Miškas ir pieva

Ankstyvą vasarą medžiai stovėjo po žydru dangumi išskėtę šakas, tylūs, traukdami į save iš saulės sklindančią jėgą. Žolynų ir krūmų tankmėje skleidėsi gėlės. Visur kvepėjo gaivia lapija, žiedais, drėgna žole ir žaliuojančiais medžiais. Rytui brėkštant ir saulei nusileidus, visas miškas skambėjo tūkstančiais balsų.

Tokios buvo Bembio kūdikystės dienos.

Jis ėjo paskui motiną siauru takeliu, vingiuojančiu per krūmus. Kaip smagu buvo čia žingsniuoti.

Bembis klausinėjo. Jis mėgo klausinėti motiną. Jam buvo malonu klausinėti ir paskui klausytis, ką atsako motina.

Dabar jis paklausė:

– Mama, kieno šitas takas?

Motina atsakė:

– Mūsų.

Bembis klausė toliau:

– Tavo ir mano?

– Taip.

– Mūsų abiejų?

– Taip.

– Tik mūsų abiejų?

– Ne, – pasakė motina. – Mūsų, stirnų...

– Kas yra stirnos? – paklausė Bembis ir susijuokė.

Motina apžvelgė jį ir taip pat nusijuokė:

• Tu esi sirna ir aš esu stirna. Mes esame stirnos. Supranti?

Bembis iš juoko net pašoko.

– Taip, suprantu. Aš esu maža stirna, o tu – didelė. ar, be tavęs ir manęs, yra dar daugiau stirnų?

– Žinoma, – tarė motina. – Daugybė.

– Kur jos? – sušuko Bembis.

– Čia, aplinkui.

– Bet... aš jų nematau.

– Pamatysi.

– Kada? – Bembis iš to smalsumo net stabtelėjo.

– Greitai.

Jie traukė toliau. Staiga priešais kažkas akinamai nušvito. Baigėsi žalia krūmų ir krūmokšnių tankmė. Dar keli žingsniai, ir prieš jų akis atsivėrė šviesi miško aikštė. Bembis jau norėjo šokti į priekį, tačiau motina sustojo.

– Kas čia? – nekantriai ir labai sužavėtas sušuko Bembis.

– Pieva, – atsakė motina.

– Kas yra pieva? – neatstojo Bembis.

– Motina jį pertraukė:

– Pats viską pamatysi.

Ji surimtėjo ir sukluso. Stovėjo nekrutėdama, iškėlusi galvą, įdėmiai klausėsi, giliai įkvėpdama uostinėjo orą ir atrodė itin griežta.

– Gerai, – pagaliau prabilo ji, – galime išeiti iš miško.

Bembis buvo bešokąs, bet ji pastojo jam kelią:

– Luktelėsi, kol tave paašuksiu.

Bembis tuojau pakluso.

– Geras vaikas, – pagyrė motina. – O dabar gerai įsidėmėk, ką aš tau sakysiu. Ne taip jau lengva išeiti š pievą, tai sunku ir pavojinga. Ir neklausk, kodėl. Kol kas daryk, ką aš tau sakau. Ar sutinki?

– Taip, – pažadėjo Bembis.

– Gerai. Pirmiausia aš išeisiu viena. Tu vis žvilgčiok į mane. Jei apstebėsi, jog aš atbėgu, apsisuk ir dumk, kiek kojos neša. Aš jau tave pasivysiu. Kad ir kas būtų, bėk, bėk, kiek tik gali... Bėk... jei ir pastebėtum, kad aš... kad aš sukniubau... nežiūrėk manęs, supranti?.. Ar pažadi man tai?

– Taip, – tyliai pasakė Bembis.

– Bet jei aš tave pašauksiu, – toliau kalbėjo motina, –  galėsi ateiti. Galėsi sau žaisti pievoje. Čia puiku, ir tau patiks.

Motina išėjo aikštėn. Bembis nenuleido nuo jos akių ir matė, kaip ji ėjo priekin pamažu, plačiais žingsniais. Jis stovėjo laukdamas, pilnas baimės ir smalsumo. Jis matė, kaip motina klausėsi, matė ją krūpčiojančią ir pats krūpčiojo, pasiruošęs šokti į tankmę. Štai motina vėl aprimo, o po minutės net pralinksmėjo, patenkinta pažvelgė jo pusėn ir šūktelėjo:

– Eikš!

Bembis iššoko į pievą. Jį apėmė neapsakomas džiaugsmas. Dabar, kiek tik akys užmatė, regėjo aukštą dangaus mėlynę ir jautėsi laimingas.