Gyveno moteris. Dieną ir naktį ji dirbo, kad išmaitintų ir aprengtų tris savo dukteris. Ir išaugo trys dukterys, linksmos ir žvalios. Viena po kitos ištekėjo ir paliko motinos namus. Praslinko keleri metai. Sunkiai susirgo motina ir siuntė pas savo dukteris rudąją voveraitę.

– Pasakyk joms, širdele, kad skubėtų pas mane.

Vyriausioji, išgirdus, iš voverėlės liūdną žinią, atsiduso:

– Aš mielai eičiau, bet pirma turiu iššveisti šiuos du dubenis.

Tada voverė supyko:

– Tai būk tu su jais amžinai neperskiriama!

Dubenys greit pašoko nuo stalo ir apkabino vyriausiąją dukterį. Ji puolė žemėn, atsiduso, pavirto dideliu vėžliu ir išliaužė iš namų.

Pasibeldė voverė pas antrąją dukterį.

– Oi, – atsakė toji, – aš tuojau bėgčiau pas motiną, bet labai užimta: turiu iki mugės audimą išausti.

– Na ir ausk visą gyvenimą, niekad nesustodama! – tarė voverėlė.

Ir antroji duktė pavirto voru.

O jauniausioji maišė tešlą, kai voverėlė pas ją pasibeldė. Duktė, netarusi nė žodžio, net rankų nenusišluosčiusi, bėgo pas savo motiną.

Trečioji duktė gyveno ilgus metus, ir visi ją mylėjo. O kai atėjo laikas mirti, ji pavirto auksine bitele. Visą vasarą kas miela dienelė renka bitutė žmonėms medų, ir jos pirmutinės kojelės visada aplipusios saldžia tešla. Dėl to žiemą, kai viskas aplinkui žūva nuo šalčio, bitelė miega šiltame avilyje, o nubudusi valgo medų ir cukrų.