Ištrauka (adaptuotas tekstas)

Du seniai buvo Pagirių sodžiuje: Grainio liepa ir skerdžius (piemuo) Lapinas. Kiek tik galiu prisiminti, jiedu visada buvo tokie patys, kaip dabar: liepa – žalia, išsišakojusi, tvirta, nubujojusi, visų toje apylinkėje medžių aukščiausia, Lapinas – stiprus, nors žemo ūgio, bet tvirtas visas apžėlęs ir žilas kaip žydinti obelis, seniausias visų tame kaime gyvenančių senelių.

Liepa kasdien švokščia savo plačiai išskėstomis šakomis, šlama žaliais sultingais lapais – prabundu vasaros rytą anksti anksti, pratrinu nuo miego traiškanotas akis, pamatau pirmiausia ramiai siūbuojančias liepos šakas, išgirstu tyliai šlamančius lapus. O josios viršūnė apšviesta tekančios saulės spindulių... Liepa visada pilna paukščių.

Bet viso šio grožio nepamatyčiau, jeigu skerdžius kiekvieną rytą nekeltų manęs iš miego, pūsdamas ragą ir pliauškindamas botagu...

Vasaros metu, kai rytą gena gyvulius į ganyklą, iš tolo jau kiekvienas girdi, kur yra skerdžius: ten ir šunys pjaunasi, ten ir kaimo vaikai rėkauja – vienus ir kitus myli Lapinas, jam linksma, kai šunys pjaunasi, jam gražu, malonu, kai vaikai pešasi.

Gena skerdžius gyvulius namo – vaikai jį pasitinka dar pamiškėje; gena laukan – vaikai jį lydi net iki šilo. Skerdžius vaikams padaro švilpukų, kitiems duoda botagu papliauškinti, ragą papūsti. Juokiasi senis, net už šonų nusitvėręs, kai vaikas pučia ragą, iš visų jėgų, vos žandai jam neplyšta, o išpūsti negali...

Kitą kartą pasakoja vaikams skerdžius, kaip lapės ant kiaušinių tupi, vilkai medžiuose vaikus peri, volungės kiškius melžia, savo mažučius girdo, kaip vanagai žindo vanagynus... Pasakoja apie laumes, kurios pirtyse gyvena, pabaliuose vakarais, saulei nusileidus, audeklus skalbia, siuva maišus, gaudo vaikus ir balose juos murkdo, ypač tuos vaikus, kurie vyresniųjų neklauso... Pasakoja apie miškinius, pelkėse gyvenančius, po girias klajojančius, kurie apsuka žmogui galvą taip, jog nuveda jį kažkur į pelkę, paguldo ant kupsto, o žmogus mano, kad jis guli namie, ant krosnies...

Pripasakoja, primeluoja tiek, jog vaikai net į kaimą grįžti bijo, o ypač jei pakeliui yra bala ar pirtis...

Kai ateina vakaras, vaikams visai bėda: net namuose, ant suolo sėdėdami, bijo nuleisti kojas, atsisėsti arti lango: sėdi visą vakarą kampe, susirangę kojas po savimi, ir jiems vis vaidenasi, kad štai kažkokia plaukuota baisenybė įkiš galvą per langą, pagaus ir nuvilks į balą, arba naminis pagriebs už kojų, kai tik nuleis jas nuo suolo, ir nutemps mažylį už krosnies greičiau, negu tėvas su motina pastebės ir išgelbės...

[...] Dažnai Lapinas pasakodavo vaikams, kokie senovėje augo čia aplinkui tankūs miškai, tamsios girios, klampios pelkės, kiek čia buvo visokių žvėrių, dabar jau nesutinkamų: vilkų, briedžių, meškų, lokių...

Pasakojo, kokie senovėje buvo stiprūs, galingi žmonės... Kaip senis Lukšis, Petruko prosenelis, parjojo raitas namo, pasižabojęs mešką, kuri jam miške pastojusi buvo kelią, kaip senis Dundis vienui vienas pagaliu išmušęs visą vilkų gaują, kurie žiemą jį užpuolė, vėlai grįžtantį namo.

O kiek senasis Lapinas žinojo pasakų, kaip gražiai mokėjo papasakoti sugalvotus dalykus, gebėjo įtikinančiai sumeluoti. Apgaudavo dažnai ne tik vaikus, bet ir senus rimtus vyrus. Spjaudydavosi apgauti ir juokdavosi patys iš savęs, kad pasitikėjo žinomu melagiu, kad paklausė jo, o kitą kartą ima ir vėl klauso, patiki...

Linksmai šlamėjo liepa, linksmai gyveno skerdžius, nors žmonės kalbėdavo, kad liepa be naudos auga, gerą žemę užstoja, o seną skerdžių visi kvailučiu vadindavo...

Lapinas gyveno kaimo gale, mažam namelyje, gyveno dviese su žmona, tokia pat senute, kaip jisai. Vaikų jiedu neturėjo. Dėl to kasmet augindavo sau du paršiuku, kurie būdavo riebūs, ramūs ir sotūs. Žmonės juokdavosi, pasakodami, kad sena Lapinienė juos kas savaitę prausdavo vonelėje kaip mažus vaikus ir šukuodavo... Ar tai buvo tikra tiesa, ar melas, niekas nežino, bet visi žinojo: jeigu pašauksi kurį paršelį – tuoj atbėgs prie rankų ir bėgios paskui žviegdamas, kol duosi duonos plutelę ar bulvės kąsnelį...

Kaip ir iš ko gyveno senas Lapinas, niekas gerai nežinojo ir nesidomėjo. Kiekvieną vasarą Lapinas ganė gyvulius – „pulkininkavo“, o Lapinienė rinko uogas, šaknis, nešdavo į miestelį ir parduodavo žydams... Žiemą vyras mezgė tinklus, jo žmona verpė ūkininkėms pakulas.

Taip gyveno daug metų du seneliai, visada būdavo linksmi, ypač Lapinas. Matydami tai ūkininkai net pavydėdavo jiems.

Ar turėjo kokio turto Lapinas, niekas nežinojo, – buvo neįdomu...

Bet nėra tikros laimės pasauly. Mirė praeitą žiemą Lapinienė, liko senas Lapinas našlys.

Todėl nesėdi dabar senas skerdžius namie, nemezga tinklų, tik laukia, kad greičiau giria sužaliuotų, kad gyvulius išginti galėtų...

Erzina dabar Lapiną žmonės: vieni, kad tik pasijuoktų, kiti net skaudžiai užgaudami... Bet senis nepyksta...

Visi juokauja, tik vienas Lapinas nejuokauja.

– Kada tu, dėdule, vesi? – klausinėja ne vienas juokdarys.

Lapinas apsidairo, pamąsto, pakaušį pakrapšto...

– Dar, vaikeli, mergos sau nepasirinkau. Nesuradau tokios, kaip mano žmona buvo...

Ir niekas negalėjo suprasti, ar juokauja senis, ar jis rimtai kalba...

[...] – Visi mes čia jau nejauni, – tarė Kačingis, – ne vieno jau ir plaukai žili. Mes dar vaikai buvome, be kelnių bėgiojome, o tu (Lapine) jau beveik žilas buvai. Jau tau gal daugiau šimto metų tačiau vis dar stiprus esi. Ar dabar yra gyvų tavo bendraamžių?

– Tai gal jau yra šimtas metų, – valgydamas sūrį su duona, sutiko Lapinas. – Šimtas jau yra, o net gal daugiau... Kur kas daugiau!

– Kur jau jisai šimtą, gal ir du šimtus metų turi! – pritarė Valainienė, dirbdama prie krosnies. – Kas jį jauną prisimena?

– Yra dar senesnių negu aš,– sako Lapinas.

– Kas gi toks galėtų būti? – bando atspėti vyrai. – Ne, senesnio už tave nėra.

– Nagi Grainio liepa: ji senesnė už mane, – juokiasi linksmai skerdžius. – Kol ji žaliuoja, aš anksčiau nemirsiu.

– Na, žmogel, ji dar šimtus metų stovės. Nors tu ir gaivus, bet ilgiau už ją negyvensi.

– Gyvensiu ilgiau, ot pamatysite. Ko man skubėti mirti, ar man čia blogai?

– Jeigu tik aš galėčiau, – pasakė Valainienė Grainiui, – aš tavo liepą būčiau seniai nukirtusi. Kasmet aš ją keikiu ir tave kartu, pusė mano daržo po tavo liepa neauga: atžalas leidžia, šakomis saulę užstoja.

– Gerai, kad Dievas nedavė kiaulei ragų! – net paraudęs iš pykčio atsakė Lapinas. – Kas matė, kad tokį medį kaip liepa kirstų! Ar tu ją sodinai? – O manote, kad iš mano daržo tai didelė nauda? – kalbėjo Grainis, nepaisydamas Lapino. – Daug metrų aplink liepą tik dilgėlės ir atžalos auga.

– Nukirsk! Kokia gi tau iš jos nauda? – sakė Valainienė.

– Kaip nukirsi! Gaila tokio gražaus medžio, – kalbėjo vyrai.

– Ko klausote jos! – piktai sušuko Lapinas. – Žmonės medžius sodina aplink namus, o ji, matai, „nukirsčiau! nukirsčiau!“ Šitoks medis, juk tai ne musė. Pasigėdytum, sene, taip kalbėti!..

– Ko dabar man gėdytis? Nugriaus kada vėjas ant tvarto, gyvulius dar sutraiškys, – ginčijosi Valainienė.

– Nugriaus, nugriaus! Klausykite, tik jūs, žmonės! Amžius liepa stovėjo, o dabar – „nugriaus“! Gal alaus tu prisigėrei, moterie! – nervinosi Lapinas. – Nukirsti tokį medį, tai tas pats kaip žmogų užmušti!

– Ot, imsiu ir nukirsiu! – ūmai prakalbėjo Grainis. – Mano liepa, kas man neleis? Noriu – kertu, noriu – ne.

– Tavo liepa! Ar tu ją sodinai, ar tu ją auginai, kad kirsti nori? Gal ji tau vienam žaliuoja, tau vienam šlama? Kad tavo lauke auga, tai jau ir tavo! Dievulio ji ir mažų paukštelių, ne tavo! – supyko Lapinas ir atsistojo nuo suolo.

– Matai, kokis iškalbingas senis! Kur tiek žodžių surado, kai teko liepa ginti?! – stebėjosi žmonės.

– Štai, seni, nukirs Grainis liepą, – erzino jį kiti, – teks tau mirti greičiau, negu planavai.

– Mano liepa ir nukirsiu. Rytoj nukirsiu! Štai pamatysit, kas man neleis?! – užsispyręs atkakliai tvirtina Grainis.

– Ne tavo, nenukirsi! Rankos nudžius, kojas susilaužysi, jeigu taip padarysi. Kas tau liepa, girioje pušelė, ar kas? Krosnyje gal malkas jos deginsi? Ech, ir žmonės gi dabar! Senovėj žmonės kiek galėdami sodino medžius aplink namus, kaimuose kaip giriose medžiai šlamėjo, visokių paukščių pilna buvo, o dabar kiekvienas vaikas, vos nuo žemės paaugęs, šūkaloja: „Nukirsiu, nukirsiu!“ – šaipydamasis pyko Lapinas. – „Mano liepa!“ Pamėginęs būtai tu senovėj taip kalbėti! Kliūtų tau.

– Ot, nukirsiu, ir viskas! Mano liepa, ir baigta. Jeigu šiandien nebūtų sekmadienis, dabar nueičiau ir nukirsčiau.

– Tfu! – spjovė Lapinas ir, paėmęs nuo suolo botagą, trimitą ir kepurę, nei neatsisveikinęs išėjo iš trobos.

Vyrai juokėsi, jie visi manė, kad Grainis tik erzina Lapiną, bet kirsti liepos nė negalvoja. [...]

[...] – Dėde, dėde, ar matai? Grainis nukirto savo liepą.

Žiūri skerdžius: tikrai, liepos nebėra. Jis dar nenori patikėti savo akimis – patrynė lyg žmogus, iš miego prabudęs, geriau įsižiūrėjo – vaje, tikrai nėra! Ten, už vyšnių sodelio, prie Valainio tvarto ji stovėjo, aukščiausia ir plačiausia iš visų medžių, o dabar ten nieko nebėra. Lyg dangus prakiuro toje vietoje.

Atėjo senis Lapinas į Grainio kiemą ir žiūri į daržą. Mato, guli liepa, išsitiesusi per visą daržą, per bulves, per svogūnus. Tik žalios šakos styro kaip rankos. Dar šlama lapai, vėjo papučiami – lyg skundžiasi žalia liepelė.

Maži paukščiukai, kurių lizdų buvo pilnos šakos, dabar skraido aplinkui ir taip graudžiai cypsi, lyg verkdami dėl savo sugriautų lizdų...

Prilekia, puola į šakas vėl lekioja, skraido, čypia, aptūpę tvorą.

Grainis stovi su kirviu vienoje rankoje, kita krapšto galvą, pats nežinodamas, kam jisai nukirto liepą, ištraiškė daržą ir ką dabar jisai su juo bedarys?

Kad jis, rodos, galėtų, iš naujo liepą pakeltų, pastatytų ją ant seno kelmo...

Bet nepakelsi, nepagydysi.

Atsikėlė jis vėlai – galvą skauda, burnoje kartu, lyg būtų čemerų (tokie kartūs augalai) pavalgęs, pikta. Atsikėlęs išėjo į kiemą, norėjo ką nors dirbti, bet galva kaip puodas, darbas iš rankų krinta. Paėmė žagrę taisyti, tik rankeną nulaužė; dalgę ėmė plakti, tik plaktuku pirštus sau apsidaužė. Metė plakęs, plaktuką numetė į šoną, pamatė vaiką, kuris skiedryne žaidė, be reikalo sulupo diržu.

Kas daryti? Atsistojo Grainis vidury kiemo, kaso pakaušį ir dairosi į visas šalis. Prisiminė jisai, kad vakar pas Valainius pažadėjo liepą nukirsti. Pasižiūrėjo, pakėlęs galvą aukštyn, į dangų, į liepą, ir toks piktumas jį apėmė ir ant liepos, ir ant paukščių, kurie visokiais balsais čirškė jos šakose, jog, atsinešęs iš trobos kirvį, nuėjo daržan.

– Jūs man čia daugiau neberėkausite, nebegadinsite javų bei vyšnių, nenaudėliai! Aš jus iš čia išginsiu!..

Atsipeikėjo jisai tik tada, kai liepa subraškėjo, susiūbavo ir palinko į vieną pusę; iš pradžių lengvai, po truputį, o paskui vis greičiau ir greičiau, garsiau subraškėjo – ir staiga griuvo, išsitiesė per visą daržą.

Stovėjo dabar Lapinas prie tvoros, liūdnas, paniuręs, žiūrėjo, kaip subėgę vaikai ardo paukščių lizdus, laužo šakas, ir tik lingavo žila galva.

– Žmogau, žmogau, širdies tu neturi, ir Dievo nebijai, kad tokį medį sunaikinai.

– Eik, eik sau, seni, kur eini, o tai gausi kirvakočiu per sprandą! – šaukė piktas Grainis. – O jūs čia, ar man daržą mindžiosite?! – puolė jisai vaikus.Tie galvotrūkčiais nudūmė, kur kam patogiau buvo: vieni per tvorą, kiti per daržus; bet po kelių akimirksnių jie vėl tupinėjo aplink liepą.

Nuleido senas skerdžius žilą galvą ir nuėjo savo keliu. Tik eidamas murmėjo:

– Jau kai žmonės tokių medžių kaip liepa nesigaili, tai jie ir nieko nesigaili. E, mirti geriau negu tokiais laikais gyventi!

Liūdnas nuėjo į savo trobelę. Barščiai jam buvo per rūgštūs, sriuba neskani. Paragavo kelis šaukštus ir atsikėlė nuo stalo.

– Ko tu, dėdule, toks liūdnas? Gal sergi? – klausia jį Džiangienė, kuri pripratusi buvo matyti jį visuomet linksmą. – Gal neskaniai išviriau?

– Ne, viskas skanu. Tik senatvė, moterie! Mirti reikia, štai kas yra. – atsakė Lapinas.