Tvenas Markas, ištrauka iš knygos „Tomo Sojerio nuotykiai“
Tvenas Markas, ištrauka iš knygos „Tomo Sojerio nuotykiai“
Puikus baltintojas
Atėjo šeštadieno rytas, ir suspindo vasaros gamta, giedra, gaivi ir kunkuliuojanti gyvybe. Visų veiduose švietė džiaugsmas, visi vaikščiojo kojom žemės neliesdami. Žydėjo baltosios akacijos, ir žiedų kvapo buvo pilnas oras.
Tomas išdrožė į šaligatvį su kibiru kalkių tyrės ir ilgakočiu teptuku. Jis apžiūrėjo tvorą, ir tuoj visas linksmumas dingo, o širdį suspaudė gilus liūdesys. Trisdešimties jardų ilgumo, devynių pėdų aukščio tvora! Atsidusęs jis padažė teptuką ir brūkštelėjo juo per viršutinę tvoros lentą, brūkštelėjo dar kartą, dar atsitraukęs pamatė, koks menkas tas išbaltintas ruoželis ir koks baisiai didelis nedažytos tvoros plotas! Jis nusiminęs prisėdo ant lentinės aptvarėlės, einančios aplink medį. Pro vartus, skardiniu kibiru nešinas, pasišokinėdamas ir dainuodamas išbėgo Džimas. Nešioti vandenį iš miesto šulinio, Tomo akimis žiūrint, buvo nepakenčiamas darbas, bet dabar jis su džiaugsmu jo imtųsi. Jis prisiminė, kad prie šulinio susirinkdavo daug žmonių. Baltieji, mulatai, negrai – berniukai ir mergaitės – laukdavo savo eilės ilsėdamiesi, mainikaudami žaislais, ginčydamiesi, pešdamiesi ir išdykaudami. Dar jis prisiminė, kad nors iki šulinio buvo ne daugiau kaip pusantro šimto jardų, Džimas niekad negrįždavo su kibiru vandens anksčiau kaip po valandos, ir beveik visada kas nors bėgdavo jo šaukti.
– Klausyk, Džimai, nori, aš už tave parnešiu vandens? O tu truputį pabaltinsi. Ką?
Džimas papurtė galvą ir tarė:
– Negaliu, ponaiti Tomai! Senoji ponia liepė, kad eičiau tiesiai vandens ir pakeliui su niekuo nesustočiau išdykauti. Ji man sakė: „Aš jau žinau, kad Tomas šauks tave baltinti tvoros, tu jo neklausyk ir eik savo keliu; aš pati išeisiu pasižiūrėti, kaip jis baltina“.
– O ko tu jos klausai, Džimai! Maža, ką ji sako. Ji visada tai šneka. Duok šen kibirą, aš kaipmat sulakstysiu. Ji nė žinoti nesužinos.
– Oi bijau, ponaiti Tomai. Senoji ponia man galvą už tai nusuks!
– Eik jau! Prikalba ji, tiesa, baisių dalykų, bet juk nuo žodžių neskauda, jeigu tik ji neverkia. Džimai, aš tau duosiu marmurinį rutuliuką! Baltą rutuliuką duosiu!
Džimas ėmė svyruoti.
– Baltą rutuliuką, Džimai, dailučiuką baltą rutuliuką!
– Taip tai taip, gražus daiktas. Bet vis dėlto, ponaiti Tomai, aš baisiai bijau senosios ponios.
– O, be to, aš tau parodysiu savo skaudamą pirštą.
Džimas buvo tik žmogus – šitokia pagunda jam buvo per didelė. jis pastatė kibirą, paėmė baltąjį rutuliuką ir pasilenkęs ir pasilenkęs su didžiausiu susidomėjimu stebėjo pirštą, kol Tomas rišo tvarstį. Bet po valandėlės, gavės per kuprą, jis jau dūmė gatve su kibiru rankoje, Tomas labai uoliai baltino tvorą, o teta Polė traukėsi iš kautynių lauko su šliure rankoje ir pergale švytinčiomis akimis.
Bet Tomui energijos užteko neilgam. Jis pradėjo mąstyti, kaip smagiai ketino praleisti šią dieną, ir jam pasidarė dar sunkiau. Netrukus visi berniukai išbėgs į gatvę laisvai lakstyti, susigalvos įvairiausių linksmų žaidimų ir kaip iš jo tyčiosis, kad jis pristatytas prie darbo! Ši mintis degino kaip ugnis. Jis išsitraukė visus savo turtus ir ėmė juos žiūrinėti: žaislų nuolaužos, marmuriniai rutuliukai ir kitoks šlamštas – už visa tai gal ir galėtum su kuo susikeisti darbu, bet visiškos laisvės net pusvalandžiui nenusipirktum. Jis vėl susidėjo savo skurdų turtą į kišenę ir atsisakė minties papirkinėti draugus. Tą sunkią valandą, kai jau, rodos, jokios vilties nebuvo, staiga jam į galvą atėjo gera mintis. Ne šiaip sau mintis, bet puiki, didinga mintis.
Jis paėmė teptuką ir pradėjo ramiai dirbti. Tuo metu tolumoje pasirodė Benas Rodžersas – tas pats berniukas, kurio šaipymosi jis visų labiausiai bijojo. Benas ne ėjo, bet šokinėjo, straksėjo, trypė – visiškai aišku, kad jo širdžiai lengva ir kad jis ketina smagiai leisti laiką.
Tomas dirbo toliau, nėmaž nekreipdamas dėmesio į jį. Benas pažiūrėjo nustebęs ir tarė:
– Hi hi! Pakinkė kumeliuką!
Nė žodžio. Tomas menininko akimis apžvelgė savo paskutinį brūkštelėjimą, paskui dar kartą iš lengvo pabraukė teptuku ir vėl pasigrožėjo.
Benas priėjo prie pat Tomo. Pamačius Beną valgant obuolį, Tomui pradėjo seilė varvėti, bet jis dirbo įnikęs.
Benas tarė:
– Tai ką, bičiuli, dirbti reikia, a?
– A, tai tu, Benai! Aš ir nepastebėjau.
– Žinai, aš einu maudytis. Norėtum ir tu, jei galėtum? Bet tau, aišku, reikės dirbti, tiesa? Na, žinoma, tau geriau dirbti!
Tomas atidžiai pažiūrėjo į Beną ir paklausė:
– Ką tu vadini darbu?
– Argi čia ne darbas?
Tomas vėl pradėjo baltinti tvorą ir nerūpestingai atsakė:
– Gal taip, o gal ir ne. Aš žinau tik tiek, kad Tomui Sojeriui jis patinka.
– Na jau, na? Negi pasakysi, kad tau čia smagu?
Teptukas judėjo ir judėjo.
– Nežinau, kodėl turėtų būti nesmagu? Argi berniukai kasdien gauna baltinti tvoras?
Benas liovėsi graužęs obuolį. Tomas dailiai vedžiojo teptuką į vienč pusę, į kitą; atsitraukęs kelis žingsnius žiūrėjo, ar gražu, dar šen ten pabraukė, o Benas sekė kiekvieną jo judesį, vis labiau domėjosi, vis labiau jam tas darbas patiko.
Pagaliau Benas tarė:
– Klausyk, Tomai, leisk man truputį pabaltinti!
Tomas svarstė, buvo jau besutinkąs, bet apsigalvojo.
– Ne, ne, Benai, nieko iš to neišeis. Matai, teta Polė tiesiog dreba dėl tos tvoros – ji iš gatvės pusės, supranti. Jei ji būtų iš kiemo pusės, kitas reikalas, aš nieko nesakyčiau, ir ji nieko nesakytų. O dabar ji tiesiog dreba dėl tos tvoros; reikia baltinti labai labai rūpestingai. Aš manau, kad iš tūkstančio, gal net iš dviejų tūkstančių berniukų neatsirastų tokio, kuris pataikytų nubalinti ją kaip reikiant.
– Nejaugi? Eik, eik! Duok man tik pabandyti nors truputėlį. Tavim dėtas, aš duočiau, Tomai.
– Garbės žodis, Benai, aš mielai duočiau, bet teta Polė! Džimas norėjo baltinti, bet ji neleido. Sidas irgi norėjo, bet neleido ir Sidui. Dabar matai, kokie reikalai? O jeigu tu pradedi baltinti, ir staiga tau nepasiseka...
– Nebijok! Aš stengsiuosi taip kaip tu. Duok tik pabandyti! Klausyk, aš tau duosiu šito obuolio nuograužą.
– Na, gerai, še. Bet ne, Benai, nereikia, bijau...
– Aš atiduosiu tau visą likusį obuolį...
Tomas labai nenoriai padavė jam teptuką, nors širdyje džiūgavo. Ir kol Benas dirbo ir prakaitavo saulėje, Tomas, pasitraukęs į pavėsį, krimto obuolį ir suko galvą, kaip paspęsti spąstus dar kitiems neišmanėliams. Tokių netrūko: berniukai ėjo ir ėjo prie tvoros, – prieidavo tik pasišaipyti, o paskui pasilikdavo baltinti. Rytą Tomas buvo skurdžius, o pavakary pasidarė turtuolis, apsikrovęs visokiomis gėrybėmis. Be anksčiau minėtų daiktų, jis turėjo dvylika marmurinių rutuliukų, švilpynės nuolaužą, mėlyną butelio šukę, pro kurią įdomu žiūrėti, patranką, raktą, kuris nieko nerakino, gabalėlį kreidos, švininį kareivėlį, vienaakį kačiuką, varinę durų rankeną, šuns antkaklį ir kitokių gėrybių.
Jis maloniai ir linksmai praleido laiką didelėje draugijoje nieko neveikdamas, o tvora buvo nudažyta net tris kartus!
Tomas tarė sau, kad galų gale gyvenimas nėra toks jau tuščias.
Tomas atsistojo priešais tetą Polę, sėdinčią prie atdaro lango jaukiame galiniame kambaryje. Ji užsnūdo su mezginiu rankose, su ja nieko daugiau nebuvo, tiktai katinas, bet ir tas miegojo jai ant kelių. Ji buvo tikra, kad Tomas jau seniai kur nors išdūmęs, todėl nustebo pamačiusi, kad jis taip drąsiai išdygo tiesiai priešais ją. Jis tarė:
– Teta, ar dabar man galima eiti žaisti?
– Na, na! Tu jau baigei? Kiek gi tu padirbai?
– Nubaltinau visą, teta.
– Tomai! Nemeluok! Aš to negaliu pakęsti.
– Aš nemeluoju, teta, tikrai viskas baigta.
Teta Polė nelabai tikėdavo, ką jis sakydavo. Ji išėjo pati įsitikinti ir būtų buvusi patenkinta, jei bent penkta dalis Tomo žodžių būtų buvusi tiesa. Bet kai ji pamatė, kad visa tvora nubaltinta, ir ne bet kaip nubaltinta, o rūpestingai nutepta kalkėmis kelis kartus, jai žadą užėmė. Ji tarė:
– Na žinai, niekad nebūčiau maniusi... Reikia pripažinti, Tomai, kad tu, kai nori, gali dirbti. – Čia ji sumetė, kad nereikia per daug girti: – Tik kad labai retai tau tas noras užeina. Na, eik žaisti. Tik žiūrėk man, pareik namo laiku, o jei ne, gausi lupti. Ją taip sužavėjo puikiai atliktas Tomo darbas, jog ji nusivedė berniuką į sandėliuką, išrinko jam patį gražiausią obuolį ir įteikdama pamokomai pridūrė, kad kiekvienas daiktas, įsigytas doru ir sąžiningu darbu, yra daug saldesnis ir mielesnis. Kol ji baigė kalbą, Tomui pasisekė nukniaukti meduolį...