Senolė

Ji turėjo aukso spalvos akis, rūstokas ir paslaptingas. Tik kojos ir pakaklė švytėjo baltumu. Išdidi, nepriklausoma, nepaperkama, ji ėjo tik pas tą, ką mylėjo. Kai mudvi susipažinom, ji buvo labai santūri, leidosi paglostoma, bet ne daugiau. Palakusi pieno, ji dar valandėlę patupėdavo ant laiptelių, nusiprausdavo, o paskui nueidavo. Vėliau jau ateidavo artyn, mane pamačiusi kieme, trindavosi apie kojas ir mėgdavo būti paimama ant kelių – pati dar nedrįsdavo užšokti. Ilgai ilgai į mane žiūrėdavo savo protingom auksinėm akim. Atrodė, kad ji supranta ne tik žmonių kalbą, bet ir mintis skaito, ir žino daugiau negu mes.

Ir štai vieną saulėtą rugsėjo dieną, kai dangus buvo mėlynas lyg vaiko akys, aš sėdėjau lauke, prie verandos, ir gėrėjausi dosnia šiluma. Pamačiau nuo darželio ateinant katę su dviem kačiukais. Ji vedė juos takeliu, matyt, pas mane, o šie spyriojosi, manęs bijodami – juk buvome nepažįstami. Katė jiems kažką sakė, barė, stūmė juos galva ir koja užduodavo per šonelį, bet jie vis smukdavo į krūmus, neklaužados. Devynis kartus jie pabėgo, tik iš dešimto karto pagaliau buvo atvesti. Visi trys sustojo prie mano kojų. Katė pakėlė savo laimingą išdidžią galvą. Abu mažylius paėmiau ant kelių. Jie smalsiai dairėsi užvertę galvas. Vienas buvo baltai rainas – tikras mamos atvaizdas, kitas tamsiai rainas – be jokio balto plaukelio. Jų širdutės virpėjo ir daužėsi, bet iš mano rankų nepabėgo. Atnešiau pieno lėkštę. Kol mažiukai mirkė liežuvėlius – pirmą kartą lakė, – katė užšoko man ant kelių. Pirmą kartą žmogui ant kelių! – ir ėmė laižyti rankas. Laižo ir žiūri į akis, laižo ir žiūri – pilna dėkingumo, nuolankumo ir ištikimybės. Buvau sujaudinta tokio gyvulėlio prieraišumo. Juk man ji atnešė, ką turėjo brangiausia – savo vaikelius.

Vakare ji katukus išsivedė miegoti į tvartą, o anksti rytą vėl juos atvedė. Beje, tai buvo katytės. Tamsi rainoji buvo labai liūdno veidelio, nedrąsi, ne visada eidavo prie rankų ir pašaukta, net pieno lėkštele jos nesuviliodavai. Antroji – labai linksma, išdykusi ir labai patikli. Jai nieko nereiškė užropoti man per kojas ant kelių, žaisti su pirštais arba megztinio sagom. O jau pamačiusi pieną, lėkdavo kūlvirsčia ir springdama lakė, net pienas tiško į šalis. Ją pavadinau Linksmuole, o sesutę – Liūdesėle.

Jei ne Linksmuolė, Liūdesėlė ir žaisti nemokėtų. Tad linksmoji seselė ją traukdavo už uodegos, škąsdavo į ausytę ir, įlipusi į aukštą balzamingą, kviesdavo ir liūdnąją. Linksmuolė buvo visokių žaidimų pramanytoja, ypač mėgo žaisti slėpynių. Išeidama pelių medžioti, katė jas palikdavo pas mane, po mano krėslu, kur aš skaitydavau arba megzdavau, šalia seno išsikerojusio putino. Matyt, ji liepdavo savo mažiukėm nesitraukti nuo manęs, nes po kurio laiko jos išlįsdavo iš po krėslo, voliodavosi žolėje ar bėgdavo ligi gėlių lysvės po langu. Bet vos pamatydavo sodo takeliu artėjančią katę su pele dantyse, kuo skubiausiais nerdavo po krėslu ir abi susiglaudusios sustingdavo, tarsi ir niekur nebūtų pajudėjusios iš vietos. Mama atnešdavo per dieną po dvi peles, vieną kartą vienai duodavo, kitą – kitai. Katytės buvo labai gerai išauklėtos. Kai viena žaisdavo su savo dovana, antroji, nors ir labai norėdavo pelytės, bet nebandydavo atimti, kantriai laukė savo eilės.