Seniai seniai, neatmenamais laikais, kada dar žmonių nebuvo pasaulyje, viename gražiame namelyje gyveno Mėnuo ir Saulė. Begyvendami jie taip vienas kitą pamilo, jog ėmė ir susituokė, o gražiai mylėdamiesi, ir dukters susilaukė. Dukteriai davė Žemės vardą.

Daug daug metų Mėnuo su Saule gražiai pragyveno, bet vieną dieną ėmė ir susipyko.

- Jeigu tu tokia karštuolė, ar tave pamesiu, - sako Mėnuo Saulei.

- O jeigu tu ir toliau būsi toks šaltas, tai aš su tavimi negyvensiu, - atsakė Saulė.

- Gerai, skirkimės. Bet duktė liks pas mane, - tarė Mėnuo.

- Ne. Dukters aš tau nepaliksiu! Tu nori, kad ji, prie tavęs gyvendama, sušaltų? - ėmė pykti Saulė.

Kreipiasi jie į Perkūną ir prašo išspręsti jų ginčą.

Šis, išklausęs Mėnesį ir Saulę, tarė griausmingu balsu:

- Tegul bus taip: Saulė dieną saugos savo dukterį Žemę, o Mėnuo - naktį.

Taip jie net iki šiol vykdo Perkūno valią: nuo ryto iki vakaro Saulė žiūri į savo dukterį Žemę, o nuo vakaro iki ryto - Mėnuo ją globoja. O kai Mėnuo neturi laiko, tada Žemei šviečia jo seserys žvaigždės.