Neprisimenu, ar aš jojau apžergęs lazdą, ar šiaip sau bėgau, tik žinau, jog buvau basas. Bėgau ir tyčia kojas brūžinau į žemę. Užsižiopsojęs į besilinguojančias varpas, į mėlynas rugiagėles, aš nepastebėjau akmens ir – pliumpt – išsitiesiau ant kelio. Pajutau, kaip diegte nudiegė kairiąją koją. Iš mažojo pirščiuko sunkėsi juosvo kraujo lašeliai ir riedėjo į dulkes. Atsisėdau parugėje, suėmiau rankomis nuskriaustąją koją ir ašarodamas lingavau. Taip supant, skausmas visada mažesnis. Dabar nebepabėgsi. Klibinkščiavau tik kulnimi, o pirštus laikiau atstatęs. Kiek pastripenęs, pamačiau sugrįžtantį tėvą. Man akyse tuoj prašviesėjo. Greitai nubraukiau ašaras, nes prie tėvo niekada nedrįstu verkti. „Vyrai nežliumbia“, – sako jis man, kai aš kada nors imu timpčioti lūpą. O juk aš irgi vyras.

Tėvas mane pakėlė ant rankų – ir skausmo kaip nebūta. Aš žiūrėjau į jo veidą, tokį gerą, raukšlėtą ir įdegusį saulėje. Tik po išblukusios kepurės snapeliu pasislėpusios kaktos nepalietė spinduliai. Ji balta ir rasota. Jo marškiniai plačiai atsagstyti. Prakaituota krūtinė ir smakras aplipę smulkiais dobilų lapeliais. Tėvas grįžo iš pievų, kur krovė į kūgius šieną.

–Na, ar nebeskauda pirščiuko? – paklausė tėvas.

– Nebeskauda, – atsakiau aš. – Jau užgijo.

– Ar gera, kad aš nešu tave ant rankų? – paklausė tėvas.

– Labai gera, – ištariau aš ir dar stipriau apkabinau jo kaklą.

Tėvas, žiūrėdamas man į akis, tarė:

– O kai aš būsiu senas ir man sunku bus vaikščioti, o tu būsi jaunas ir stiprus, ar neši mane?

– Nešiu, tėveli, nešiu, – iš visos širdies užtikrinau aš.

– Na, jeigu taip, tai metu tave ant žemės. Tu meluoji, – kiečiau ištarė tėvas.

Suglumęs pažvelgiau jam į akis.

– Aš nemeluoju, – nedrąsiai pratariau.

Tai pasiklausyk, kaip kartą pasielgė varnas, kuris prie didelio ežero aukštoje eglėje buvo susisukęs lizdą, – pradėjo tėvas. – Augino varnas tris varniukus, kurie buvo dar žiopliukai ir skraidyti nemokėjo. Sumanė kartą juodasis paukštis perkelti savo lizdą į kitą ežero pusę, į dar didesnį mišką, į dar aukštesnę eglę. Patupdė sau ant nugaros vieną vaiką, išplėtė sparnus ir neša per ežerą. Užskrido varnas ant pat ežero vidurio ir klausia savo varniuką: „Na, sūnau, kai aš būsiu senas ir nebegalėsiu skraidyti, ar tu neši mane ant savo jaunų sparnų?“ – „Nešiu, nešiu“, – sukranksėjo varniukas. „Meluoji!“ – ištarė varnas, suglaudė sparnus, pasipurtė, ir nusirito paukščiukas į putotas ežero bangas. Neša juodasis paukštis savo antrąjį sūnų. Užskrido ant ežero vidurio ir vėl klausia: „Sakyk, vaike, ar tu neši mane, kai aš būsiu senas ir nebegalėsiu skraidyti?“ – „Nešiu, nešiu“, – sukranksėjo varniukas.

Išmetė varnas į šaltąjį ežero vandenį ir šį savo vaiką. Sugrįžta vėl į lizdą ir pasiima trečiąjį. Kai po sparnais vėl teliuškavo ežero vanduo, varnas pakartojo savo klausimą. „Nenešiu aš tavęs, tėve, – sukranksėjo jam atsakydamas varniukas, – aš turėsiu savo vaikus nešioti“. – „Tu tiesą pasakei, sūnau“, – pratarė senasis varnas ir pernešė gudrųjį varniuką į kitą ežero pusę, į didįjį mišką, į naują lizdą, susuktą aukštoje eglėje.

Tėvas nutilo, o aš nebežinojau, ką ir besakyti. Aš labai mylėjau tėvą. Argi aš jo nenešiu, kai jis bus senas?

– Tėte, – paklausiau aš, – o kodėl tu ant rankų išnešei į kiemą mūsų senelę, kai ji sirgo ir norėjo pasėdėti saulėje?

Tėvas pažiūrėjo į mane ilgu žvilgsniu, suspaudė kaip žvirbliuką savo stipriomis rankomis. – Žmogus neturi būti kaip varnas, – ištarė jis lyg man, lyg sau ir palinguodamas parnešė mane iki pat namų.