Kitąsyk, dar senų senovėje, buvo senelis ir senutė. Turėjo juodu dvylika sūnų ir tris dukteris, kurių jauniausioji buvo vardu Eglė.

Vieną vasaros vakarą visos trys seserys išėjo maudytis į ežerėlį. Prisipūškinusios ir išsipraususios išlipo ant kranto apsitaisyti. Jauniausioji žiūri – jos marškinių rankovėje begulįs žaltys. Vyriausioji pagriebė mietą ir buvo bešokanti jo varyti. Tuo tarpu žaltys, atsigręžė į jauniausiąją, prašneko žmogaus balsu:

– Duok, Eglute, žodį, jog tekėsi už manęs, tai pats iš marškinių išlįsiu.

Apsiverkė Eglė: kaip ji galinti už žalčio tekėti! Paskui sako rūsčiai:

– Atiduok mano marškinius ir keliauk sau sveikas!

O žaltys vis savo:

– Duok žodį, jog tekėsi už manęs, tai pats išlįsiu.

Ką darys! Reikia duoti žodį. Eglė ėmė ir prižadėjo tekėti už žalčio.

Po trijų dienų tėvai žiūri – visas žalčių pulkas bešliaužiąs į jų kiemą. Visi nusigando, nežino, kas pradėti. O žalčiai tik knibžda po kiemą – karstosi, vyniojasi, rangosi. Piršliai nuslinko tiesiog į vidų pasikalbėti su seniais ir Egle. Iš pradžių tėvai purtėsi, nenorėjo sutikti, bet ką darys su tiek žalčių! Turėjo noroms nenoroms leisti dukterį.

Žalčiai, gavę marčią, tuoj išlalėjo iš kiemo. Namiškiai apverkė, apraudojo, ir tiek.

Tuo tarpu Eglė sykiu su visais palydovais traukė į pajūrį. Ten ji sutiko gražų jaunikaitį, jos belaukiantį. Šis pasisakė esąs tas pats žaltys, kuris įlindęs į jos marškinių rankovę. Tuojau persikėlė visi į netolimą salą ir iš ten nusileido į požemį, po jūra, kur buvo puikiai išpuošti žalčio rūmai. Čia jie pakėlė vestuves – tris savaites gėrė, šoko, ūžė.

Žalčio rūmuose visa ko pilna, dirbti nereikia, laisvė didžiausia, tik linksminkis! Ir Eglė aprimo, palinksmėjo, pagaliau visai užmiršo tėviškę.

Praslinko devyneri metai. Eglė jau sulaukė trijų sūnų – Ąžuolo, Uosio ir Beržo – ir vienos dukterėlės – Drebulės (toji buvo visų jauniausia). Vieną sykį vyriausias sūnus besiausdamas paklausė Eglės:

– Mamyte, kur yra tavo tėvai? Eime kada nors jų aplankyti.

Taip ji atsiminė savo tėvus, brolius, seseris ir visą savo giminę. Ir parūpo jai, kaip jiems ten sekasi, ar gyvi, ar seniai kurie numirę. Ir prašosi eiti į tėviškę pasižiūrėti, skundžiasi vyrui: tiek metų nebuvusi savo tėviškėje, nemačiusi savųjų, baisiai jų išsiilgusi.

Žaltys nenori nė klausyti.

– Gerai, – sako, – atsilankyti leisiu, bet pirma suverpk šitą šilkų kuodelį, – ir parodė jai ratelį.

Žaltienė įkibo į ratelį, verpė dieną naktį. Verpė, verpė, bet šilkų kuodelis mažyn nėjo. Mato, kad čia apgavystė: kuodelis, matyt, užkerėtas, verpsi neverpsi, vis tiek nesuverpsi. Eina Eglė pas vieną senę, kur netoli jų gyveno, – pas žiniuonę. Atėjusi sako:

– Močiute rūtele, pamokyk, kaip tas šilkų kuodelis suverpti.

Senoji tuoj išpasakojo, kaip ir kas reikia padaryti.

– Įmesk, – sako, – į ugnį, kada kūrensis, ir tiek, šiaip niekados nebaigsi verpusi.

Eglė parėjusi ir įmetė kuodelį į krosnį, pakūrusi duonai kepti. Šilkai tuoj sudegė, ir ji pamatė didžiulę rupūžę, besiraitančią ant ugnies. Tos rupūžės verpiant leista šilkai iš savęs.

Taip suverpusi, Eglė vėl prašo tą patį, kad leistų nors kelias dienas paviešėti pas tėvus. Dabar vyras ištraukė iš pasuolės geležines kurpes ir sako:

– Kai jas suavėsi, tuomet galėsi keliauti.

Apsiavė ji tas kurpes, eina, mina, brūžina į plytas, į akmenis, kur tik prigriebusi, bet kurpės storos, kietos, visiškai nedyla. Aišku: minsi neminsi, jų visam amžiui užteks. Eina vėl pas senę, prašo pagalbos. Senutė patarė jai nusinešti kurpes pas kalvį ir paprašyti, kad pagruzdintų jas žaizdre. Ji taip ir padarė. Kurpės padegė gerai, ir Eglė per tris dienas jas nuplėšė. Nuplėšusi vėl prašosi vyro, kad leistų jai tėvus aplankyti.

– Gerai, – sako žaltys, – bet prieš eidama turi pasikepti bent kiškio pyrago lauktuvėms. Ką gi duosi nuėjusi brolių ir giminių vaikams?

Ir paliepė išdanginti visus indus, kad tik labiau pasunkėtų jai kepimas. Eglė mąsto, galvoja, kaip čia atsinešti vandens be kibiro ir užmaišyti ragaišis be indų. Ir vėk eina pas senutę. Senutė sako:

– Paimk raugo, kur pasiliks nuo duonos maišymo, ir ištepk juo rėtį, paskui pasisemk tuo rėčiu vandens ir užmaišyk jame ragaišį.

Žaltienė taip ir padarė: ištepė raugu rėtį, parsinešė vandens, įsimaišė ir iškepė ragaišį. Išsikepusi atsisveikino su vyru bei namiškiais ir išėjo vaikais vedina į tėviškę. Pats palydėjo, iškėlė ant jūros kranto ir atsisveikindamas įsakė, kad viešėtų tėviškėje ne daugiau per devynias dienas ir pasiviešėjusi tuojau grįžtų su vaikais namo.

– Kai grįši, – sako, – tai eik viena su vaikais, be palydovų, ir, atėjusi ant jūros kranto, taip šauk mane:

Žilvine Žilvinėli!

Jei tu gyvas – pieno puta,

Jei negyvas – kraujo puta!

– Ir jei, – sako, – pamatysi jūroje atplaukiant pieno putą, tai žinok, jog aš dar gyvas esu, jei kraujo putą, tai žinok, jo aš dar gyvas esu, jei kraujo putą – aš galą gavęs. O jūs, vaikai, šiukštu neprasitarkit, kaip mane šaukti reikia.

Pasakęs taip, atsisveikino su vaikais ir palinkėjo atsilankius laimingai sugrįžti atgalios.

Tėviškėje, Eglei sugrįžus, radosi neapsakoma linksmybė: visa jos giminė, visi gentys ir kaimynai susirinko jos pažiūrėti. Vienas per kitą klausinėjo, kai ji ten gyvenusi su žalčiais. Ji tik pasakojo ir pasakojo. Visi ją vaišino, meilias kalbas kalbėjo. Ji nė nepasijuto, kaip tos devynios dienos prašoko.

Tuo tarpu jos broliai, seserys ir tėvai galvojo, kaip čia padarius, kad jai grįžti nebereikėtų. Ir sutarė, kad reikia primiausiai sužinoti, kuo vardu Eglės vyras ir kaip jį šauks pati, nuėjusi į pajūrį.

– Visa tai sužinosim, nueisim į pajūrį, pašauksim ir galą padarysim, – sako jie.

– Taip sutarę, pirmiausia išsivadino vyriausiąjį Eglės sūnų, Ąžuolą, į girią, apstojo jį ir kamantinėjo, bet šis apsimetė nieko nežinąs.

– Nežinau, – sako, – ir tiek.

– Pliekė jį rykštėmis, ko nedarė, bet iškvosti nieko negalėjo. Paleisdami namo įgrasino, kad nieko nesakytų motinai. Antrą dieną išsivedė Uosį, paskui – Beržą, bet ir iš tų nieko neišgavo. Pagaliau išsiviliojo jauniausiąją Eglės dukrą, Drebulę. Toji iš pradžių taip pat sakėsi nežinanti, bet, pamačiusi traukiant iš po skverno rykštes, viską išplepėjo.

Tuoj visi dvylika brolių, paėmė dalgius, nutraukė į pajūrį. Atsistojo ant kranto ir šaukia:

Žilvine Žilvinėli!

Jei tu gyvas – pieno puta,

Jei negyvas – kraujo puta!

Kai tik žaltys atplaukė, tuoj visi vyrai supuolė ir užkapojo. Paskui, pargrįžę namo, nieko neprasitarė Eglei, ką padarę.

Prašoko ir sutartosios devynios dienos. Eglė atsisveikino su visa gimine, nuėjo į pajūrį ir šaukia savo vyrą:

Žilvine Žilvinėli!

Jei tu gyvas – pieno puta,

Jei negyvas – kraujo puta!

Sutviskėjo, sujudo jūra ir pat dugno, ir Eglė pamatė atplaukiant, atliūliuojant su bangomis kraujo putą. Ir išgirdo ji savo vyro balsą:

– Tavo dvylika brolių mane dalgiais užkapojo. Mano šūkį jiems išdavė Drebulė, mūsų mylimiausioji dukrelė!

Apsiverkė Eglė ir atsigręžusi į vaikus taip tarė:

Kad tu pavirstum į drebulėlę,

Kad tu drebėtum dieną naktelę,

Kar tau išpraustų lietus burnelę,

Kad iššukuotų vėjas galvelę!..

Stokit, sūneliai, stipriais medeliais...

Aš, jūs mamelė, liksiuos eglelė.

Kaip ji ištarė, taip ir įvyko. Ąžuolas, uosis ir beržas yra visų stiprieji mūsų medžiai, drebulė ir šiandien, mažiausio vėjelio pučiama, tuoj ima drebėti.