Po Ąžuolu šimtamečiu Lig soties Kiaulė gilių prisiputo; Paskui nugriuvo po medžiu; Akis praplėšus, atsibudo Ir rausti Ąžuolo šaknis knysle sukruto. „Ne į sveikatą medžiui tai, – Jai sako Varnas iš aukštai, – Išknisi jam šaknis, ir Ąžuolui bus baigta“. Atsakė Kiaulė: „Ne bėda! Tedžiūsta, didelio čia daikto: Vis tiek iš jo – maža nauda; Jis buvęs ar nebuvęs – man vis viena; Kad tiktai gilių būt: nuo jų tunku kas dieną“. „O nedėkingoji! Tiesiog klausyt sunku. Jei savo knyslę tu aukštyn pakeltum, Tuomet nepliaukštum veltui, – Giles tas brandinu aš ant šakų“.