Labai seniai gyveno trys seserys. Dvi buvo gudrios ir išmintingos, o viena kvaila. Jos turėjo vieną brolį, vardu Bebenčiukas. Jis labai mėgo žuvauti. Per dienas irstydavosi laiveliu ir gaudydavo žuvis. Seserys ateidavo ant kranto ir šaukdavo:

– Broleli, broleli, atsiirk, atsiirk! Mes tau duosim keptų žuvelių. Tu mums duosi žalių žuvelių.

Broliukas visuomet atsiirdavo.

Bebenčiukas labai patiko raganai. Ji gyveno toli, smilgų trobelėj. Ragana įsiklausė, kaip šaukia Bebenčiuką seserys, ir, atėjus ant kranto, pradėjo šaukti:

– Broleli, broleli, atsiirk, atsiirk! Mes tau duosim keptų žuvelių. Tu mums duosi žalių žuvelių.

Bebenčiukas atsiyrė. Ragana jį pasiėmė ir nubėgo į savo trobelę. Seserys atėjo prie kranto, ilgai šaukė, bet Bebenčiukas neatsiyrė.

Paskui seserys sužinojo, kad jų brolį nusinešė ragana. Vyriausioji sesuo išėjo raganos ieškoti. Ji ilgai ėjo nieko neprieidama. Pagaliau priėjo krosnį. Krosnis jai tarė:

– Mergele, sesele, išimk iš manęs nors vieną kepalėlį duonelės, palengvink man naštą!

Mergelė jam atsakė:

– Neturiu laiko.

Dar kiek pabėgus, sutiko karvę. Karvė tarė:

– Mergele sesele, išmilžk iš manęs nors lašelį pieno, palengvink man naštą!

Mergelė vėl atsakė neturinti laiko ir nubėgo toliau. Bėgdama sutiko obelį. Obelis tarė:

– Mergele sesele, nusiskink nuo manęs nors vieną obuolėlį, palengvink man naštą!

Bet mergelė atsakė neturinti laiko ir nubėgo toliau. Ilgą laiką bėgo nieko nesutikdama. Pagaliau rado upelį, ant kurio buvo lieptas. Tas lieptas buvo labai nešvarus. Jsi tarė:

– Mergele sesele, nuplauk mane, palengvink man naštą!

Mergelė ir jam atsakė neturinti laiko.

Pagaliau mergelė pribėgo raganos trobelę. Įėjus į vidų, ji pamatė sėdinčią raganą, Bebenčiuką ir katinuką. Ragana tarė:

– Mergele sesele, paieškok man galvą! Jei nenori pirštais, tai pasiimk iš kampo šakalį.

Mergelė pasiėmė šakalį ir pradėjo skleisti raganai plaukus. Ragana tuoj užmigo. Mergelė paėmė molio, užlipdė raganai akis ir, pasiėmusi Bebenčiuką, pradėjo bėgti namo.

Ragana nubudo ir paprašė katinuką, kad atkrapštytų jai akis. Katinukas atkrapštė. Ji pamčius, kad Bebenčiuko nėra, pradėjo mergelę vytis. Mergelė, pribėgus lieptą, šaukė:

– Liepteli broleli, gelbėk mane!

Bet lieptas negelbėjo. Pribėgus obelį, taip pat šauklėsi pagalbos, bet ir obelis negelbėjo. Ragana pasivijo mergelę ir atėmė Bebenčiuką.

Paskui išėjo brolio ieškoti antroji gudriųjų seserų. Ji taip pat sutiko krosnį, karvę, obelį ir lieptą, bet niekam prašoma nepadėjo. Po kiek laiko ir ji atėjo pas raganą. Ragana irgi prašė ją, kad paieškotų galvą. Raganai užmigus, antroji sesuo moliu užlipdė akis, pasiėmė Bebenčiuką ir pradėjo bėgti. Katinukas vėl atkrapštė akis. Ragana pamatė, kad nėra Bebenčiuko, ir pradėjo vytis. Pasivijus ji atėmė iš mergelės Bebenčiuką.

Tada brolio ieškoti išėjo ir kvailoji sesuo. Ji pasiėmė riekę duonos ir gabalą lašinių. Beeidama sutiko krosnį. Krosnis tarė:

– Mergele sesele, išimk iš manęs nors vieną kepalėlį duonos, palengvink man naštą!

Mergelė išsiėmė kepalą duonos ir nubėgo toliau. Paskui pribėgo karvę. Ši jai tarė:

– Mergele sesele, išmilžk iš manęs nors vieną lašelį pieno, palengvink man naštą!

Mergelė išsipjovė iš kepalo duonos minkštimą, o į plutą prisimilžė pieno ir nubėgo toliau. Dar kiek nubėgus, sutiko obelį. Obelis tarė:

– Mergele sesele, nuskink nuo manęs nors vieną obuolėlį, palengvink man naštą!

Mergelė, prisikrėtus obuolių, nubėgo toliau. Paskui ji pribėgo lieptą. Lieptas tarė:

– Mergele sesele, nuplauk mane, palengvink man naštą!

Mergelė lieptą nuplovė. Pagaliau pribėgo ir raganos trobelę. Įėjusi į vidų, pamatė raganą, Bebenčiuką ir katiną. Ragana prašė ją, kad paieškotų galvą. Ji sutiko, ragana tuoj užmigo. Mergelė paėmė molio, užlipdė raganai akis, padavė katinui lašinius, pasiėmė Bebenčiuką ir išbėgo. Ragana pabudo ir prašo katinuką, kad atkrapštytų jai akis.

Katinukas sako:

– Niur, niur, – lašinius ėdu!

Po valandėlės ragana vėl prašo katiną, kad atkrapštytų akis. O jis sako:

–Niur, niur, – lašinius ėdu!

Kol katinas suėdė lašinius ir atkrapštė raganai akis, mergelė jau toli nubėgo. Ragana pradėjo vytis. Buvo jau visai netoli, kai mergelė pribėgo lieptą ir tarė:

– Liepteli broleli, gelbėk mane!

Kai mergelė perbėgo, lieptas atsistojo ant galo, ir ragana nebegalėjo perbėgti. Ji turėjo apibėgti upelį.

Po kiek laiko ragana jau vėl buvo arti. Pagaliau mergelė pribėgo obelį ir pradėjo prašyti pagalbos. Obelis ėmė mušti raganą šakomis ir obuoliais. Mergelė vėl bėgo ir bėgo, pribėgo karvę ir šaukėsi pagalbos. Karvė pradėjo raganą badyti – jai vos gyvai pavyko pro karvę prasprukti. Mergelė dar smarkiau pradėjo bėgti. Ragana vos nepagavo, kai mergelė pribėgo krosnį ir tarė:

– Krosnele sesele, gelbėk mane!

Krosnis jau buvo namie.pradėjo raganą mušti duonos kepalais ir plytomis. Kol ragana prabėgo pro krosnį, mergelė jau buvo namie.

Tada vėl visi pradėjo laimingai gyventi ir dabar dar gyvena.