Emilis iš Lionebergos – taip vadinosi berniukas, kuris gyveno Lionebergoje. Jis buvo išdykęs, neklaužada vaikas, ne toks geras kaip tu. Nors atrodė meilutis, iš tikrųjų. Kai nerėkdavo. Jis buvo žydrų apvalainų akių, papurusiais raudonais žandukais, o plaukai šviesūs, garbanoti. Pažiūrėti visai dailus, taigi galėjai pagalvoti, kad jis lyg angelėlis. Bet taip tik atrodė. Jis buvo penkerių metų ir stiprus kaip jautis, o gyveno Kathultos viensėdyje, Lionebergos kaime, Smolande, su savo tėčiu Antonu Svensonu, su savo mama Alma Svenson ir su savo sesyte Ida. Katultoje jie dar turėjo berną Alfredą ir mergą Liną. Mat tais laikais, kai Emilis buvo mažas, visur kur Lionebergoje buvo pilna ir bernų, ir mergų. Bernai arė, žiūrėjo arklius ir jaučius, vežė šieną, o mergos melžė karves, plovė indus, šveitė grindis ir dainavo dainas mažiems vaikams.

Ramu ir jauku būtų buvę Kathultoje, jei ne Emilis.

– Aibes visokių išdaigų jis prikrečia, tas vaikis, – kalbėjo Lina. – Ir jei ne pats ką padaro, tai jam kas nors atsitinka. Dar niekad nemačiau tokio bernioko.

Bet Emilio mama tuoj imdavo jį ginti.

– Nieko baisaus tas Emilis nedaro, – kalbėjo ji. – Šiandien tik sykį įgnybo Idai ir paliejo grietinėlę, štai ir viskas... Teisybė, dar vaikė katę aplink vištidę, taigi! O šiaip, man regis, jis jau rimsta, eina geryn.

Ir nebuvo Emilis piktas, šito nepasakysi. Labai mylėjo jis ir Idą, ir katę. Bet Idai turėjo gnybtelėti, kitaip nebūtų gavęs iš jos sumuštinio su sirupu, o katę irgi vaikėsi draugiškai, jam knietėjo pažiūrėti, ar mokės taip greitai bėgti kaip katė. Tik katė, aišku, to nesuprato.

Visa tai atsitiko kovo septintą, kai Emilis buvo toks geras ir tik sykį įgnybo Idai, paliejo grietinėlę ir vaikėsi katę. Bet paklausyk apie kitas Emilio gyvenimo dienas, kai ne tokie dalykai dėjosi, mat Emilis arba pats kokią išdaigą iškrėsdavo, kaip sakė Lina, arba jam kas nors atsitikdavo. Ir pradėkime štai nuo šitos:

Antradienis, gegužės dvidešimt antra, kai Emilis įkišo galvą į sriubos vazą

Tą dieną Katultoje pietums buvo mėsiška sriuba. Lina supylė ją į gėlėtą vazą, ir visi susėdę virtuvėje prie stalo srėbė, ypač Emilis. Jis labai mėgo sriubą, ir buvo girdėti, kaip valgo.

Visi valgė kiek kam tilpo, ir galiausiai vaza buvo tuščia. Vos menkas lašelis liko dugne. Emilis ir panoro išlaižyti tą paskutinį lašelį, o pasiekti jį galėjo tik įkišęs galvą į vazą. Emilis taip ir padarė, ir visi girdėjo, kaip jis siurbčioja. O kai panoro ištraukti galvą, tik pamanykit, nieko neišeina.  Vaza nė krust. Emilis išsigando, pašoko nuo stalo ir stovi su vaza ant galvos lyg su kokiu puodu. Vaza buvo užsmukusi ant abiejų akių ir ausų. Emilis plėšė ją rėkdamas. Lina irgi išsigando.

– Mūsų gražioji vaza, – pasakė ji. – Mūsų gražioji vaza, į ką dabar pilsim sriubą?

Tuo tarpu Emilio mama rūpinosi labiau Emiliu.

– Vai tu varge, kaip mes dabar ištrauksim vaiką? Reikia paimti žarsteklį ir sudaužyti vazą!

– Ar tu pakvaišai, – tarė Emilio tėtis. – Ji juk kaštavo keturias kronas.

– Gal aš pamėginsiu, – pasakė Alfredas, jis buov stambus ir tivrtas bernas. Alfredas įsitvėrė abiem rankom už vazos ąselių ir staigiai kilstelėjo aukštyn, bet kas iš to? Emilis irgi pakilo sykiu. Mat ne juokais įsitrigęs. O dabar pakibęs ore tabalavo kojomis, norėdamas greičiau ištrūkti.

– Nereikia, leisk mane žemėn... nereikia, ar girdi, – šaukė jis. Ir Alfredas paleido.

Dabar jau visi nusiminė. Stovėjo virtuvėje aplink Emilį ir svarstė – tėtis Antonas, mama Alma , mažoji Ida, Alfredas ir Lina. Niekas neišmanė, kaip ištraukit Emilį iš sriubos vazos.

– Žiūrėkit, Emilis verkia, – pasakė mažoji Ida, rodydama pirštu į dvi dideles ašaras, kurios sunkėsi per vazos kraštą ir pamažu sruvo Emilio Skruostu.

– Ko man verkti, – pasakė Emilis. – Čia sriuba varva. Emilio mama baisiai gailėjosi savo vaikelio. Ji vėl norėjo čiupti žarsteklį ir sudaužyti vazą, bet tėtis pasakė:

– Nieku gyvu! Vaza kaštavo keturias kronas. Verčiau važiuosim pas daktarą į Marianelundą. Jis tikrai nuims. Ir užteks kokių trijų kronų, taigi vieną būsim uždirbę.

Emilio mamai toks sumanymas irgi patiko. Juk ne kasdien pasiseka pelnyti kroną. O kiek visko gali nusipirkti už ją, pavyzdžiui, ką nors Idai, kuri turės pasilikti namie, kol Emilis važinės į miestelį.

Ir visa Katulta suskato ruoštis. Reikėjo apkuopti Emilį, nuprausti ir aprengti gražesniais drabužėliais. Sušukuoti, aišku, neįmanoma, o ir ausų išmazgoti, nors tikrai būtų ne pro šalį. Tiesa, mama pamėgino užkišti pirštą už vazos krašto ir išgramdyti Emiliui ausis, bet vos nesibaigė liūdnai, nes ir jis įstrigo vazoje. Bet Emilio amam smarkiai trūktelėjo pirštą ir ištraukė iš vazos.

Tuo tarpu Alfredas privažiavo prie didžiųjų durų su arkliu ir brikele, ir Emilis taisėsi lipti į ją. Jis buvo toks dailutis su savo šventine dryžuota eilute, juodais užsagstomais bateliais ir su vaza ant galvos, tiesa, kiek keistoka, kad su vaza, bet ši buvo gėlėta, graži, beveik panaši į savotišką naujamadišką skrybėlaitę. Vienintelis trūkumas, kad per daug užsmukusi Emiliui ant akių.

Ir visi susiruošė kelionėn į Marianelundą.

Kai Emilis įžengė į gydytojo laukiamąjį, ten buvo pilna žmonių. Visiems labai jo pagailo. Jie suprato, jog atsitiko nelaimė. Tik vienas seniokas prapliupo iš viso pilvo kvatoti.

– Cha cha cha, – juokėsi senis, – bene tau, vaike, ausims šalta?

– Ne, – atsakė Emilis.

– Aha, tai kam šitą kerėplą užsimovei? – paklausė senis.

– Kad ausims nebūtų šalta, – atsakė Emilis. Jis irgi neblogiau mokėjo pokštauti, nors ir buvo mažas.

Galiausiai Emilis pateko pas gydytoją, o šis nesijuokė.

– Labą dieną, labą dieną! Ką tu ten veiki?

Emilis, aišku, nematė gydytojo, bet pasisveikinti vis tiek turėjo, todėl nuslenkė kaip galėdamas žemiau su vaza ir visa kuo. Tada tik sudundėjo! Pasigirdo bam, ir vaza žnegtelėjo ant grindų, perskilusi per pusę. Mat Emilis taip smarkiai kaukštelėjo galva į gydytojo rašomąjį stalą.

– Štai tau ir keturios kronos, – pataliukais tarė Emilio tėtis Emilio mamai. Bet daktaras išgirdo.

– Taigi, bent vieną kroną vis tiek uždirbot, – pasakė jis. – Nes aš paprastai imu penkias, jei reikia ištraukti vaiką iš sriubos vazos. O šį sykį jis pats tą darbą atliko.

Tada Emilio tėtis apsidžiaugė, jis buvo dėkingas Emiliui, kad sudaužė vazą ir uždirbo kroną. Kuo greičiausiai pasičiupo sukultą indą, Emilį ir Emilio mamą ir išėjo. O kai jau buvo gatvėje, Emilio mama tarė:

– Tik pagalvokit, juk mes uždirbom vieną kroną! Ką už ją pirksim?

– Nieko nepirksim, – pasakė Emilio tėtis. – Sutaupysim. Bet niekur nedings. Emilis galės namie į savo taupyklę įsimesti penkias eres.

Jis tučtuojau išėmė iš piniginės penkias eres ir padavė Emiliui. Oi, kaip Emilis apsidžiaugė!

Ir jie leidosi namo į Lionebergą. Emilis sėdėjo ant užpakalinės sėdynės baisiausiai patenkintas, sugniuažęs saujoje penkiaerį, su savo „kepurše“ ant galvos ir žvalgėsi į vaikus, šunis, arklius bei karves ir paršus, pro kuriuos važiavo. Jeigu Emilis būtų buvęs šiaip sau berniokas, nieko daugiau nebūtų atsitikę tą dieną. Bet Emilis nebuvo šiaip sau berniokas, užtat spėk, ką jis padarė! Besėdėdamas staiga įsikišo penkiaerį į burną kaip tik važiuojant pro Paršelynę, ir tik pasigirdo mugurkt. Nagi Emilis prarijo penkiaerį.

– Oi, – pasakė Emilis, – kaip greitai!

Ir vėl Emilio mama prapliupo aimanuoti.

– Varge mano, kaip mes išsimsim iš vaiko penkiaerį? Reikia važiuoti atgal pas daktarą.

Emilis į viską pažiūrėjo ramiai. Jis patapšnojo sau per pilvą ir tarė:

– Aš pats galiu būti taupyklė ir laikyti pilve penkiaerį ne blogiau kaip namie. Iš anos visai negali nieko išimti. Aš jau mėginau su virtuviniu peiliu, todėl žinau.

Bet Emilio mama nepasidavė. Ji norėjo grįžti su Emiliu atgal pas gydytoją.

– Tąsyk aš nieko nesakiau, kai jis suvalgė visas kelnių sagas, – priminė tėčiui mama. – Bet penkiaeris kietesnis, neištirps, todėl, man regis, gali blogai baigtis.

Ir jai pavyko įgąsdinti Emilio tėtį, kad šis apsuko arklį ir grįžo atgal į Marianelundą. Mar Emilio tėtis irgi būgštavo dėl savo vaiko.

Uždusę įlėkė visi pas daktarą.

– Ar ką nors užmiršot? – paklausė daktaras.

– Ne, tik Emilis suvalgė penkiaerį, – pasakė Emilio tėtis. – Taigi gal, daktare, išoperuotumėt jį... už keturias kronas... ar... tada ir tą penkiaerį galėtumėt pasilaikyti.

Bet Emilis peštelėjo tėtį už skverno ir pakuždėjo:

– Nė nemėgink! Penkiaeris mano!

O daktaras visai neketino atimti iš Emilio penkiaerio. Nereikia jokios operacijos, pasakė jis. Po kelių dienų penkiaeris pats išeis.

– Bet galėtum suvalgyti kokį penketą bandelių, – kad pinigėliui būtų smagiau ir nedraskytų pilvo.

Nuostabus buvo daktaras, net užmokesčio neėmė. Emilio tėtis net švytėjo visas, toks buvo patenkintas, kai jie išėjo į gatvę su Emiliu ir Emilio mama.

Bet dabar Emilio mama norėjo tučtuojau sukti į panelių Anderson kepyklą pirkti bandelių Emiliui.

– Kam to reikia, – pasakė Emilio tėtis. – Juk mes namie turime bandelių.

Emilis pagalvojo truputį. Jis buvo sumanus, be to, alkanas, todėl pasakė.

– Aš pilve turiu penkiaerį, jei tik galėčiau jį pasiimti, pats nusipirkčiau bandelių.

Dar truputį pasvarstęs vėl tarė:

– Tėti, ar negalėtum man paskolinti penkių erių kelioms dienoms? Aš tau jas atiduosiu, kaip kažin ką!

Tada Emilio tėtis nusileido, jie nuėjo į panelių Anderson kepyklą ir nupirko Emiliui penkias bandeles, labai dailias, apvalainas, paskrudusias ir pabarstytas cukrumi. Emilis tučtuojau jas sušveitė.

– Tokių gerų vaistų kaip gyvas nesu gavęs, – pasakė jis.