Didysis Lietuvos kunigaikštis sumanė pasistatydinti tokią tvirtapilę, kad jokie priešininkai negalėtų jos paimti.

Sumanyta – padaryta. Išsirinko labai gražius Panerių kalnus ir ant aukščiausiojo ėmė vežti didžiausias tašytas uolas ir degtas plytas. Vargo buvo daug. Ir vieną vežimą reikėjo pajungti dešimčiai jaučių.

Pagaliau visa medžiaga paruošta. Pamatai padėti, šalia jų – didžiausi perkasai. Prie pat jų krašto stūkso kalnai akmenų. O tarp jų vienas milžinas akmuo, gausiąs atgulti į pat kertę.

Vilniaus pilis turės būti niekur neregėto stiprumo, nes ji gaus ginti visą didžiojo kunigaikščio šeimyną: čia norima padaryti sostinė. Ir ne tik kunigaikščių gyvybę – gins viso krašto laisvę ir šlovę.

Didžiojo akmens į kertę padėti atjojo patsai kunigaištis, su būriu dvasininkų, kunigų. Ir tarė kunigaikštis kunigams:

– Pasakykite man, kas plačiojoje mano kunigaikštystėje visų labiausiai patiktų dievams, idant jie per amžius globotų pilies mūrus?

– Sunkiomis, giliomis mintimis apsiniaukė seniausiųjų ir gudriausiųjų kunigų veidai. Giliai galvoja, iš ugnies buria, tariasi, atsimena senų senolių papročius.

Pagaliau atsako:

– Didis Lietuvos valdove! Jei būtinai mūsų klausi, tai žinok: Lietuvos dievams visų maloniausia auka būtų, jei rastųsi tokia lietuvė motina, kuri pirmutinį savo sūnelį gyvą padėtų po šituo didžiuoju kertės akmeniu.

– Nustebo Lietuvos valdovas. Nustebo ir visi jo dvariškiai. Taip, tikrai. Tai būtų brangiausia auka. Tik iš kur ją gauti?

Liepia kunigaikštis visiems burtininkams ir kitiems dvasininkams apeiti visą Lietuvą beklausinėjant, ar neatsiras tokia tėvynės mylėtoja, kuri apsiimtų savo sūnų dievams dovanoti.

Neilgai teko kunigams klajoti. Jau trečią dieną jie rado lietuvę motiną našlę.

Atvedė ji vienatinį savo sūnų jaunikaitį. O buvo tai jaunikaitis ne tik gražus ir motinai geras, bet ir išminties vyras.

Nesipriešino jis motinos ir kunigų skelbiamai dievo valiai; tikrai norėjo ištirti, ar tokia yra dievų valia.

Ir paprašė kunigaikštį, kad jam leistų triskart paklausti kunigus: jei jie atsakys tinkamai, tai bus ženklas, jog dievų valią jie tikrai žino; jeigu atsakys netinkamai, bus tai ženklas, jos kunigai tik savo prasimanymus skelbia.

Kunigaikščiui sutikus, jaunikaitis paklausė kunigus, kaip jiems atrodo, kas yra visame pasaulyje už viską saldesnis, už viską lengvesnis ir už viską kietesnis?

Neilgai galvoję, kunigai atsakė:

– Visų saldžiausias pasaulyje – laukinių bičių korys, visų lengviausias – laukinio paukščio pūkelis, o visų kiečiausias – kunigaikščio kardo plienas.

– Netiesa! – drąsiai atsakė išminties vyras. – Aš žinau daiktų dar saldesnių, dar lengvesnių, dar kietesnių. Motinos pienas kūdikiui už medų saldesnis, kūdikis ant motinos rankų už pūkelį lengvesnis, o mano motinos širdis už plieną kietesnė, jei neplyšta atiduodant mane taip baisiai nukankinti.

Ir sutiko kunigaikštis su visais savo dvariškiais, jog išminties vyras tiesą pasakė. Ir liepė jaunikaitį paleisti.