Kitąsyk buvo brolis. Jis turėjo seserį Sigutę, labai gerą ir gražią mergaitę.

Gyveno juodu prie pamotės žiežulos, bet nežinojo ją esant ragana. Pamotė turėjo ir tikrą savo dukterį, kuri buvo negera ir nedaili. Ta sėdėjo kerčioje lyg viešnia pasipuošusi, išsipusčiusi ir nieko neveikė. Kolei brolis buvo namie, ir Sigutės gyvenimas nebuvo per sunkus, nors pamotė jos kęste neužkentė. Bet vieną kartą prireikė broliui išjoti į karą, į tolimas šalis, ir jo sesuo liko viena prie pamotės. Ir pradėjo pamotė visaip Sigutę varginti: ji sunkiausius turėdavo atlikti darbus, triūstis aplink namus, o vasarą gyvulius ganyti. Pamotė nė į akis nesileido Sigutės: toji apsidirbus, apsitriūsus valgė ir miegojo tvartuose, drauge su gyvuliais. Taigi Sigutė vaikščiojo visa suskretusi, murzina.

Tuose, namuose buvo juoda kalaitė ir juoda karvutė. Jiedvi mokėjo šnekėti, nes senovėje, sako, ir gyvuliai kalbėję. Namie Sigutė per dienų dienas vadžiojosi su kalaite arba, nuėjusi melžti, - su karvute. Užsišnekėjusi su katra, dažnai užmiršdavo namų ruošos darbus ir melžimą, ir už tai pamotė ją aprėkdavo. Pamotei vis rodėsi, kad jai Sigutė per mažai dirba, kad per daug dykinėja.

Vieną dieną, Sigutei genant gyvulėlius, ragana liepė nusivilkti marškinius ir, duodama kuodelį pakulų, taip pasakė drūtu balsu:

Susiverpki verpimėlį,

Išsiauski audimėlį:

Pasisiūsi – bevilkėsi.

Sigutė ką darys, - nusivilko ir, paėmusi pakulų kuodelį, verkdama išginė į lauką. Nusivariusi kaimenę, apsikabino juodosios karvutės kaklą ir taip rauda, taip aimanuoja, kad, rodos, širdis plyšta, - mat kada ji susiverpsianti sau marškinėlius? Pagailo karvutei Sigutės, ir ji sako laibu balsu:

Vai Sigute piemenėle,

Nei tu verki, nei raudoki:

Aš suverpsiu marškinėlius.

Suglemžė snukiu karvutė pakulų kuodelį. Suėdė ir po valandos atrijo gražius drobės marškinėlius.

Sigutė gražiai dėkojo karvutei ir pabučiavo ją į snukį.

Kada vakare Sigutė parginė ir ragana pamatė ją gražiais drobės marškinėliais, tai nūste panūdo ištirti, kaip ji taip greit galėjo susiverpti sau marškinius. Rytojaus dieną, Sigutei genant, ragana vėl liepė nusivilkti marškinius ir, duodama pakulų kuodelį, taip tarė drūtu balsu:

Susiverpki verpimėlį,

Išsiauski audimėlį:

Pasisiūsi – bevilkėsi.

Kada Sigutė išginė, ragana išsiuntė savo dukterį pažiūrėti, kaip toji verpia marškinėlius. Raganos duktė, pasislėpusi už medžių, matė viską: kaip anoji, apsikabinus juodosios karvutės kaklą, verkė, kaip karvė suėdė pakulas ir kaip paskui atrijo marškinius, - ir, parėjusi namo, išpasakojo, ką mačiusi, savo motinai. Raganai dingt į galvą: „Kad Sigutę ir gyvuliai užtaria ir užvaduoja, tai, broliui parjojus, ji viską gali išpasakoti, pasišaukti liudininkais gyvulius ir man bus bėda“.

Todėl ji įsigeidė Sigute kaip nors nusikratyti – sugalvojo ją sudegint. Tuojau ji ir jos duktė pradėjo kasti pirkioje duobę po slenksčiu. Kasė per dieną ir per naktį. Rytojaus dieną, Sigutei genant, ragana jau nebeatėmė marškinių, bet, priešingai, dar paglamonėjo ją.

Ragana prikūreno krosnį.                         

Kada Sigutė galėjo jau būti nuvarius gyvulius į mišką, ragana prikūreno krosnį ir, susėmusi žarijas, supylė jas į tą duobę, kur buvo iškasta po slenksčiu.

Paskui duobę dailiai užgrindė žagarais, žagarus apskleidė šiaudais ir ant tų šiaudų užpylė žemių. Viską sulygino, ir duobės kaip nebūta.

 Kada Sigutė parginė, ragana pirmą sykį po brolio išjojimo pradėjo vadinti ją į pirkią drūtu balsu:Eik, Sigute, eik, dukrele!

Šilta duona šiandien kepta,

Rūgšti gira šiandien raugta:

Pasivalgai – atsigeri.

Sigutė jau buvo beeinanti, bet čia jai pasipainiojo kalaitė, kuri viską buvo mačiusi, ir perspėjo ją laibu balsu:

Neik, Sigute, neik, sesele!

Po slenksčiu duobė žarijų:

Kai tik eisi, ir įpulsi.

Sigutė nepakluso ir nėjo, o ragana perpykusi įbėgo į kamarą ir išsuko kalaitei pirmutinę koją.

Rytojaus dieną, Sigutei parginus, ragana vėl šaukia:

Eik, Sigute, eik, dukrele!

Šilta duona šiandien kepta,

Rūgšti gira šiandien raugta:

Pasivalgai – atsigeri.

 Kalaitė vėl perspėjo:

 Neik, Sigute, neik, sesele!

 Po slenksčiu duobė žarijų:

 Kai tik eisi, ir įpulsi.

Ragana perpykusi nubėgo ir išsuko antrą pirmutinę koją kalaitei. Taip pat buvo trečią ir ketvirtą dieną: ragana išlaužė kalaitei abi paskutines kojas. Penktą dieną, Sigutei parginus, ragana vėl šaukia:

Eik, Sigute, eik, dukrele!

Šilta duona šiandien kepta,

Rūgšti gira šiandien raugta:

Pasivalgai – atsigeri.

Kalaitė dar kartą perspėjo Sigutę. Ragana perpykusi nubėgo ir ištraukė jai liežuvį. Šeštą dieną, Sigutei parginus, ragana vėl šaukia:

Eik, Sigute, eik, dukrele!

Šilta duona šiandien kepta,

Rūgšti gira šiandien raugta:

Pasivalgai – atsigeri.

 Jau nebebuvo kas perspėja. Sigutė ėjo, įpuolė į duobę ir – sudegė. Ragana, susėmusi jos pelenus, nunešė ir supylė po vartais. Rytojaus dieną kaimenę ginė jau raganos duktė.

Juodoji karvė, priėjusi prie vartų, iš kvapo pažino Sigutės pelenus, liežuviu lyžtelėjo, žalia seilė drykstelėjo, ir iš pelenų išlėkė antis.

Sigutės brolis, pasibaigus karui, grįžo namo. Jam teko joti per mišką. Bejodamas ir išgirdo sesers balsą ir sustojęs klauso. O jam nematyti, iš kur dainuoja laibu balsu:

Vai broleli raitelėli,

Pamotėlė raganėlė

Kasė duobę po slenksteliu,

Pylė pilną žarijulių.

 Vai broleli raitelėli,

Pamotėlė raganėlė

 Pylė duobę žarijulių,

 Šaukė mane našlaitėlę:

„Eik, Sigute, eik, dukrele!

 Šilta duona šiandien kepta,

 Rūgšti gira vakar raugta:

 Pasivalgai – atsigeri“.

 Vai broleli raitelėli,

 Aš paklausiau pamotėlės,

 Aš paklausiau raganėlės:

 Kai tik ėjau – ir įpuoliau.

 Vai broleli raitelėli,

 Pamotėlė raganėlė

 Sėmė mano pelenėlius,

 Pylė po pačiais varteliais.

 Vai broleli taitelėli,

 Juoda karvė lyžtelėjo,

 Žalai seilė drykstelėjo –

 Aš pavirtau į antelę.

Pagaliau brolis besidairydamas pamatė ir antelę, kuri taip jam dainavo. Pradėjo jos klausinėti, ir toji jam viską išpasakojo. Jis labai perpyko ant raganos ir ryžosi jai atkeršyti.

Jis storai ištepė savo žirgą derva su sakais ir joja namo. Ragana, išgirdusi posūnį parjojant, aukso taure ir vynu nešina, išėjo iš svirno jo pasitikti. Tas, pamatęs raganą, drykt nušoko nuo arklio į kitą pusę.

Pamotė sako:

– Sūneli, patrauk žirgą nuo tako, aš jo bijau.

– Geras žirgelis, nespirs. Pastūmėk, močiute, ranka ir pasitrauks.

Toji tekštelėjo, ir ranka prilipo.

Ragana sako:

– Sūneli, ranka prilipo.

– Mušk kita – atšoks.

Mušė kita – ir kita prilipo.

– Spirk koja – abi atšoks.

Ir koja prilipo.

– Spirk kita.

Ir ta prilipo. Ragana, didžios baimės pagauta, pradėjo prašytis.

– Mušk kakta, visa atšoksi.

Ragana mušė kakta – ir kakta prilipo.

Tada Sigutės brolis sako:

Tai tau, tai tau, pamotėle,

Skausti mano seselėlę,

Tai tau, tai tau, raganėle,

Degint mano gražuolėlę.

O atsisukęs į arklį, šitaip pasakė:

– Bėk, žirgeli, kur kojos neša, kur akys mato, barstyk drabstyk raganos smegenėles po visą pasaulį.

Ir žirgas išdrumbėjo...

Ir dabar žiemą, kada pasnigus gerokai šąla, sniegas žiba saulėje. Tai – raganos smegenys.