Jis keliauja per dieną ir naktį

Kažin, ar pernai spalio penkioliktą kas nors klausėsi radijo? Ar girdėjo pranešimą, jog dingo berniukas? Štai kas buvo pasakyta:

„Stokholmo policija ieško devynmečio Bu Vilhelmo Ulsono, kuris vakar apie aštuonioliktą valandą dingo iš savo namų Uplando gatvėje 13. Bu Vilhelmas Ulsonas šviesiaplaukis, mėlynų akių, tuo metu dėvėjo trumpas rudas kelnes, pilką megztinį ir raudoną kepurėlę. Ką nors žinantys apie pradingėlį, malonėkite pranešti policijos paieškų skyriui“.

Štai kaip jie pasakė. Bet ką nors žinančių apie Bu Vilhelmą Ulsoną neatsirado. Jis buvo dingęs. Ir niekas niekada nesužinojo, kur jis iškeliavo. Nes aš esu Bu Vilhelmas Ulsonas.

Kaip būtų gera, kad galėčiau viską papasakoti nors Benkai. Aš su juo žaisdavau. Jis taip pat gyvena Uplando gatvėje. Tikras jo vardas Bengtas, bet visi vadina Benka. Žinoma, ir į mane niekas nesikreipia Bu Vilhelmai Ulsonai. Sako tiesiog Bose.

 Tikriau, sakydavo, tą turėjau galvoje. Dabar, kai esu dingęs, juk nebegali nieko sakyti. Tik teta Edla ir dėdė Sikstenas vadindavo mane Bu Vilhelmu. Beje, dėdė Sikstenas niekaip nevadindavo. Juk jis nekalbindavo manęs.

Aš buvau tetos Edlos ir dėdės Siksteno augintinis. Patekau pas juos vienerių metukų. Iki tol gyvenau vaikų namuose. Iš ten teta Edla ir pasiėmė mane. Tiesa, ji norėjo mergaitės, bet negavo. Užtat paėmė mane. Nors dėdė Sikstenas ir teta Edla nemyli berniukų. Bent jau tokių, kai jiems aštuoneri ar devyneri metai. Jie manė, jog per daug trukšmo namuose, jog prinešu purvo, grįžęs iš Tegnerio parko, kur žaisdavau, jog išmėtau visur savo drabužius, per garsiai kalbu ir juokiuosi. Teta Edla nuolatos kartodavo, kad tai buvo nelaimės diena, kai atkeliavau į šiuos namus. Dėdė Sikstenas nieko nekalbėdavo. Tiesa, kartais sakydavo:

– Ei tu, nešdinkis šalin, kad tavęs nematyčiau.

Aš daugiausiai buvodavau pas Benką. Jo tėtis visad noriai su juo kalbėdavosi, padėdavo jam statyti lėktuvo modelį, ant virtuvės durų žymėdavo, kiek Benka užaugo, ir taip toliau. Benka galėjo kiek širdis geidė juoktis, čiauškėti, mėtyti drabužius. Tėtis vis tiek jį mylėjo. Ir vaikai galėdavo ateiti pas Benką į namus pažaisti. Pas mane niekam nevalia buvo lankytis, nes teta Edla sakė nenorinti, kad vaikai aplink lakstytų. Dėdė Sikstenas irgi jai pritardavo. „Gana jau mūsiškio vaikigalio“, – sakydavo jis.

Kartais vakare, kai nueidavau gulti, labai norėdavau, kad Benkos tėtis būtų ir mano tėtis. Ir vis galvodavau, koks buvo mano tikrasis tėtis, kodėl aš negalėjau gyventi su juo ir savo tikrąja mama, o patekau į vaikų namus ir galiausiai pas tetą Edlą ir dėdę Siksteną. Teta Edla sakė, jog mama numirė man gimus. O kas buvęs tėtis, niekas nežiną, taip ji kalbėjo. „Bet gali nutuokti, koks valkiozas“, – pasakė ji. Aš nekenčiau tetos Edlos, kad ji šitaip kalbėjo apie mano tėtį. Gal ir tiesa, kad mama numirė man gimus. Bet žinojau, kad tėtis nebuvo valkiozas. Kartais gulėdamas verkdavau jo.

Ypač gera man buvo teta Lundin iš daržovių krautuvės. Retkarčiais duodavo man saldumynų, vaisių.

Dabar, po visko, galvoju, kas toji teta Lundin iš tikrųjų yra. Nes pernai tą dieną nuo jos ir prasidėjo.

Tą dieną teta Edla kelis sykius pakartojo, kokią nelaimę atnešiau į jų namus. Šeštai valandai baigiantis ji liepė man nubėgti į kepyklą Drotningo gatvėje ir nupirkti tokių skrebučių, kuriuos ji mėgo. Aš užsidėjau savo raudoną kepurėlę ir išdrožiau.

 Eidamas pro daržovių krautuvę pamačiau tetą Lundin stovinčią tarpduryje. Ji suėmė man smakrą ir ilgai keistai žiūrėjo. Paskui tarė:

– Ar nori obuolio?

– Taip, noriu, – atsakiau. Ir ji man davė nepaprastai gražų raudoną obuolį. Po to tarė:

– Ar neįmestum man atvirlaiškio į pašto dėžutę?

– Aišku, mielai, – atsakiau. Tada ji parašė keletą eilučių atviruke ir padavė man.

– Sudie, Bu Vilhelmai Ulsonai, – tarė teta Lundin. – Sudie, Bu Vilhelmai Ulsonai.

Kaip keistai. Juk paprastai vadindavo tik Bose. Aš pasileidau link pašto dėžutės kitam kvartale. Kišdamas atviruką pastebėjau, kad jis spindi ir žioruoja kaip ugnis. Iš tiesų tetos Lundin raidės švytėjo tartum liepsna. Nesusiturėjau neperskaitęs. Štai kas buvo parašyta atviruke:

„Tolių Šalies Karaliui

Tas, kurio ilgai ieškojai, atvyksta. Jis keliaus per dieną ir naktį,  o rankoje kaip ženklą turės spindintį auksinį obuolį“.

Nesupratau nė žodžio. Tik kažkodėl pasidarė labai šalta. Kuo greičiau įmečiau atvirlaiškį į dėžutę.

Kas toks keliauja per dieną ir naktį? Ir kas turi rankoje auksinį obuolį?

Tada žvilgtelėjau į obuolį, kurį gavau iš tetos Lundin. Obuolys buvo auksinis. Jis buvo iš aukso. Rankoje laikiau spindintį auksinį obuolį. Ir vos nepravirkau. Neverkiau, bet nedaug trūko. Pasijutau toks vienišas. Nuėjęs atsisėdau ant suoliuko Tegnerio parke. Čia nebuvo nė gyvos dvasios. Visi išsiskirstę po namus valgyti pietų. Parke tvyrojo prietėmis, dulksnojo lietus. Aplink languose švietė žiburiai. Tik aš vienas sėdėjau tamsoje. Vienų vienas su auksiniu obuoliu, su kuriuo nežinojau ką daryti.

Susimąstęs atsargiai pasidėjau jį šalia savęs ant suolo. Netoliese buvo žibintas, ir jo atspindys nušvietė mane su obuoliu. Bet nušvietė ir dar kai ką ant žemės. Tai buvo paprasčiausias alaus butelis, aišku, tuščias. Kažkas buvo įgrūdęs į jo kaklelį pagaliuką. Tikriausiai kas nors iš vaikų, kurie žaisdavo Tegnerio parke priešpiečiais. Aš paėmiau butelį ir perskaičiau etiketę. „Antros klasės Stokholmo alaus daryklos akcinė bendrovė“. Ir tada, beskaitydamas, pamačiau, jog butelyje kažkas kruta.

Knygoje „Tūkstantis ir viena naktis“, kurią buvau pasiskolinęs bibliotekoje, skaičiau apie dvasią, uždarytą butelyje. Bet juk tai buvo tolimoj Arabijoj, prieš tūkstančius metų ir, ko gero, ne kokiam paprastam alaus butelyje. O Stokholmo alaus daryklos buteliuose vargu, ar rasi dvasių. Bet šiame tikrai buvo. Garbės žodis, butelyje tūnojo dvasia. Ir aiškiai norėjo ištrūkti. Ji rodė pirštu į medgalį butelio kaklelyje ir gailiai žvilgčiojo į mane. Betgi aš nebuvau pratęs prie dvasių, užtat kone bijojau traukti kamštį. Vis dėlto galų gale įsidrąsinau, ir dvasia šniokšdama ištrūko iš butelio, tada ėmė augti, augti, kol pasidarė didesnė už visus namus aplink Tegnerio parką. Dvasios tokios yra, jos gali susitraukti ir tilpti butelyje, o po akimirkos užaugti didesnės už didžiausią namą.

Niekas nepatikės, kaip aš nusigandau. Drebėjau visas. Dvasia prašneko. Jos balsas atrodė lyg galingas šniokštimas, ir pagalvojau, jog vertėtų išgirsti tetai Edlai ir dėdei Sikstenui, kuriems vis atrodo, kad šneku per garsiai.

– Vaike, – tarė dvasia, – tu išvadavai mane iš nelaisvės. Sakyk, kokio norėtum atlyginimo.

Bet aš negeidžiau jokio atlygio už tai, kad ištraukiau pagaikštį. Dvasia papasakojo, jog atvykusi į Stokholmą vakarykščiai ir įsilindusi į butelį pernakvoti. Nes buteliai dvasioms miegoti esą geriausia vieta. Tik bemiegant kažkas užkišęs angą. Ir jeigu nebūčiau išvadavęs, ko gero, tūkstantį metų būtų turėjusi praleisti butelyje, kol pagaikštis supus.

Ir tuo nebūtų apsidžiaugęs mano karalius, – lyg pati sau tarė dvasia.

Tada įsidrąsinau ir paklausiau:

– Dvasia, iš kur atkeliavai?

Akimirką buvo tylu tylu. Bet paskui dvasia tarė:

– Iš Tolių Šalies.

Ji tą pasakė nepaprastai garsiai, ausyse tik sugaudė ir nuaidėjo, ir aš ėmiau ilgėtis tos šalies. Pajutau, jog nebegalėsiu gyventi nepatekęs tenai. Ištiesiau rankas į dvasią ir sušukau:

– Pasiimk mane! O, veskis į Tolių Šalį! Ten kažkas manęs laukia.

Dvasia papurtė galvą. Bet tada aš parodžiau auksinį obuolį, ir ji skardžiai suriko:

– Tu turi rankoje ženklą! Esi tas, kurio čia atvykau. Tas, kurio karalius taip ilgai ieškojo!

Jis pasilenkė ir apkabino mane, o kai pakilo į erdvę, aplink mus teaidėjo dundesys ir gausmas. Toli palikom Tegnerio parką ir visus namus su šviečiančiais langais, kur vaikai su tėčiais ir mamomis valgė pietus. Tuo tarpu aš, Bu Vilhelmas Ulsonas, sklandžiau po žvaigždėmis.

Atsidūrėm aukštai virš debesų ir skriejom greičiau už žaibą, ir dundėjom smarkiau už perkūniją. Žvaigždės, mėnuliai ir saulės spragėjo aplinkui. Kartais būdavo tamsu kaip naktį, kartais spindėdavo akinanti šviesa, ir aš turėdavau užsimerkti.

„Jis keliauja per dieną ir naktį“, – kuždėjau pats sau. Juk šitaip buvo parašyta atviruke.

Staiga dvasia ištiesė ranką ir parodė kažką žaliuojantį tolumoje, taip aiškiai matomą tarp mėlynų vandenų skaisčios saulės šviesoje.

– Antai ten matai Tolių Šalį, – pasakė dvasia, ir mes ėmėm artėti prie žalumos.

Tai buvo sala, plūduriuojanti vandenyne. Oras tarsi dvelkė tūkstančiu rožių ir lelijų kvapais, skambėjo nuostabiausia, niekur negirdėta muzika.

Vandenyno pakrantėje stovėjo didelė balta pilis, ir mes ten nusileidom.

Kažkas ėjo paplūdimiu. Tai buvo mano tėtis karalius. Vos išvydęs pažinau. Supratau, kad tai mano tėtis. Jis išskėtė rankas, ir aš puoliau į jo glėbį. Tėtis ilgai laikė mane apkabinęs. Ir nieko kits kitam nesakėm. Aš tik spaudžiau kaip galėdamas rankomis jo kaklą.

O, kaip troškau, kad teta Edla pamatytų mano tėtį karalių, koks jis gražus ir kaip jo rūbai spindėjo nuo aukso ir deimantų. Iš veido panašus į Benkos tėtį, bet gražesnis. Gaila, kad teta Edla negalėjo jo pamatyti. Tada būtų supratusi, jo mano tėtis visai ne valkiozas.

Bet teta Edla sakė teisybę, kad mama numirė man gimus. O paiki žmonės iš vaikų namų nesumojo pranešti mano tėčiui karaliui, kur aš esu. Jis ieškojo manęs ilgus devynerius metus. Ir aš džiaugiuosi, kad galų gale atsidūriau kur reikia.

Jau gerokas laikas aš čia gyvenu. Ir visos dienos be galo linksmos. Kiekvieną vakarą tėtis karalius ateina į mano kambarį, mes statom lėktuvo modelį ir kalbamės.

O aš augu, gerai jaučiuosi Tolių Šalyje. Mano tėtis karalius kas mėnesį užbrėžia ženklą ant virtuvės durų, nes nori žinoti, ar daug užaugau.

– Mijo, mano Mijo, kaip tu vėl užaugai, – kalba jis matuodamas.

„Mijo, mano Mijo“, – sako jis, ir tai skamba ne galo švelniai, šiltai. Galų gale mano vardas visai ne Bosė.

– Aš ieškojau tavęs ilgus devynerius metus, – sako mano tėtis karalius. – Gulėdavau naktimis ir galvodavau: „Mijo, mano Mijo“. Bent žinojau, kad tu taip vadiniesi.

Aš labai myliu savo tėtį karalių, ir jis mane myli.