Lydekutis Kikutis gimė balandžio mėnesio pradžioje, tankiu nendrių mišku apaugusioje ežero protakoje, kuri jungė du didelius ir paslaptingus ežerus. Tuose ežeruose buvo labai tyras ir švarus vanduo, o vešliuose jų žolynuose gyveno daug visokiausių žuvų. Ežerus iš visų pusių supo miškai. Nuo ankstyvo pavasario iki pat rudens šalnų miškuose skardeno paukščių balsai, dunksėjo didelių žvėrių žingsniai; abiejų ežerų vandenyse pliuškenosi žuvys. Miškuose prie ežerų dažnai pasigirsdavo ir žmonių balsai. Tuomet paukščiai nutildavo, žvėrys sunerimę slėpdavosi, o žuvys nerdavo į gelmę... Tai štai kokiame gražiame ir paslaptingame krašte lydekutis Kikutis išvydo pasaulį, o išvydęs ėmė smalsiai dairytis...

Kikučio mama, gudrioji lydeka Babilė, negalėjo atsidžiaugti savo vaikučiu. Neišleisdama sūnaus iš akių, lydeka didžiuodamasi stebėjo, kaip jos Kikutis sumaniai nardė tarp ilgastiebių nendrių, kaip vikriai gaudė vandens vabalus, šimtakojus vėžiagyvius. O kartą netgi ilgą ir juodą dėlę buvo nučiupęs... Tačiau ne vien medžioklė Kikučiui rūpėjo. Kai tik jis atisdurdavo prie Babilės, kai prisiglausdavo prie jos ilgo, stangraus kūno ir pasijusdavo laimingas, nuo visų pavojų apsaugotas, bematant pradėdavo klausinėti:

– Mama, o kodėl mes gyvename protakoje?

– Kol kas čia mums saugiausia, vaikuti.

– O... o... kas tai yra protaka?

– Ak tu, užuomarša... Juk aiškinau jau... Na gerai, dėkis į galvą, ką mama pasakys. Protaka išbėga iš mūsų ežero ir pievomis nuskuba į kitą... Ji jungia tuos du ežerus.

– Kodėl?

– Hm... Kodėl?.. Taip panirėjo pati Didžioji Motina gamta?

– O kas ta gamta?

– Gamta... Na, kaip čia tau aiškiau pasakius?.. Gamta tai ir mūsų ežeras, ir dangus, ir miškas, šita protaka, šitos nendrės, netgi mes patys, vaikuti, – gamta.

– Man jau atsibodo gyventi toje protakoje. Aš noriu plaukti į ežerą.

– Matai, koks nenuorama! Ežeras ir mane vilioja, tačiau ten daug, oi, daug pavojų! Ypač jei esi tokia maža žuvis kaip mano Kikutis...  Teisybė, ežero žolių pievose mes turim savo namus, yra kur slėptis, bet priešų užtektinai.

– O aš jų, priešų nebijau, – pasipūtė Kikutis.

–  Drąsuolis mano, – palingavo galvą Babilė. – Gerai, kad bailiu negimei, bet iki paskutinio atodūsio atsimink: ūdros, vanago, apuoko, o ypač baisiojo žmogaus Brakonieriaus iš tolo venk. Ar atsiminsi, ką sakau?

– Atsiminsiu, atsiminsiu, – paskubomis atsakė lydekutis.

Tačiau vos tik Babilė pasislėpė protakos žolynuose, lydekutis pats savęs paklausė: „O kodėl man nepamedžiojus, kol mama sugrįš? Kas čia blogo?..“ Ir lyg tyčia prieš Kikučio akis šmėkštelėjo didžioji dusė, labai žiaurus vandenų vabalas. Dusė taip pat lydekutį pastebėjo ir atstačiusi sabvo ragus ėmė irtis artyn, lyg ruošdamasi pulti.

– Traukis iš kelio, varliūkšti! – šūktelėjo dusė. – Tu man jau seniai nepatinki!

– Nedraugausiu ir aš su tavim! – atrėžė Kikutis. – Ir tu man įkyrėjai.

Šitaip drąsindamas save, lydekutis ūmai šoko prie dusės ir nutvėrė kietom žiaunom už tų jos ragų.

– Pakvaišai, visai protą pametei! – vapėjo dusė. – Aš tik pajuokauti norėjau! Pasiskųsiu Babilei, pamatysi!

– Kitą kartą žinosi! – išdidžiai šūktelėjo lydekutis ir jau buvo beplaukiąs prie nendrių, tačiau netikėtai visas pašiurpęs sustingo vietoje. Protakos pakraščiu, iš lėto kilnodamas kojas, žingsniavo kažkoks didelis ir baisus paukštis. Jo kojos buvo raudonos lyg ugnis, o kaklas ilgas ilgas ir gražiai išlenktas. Paukščio galva ir snapas vis judėjo, o akys įdėmiai žvelgė į vandenį. Siaubūnas stabtelėjo prie pat kikučio, staiga panardino į vandenį snapą ir nučiupo varlę. Paskui, užvertęs galvą, bematant ją prarijo.

– Spruk iš čia greičiau, spruk, Kikuti, – ragino pats save lydekutis, bet kažkodėl negalėjo pajudinti nei pelekų, nei uodegos. O paukštis buvo jau visai šalia. Vėl jis vikriai panėrė į vandenį snapą. Kikutis pajuto, kad jį kažkas skaudžiai lyg replėmis sugnybo. Dar po akimirkos jis atsidūrė ore. Paukštis pasukaliojo, pakraipė galvą ir, laikydamas snape lydekutį, sumojavo dideliais sparnais.

– Mama! Mamyte, gelbėk! – sušuko lydekutis, bet Babilė jo balso negirdėjo, nes ramiai medžiojo kvaišas kuojas. O gandras – taip, taip, tas didelis raudonomis kojomis ir ilgu snapu paukštis buvo tikrų tikriausias gandras – jis kilo aukštyn ir aukštyn. Galingais sparnais jis plasnojo virš ežero ir nešė lydekutį į pamiškės sodybą, kur aukštame medyje buvo jo lizdas. Tame lizde nekantravo, vis sukiojo galvas du gandriukai. Abu baisūs nenuoramos ir visuomet alkani. Jiems ir turėjo atitekti mažasis Kikutis, kuris gandro snape bejėgiškai žiopčiojo ir, rodės, bematant užtrokš. Tačiau Kikutis, matyt, buvo gimęs po laiminga žvaigžde. Nežinia, kaip ten atsitiko, bet virš ežero beskubantį gandrą netikėtai pamatė pilkasis garnys. Jis tuojau pat prisigretino prie gandro ir neiškentė nepaklausęs:

– Ką čia nučiupai, kaimyne? Žiūriu taip, žiūriu anaip, negaliu atpažinti.

Gandras nepatenkintas pakraipė galvą ir tylėdamas skrido tolyn.

– Visokių keistenybių pasaulyje mačiau, – neatstojo garnys, – bet šitokio padaro tai neteko... Varlė – ne varlė, žuvis – ne žuvis, tai gal gyvatuką neši?

– Ko prikibai? – netekęs kantrybės, plačiau pražiojęs snapą, šūktelėjo gandras. – Tu visur savo nosį kaišioji, visur!

Su pirmu gandro žodžiu Kikutis pajuto, kad strimgalviais krenta žemyn, kad nebe taip skauda šonai, o aplinkui viskas sukasi... Lydekutis pūkštelėjo į vandenį ir lyg negyvas ėmė grimzti. Lėtai lėtai... pagaliau jau prie pat ežero dugno išsitiesė visu ūgiu ir, vos vos judindamas žiaunas, iš lėto ėmė kvėpuoti.

Kikutis neprisiminė, kaip ilgai leisgyvis gulėjo ant vešlių švelnių elodėjos lapų. Kai atsigavo, apsidairė, suprato, kad jau naktis. Danguje blizgėjo tolimos žvaigždės, pasisukęs veidu į žemę, švietė mėnulis. Kikutis susigūžė, pasijuto labai vienišas tokiame giliame ir nežinia ką slepiančiame ežere.

– Mama, kur tu? – silpnu balsu pašaukė lydekutis, bet niekas neatsiliepė. Kikutis, prislėgtas ir nelaimingas, visą naktį pratūnojo prie elodėjų. Ir keista! Su pirmaisiais saulės spinduliais, su atėjusia diena jis iš karto vėl pagyvėjo, sugrįžo drąsumas. Jis tartum pamiršo, kas jam buvo nutikę. Nors Kikutį ir labai buvo nukankinęs tas baisusis paukštis gandras, bet dabar lydekutis ne tiek skausmą, keik alkį juto. Taip norėjo valgyti, taip, kad net akyse temo, viskas sukosi ratu. Kaip tyčia, ežero paviršiuje šildėsi saulėje būrelis aukšlių. Kikutis, ilgai nelaukdamas, ūmai puolė į žuvelių būrį. Viena aukšlė, žiopliukė, o gal tikra svajotoja, nesuskubo su visomis pasislėpti. Kikutis bematant ją pasivijo ir nutvėrė. Numalšinęs alkį, atgavęs jėgas, tuoj pat tvirtai nutarė plaukti į protaką, pas mamą. Tik visa nelaimė buvo ta, kad Kikutis visai neįsivaizdavo, koks didžiulis ežeras skyrė jį nuo protakos