs ant pilvuko. Po savaitės jis atsigavo ir buvo beveik lygus su broliuku. Linksma buvo jiems abiem – žaidė, dūko, voliodavosi ir apsikabinę užmigdavo ant grindų. Sidabrėlis buvo guvesnis ir sumanesnis. Kartą Senolė atnešė jam į verandą pelę. Ją bedorodamas, sutepė grindis, ir jis buvo su visa pele išmestas į lauką. Bet po akimirkos su pele dantyse įsmuko pro duris, pasidėjo pelę į lėkštelę ir ėdė toliau. Kas gi mums beliko?