I dalis

Likau aš nuo savo tėvelių visai mažutis, – apsakinėja [pasakoja] Kuprelis. Nei šnekėti, nei vaikščioti dar, sako, negalėjau.

Mano tėvas tarnavo vienam dideliam dvare ūkveizda [prižiūrėtoju]. Gyveno gerai. Bet, užėjus kokioms ten baisioms ligoms, mirė. Mirė ir mama į keletą mėnesių paskui.

Mane paėmė bobutė, mamos motina. Lig dvylikos metų laikė pas save. Skaityti, rašyti, skaičiuoti išmokino. Buvo labai gera, bet ir dabojo [saugojo, prižiūrėjo] gerai. Tik kartą, man jau septynerių ar aštuonerių metų esant, nukritau nuo aukšto rugių prėsmo [sukrauti javai] klojime [ūkiniame pastate]. Rodos, buvau norėjęs padėti krauti. Be galo užsitrenkiau [susižalojau]. Nuo to, o gal ir nuo ko kito, ir išaugo man po truputį šitos dvi kupros.

Nuo dvylikos metų, senutei daugiau pasenus ir mažiau sutaupytų pinigų likus, išleido mane tarnauti didelian vandens malūnan į vieną vokietį. Tas vokietys mane kažin kodėl tuojau pamėgo. Gal kad aš buvau visai tylus ir nedrąsus. Jis visuomet man lengvesnį neg kitiems darbą duodavo. Bet neleido ir savo dabu eiti: draudė nuo kiekvieno blogo. Tik jo rūpesniu aš neišmokau nei rūkyti, nei gerti, nei kortomis lošti. Buvo vis tiek, kaip tėvas. O gal mane mylėjo ir todėl, kad buvo bevaikis? Dievas jį žino. Žadėjo manęs niekuomet nuo savęs neleisti, jei būsiu vertas, ir savo įpėdiniu padaryti.

Pas jį betarnaudamas aš ir taupumo išmokau, nei vieno skatiko [smulkaus pinigo] niekur be reikalo neišleisdavau. Vis pinigą į pinigą dėjau. Ir nemažai susitaupiau.

Taip buvo per kokį septynetą, aštuonetą metų. Pasikeitė viskas nuo to laiko, kai mirė jo labai valyva [švari, gera] žmona. Po pusantrų metų jis vedė kitą. Negalėjo turbūt kitaip. Turėjo didelį naminį ūkį, kurio pačios tarnaitės gerai nedabojo. Vagiliaudavo, daug ko išnešdavo ir iš pieno, ir iš mėsos. Bet antroji žmona nebuvo man tokia palanki. Ėmė neapkęsti. Persekiodavo visaip, įskųsdavo.

– Kam tu šitą kuprį laikai? – tiesiai vyrui mano akyse sakydavo. Jis nėr tau ir sąžiningas.

Mano kupros nebuvo dar tuomet tokios žymios, bet jų prikaišiojimas labai skaudžiai mane gėlė [skaudino, žeidė]. Šeimininko pasitikėjimą turėjau aš visišką – įtarimas nesąžiningume gėlė mane dar labiau. Mano jauno priežiūroj buvo visas malūnas.

Pradėjau ir aš nekęsti savo naujos šeimininkės. Būdamas visai nekaltas, turėdamas šeimininko visišką pasitikėjimą, kartais ir neslėpdavau tos neapykantos. Tai dar aršiau ją erzino.

Nors Šionfeltas – mano šeimininkas – ir nepaisė savo žmonos, bet po metų susidarė tokia padėtis, net tarp vyro ir žmonos, kad aš turėjau iš ten išeiti į visai man nežinomą pasaulį. Buvo be galo graudu, rodės, kad iš gimtųjų namų išeinu, su tikru tėvu atsiskiriu.

Tarnauti jau niekur nėjau. Nenorėjau. Nesitikėjau rasti kito tokio šeimininko.

Nutariau mokintis. Mokslas jau seniai mane viliojo. Dabar ir pinigų turėjau. Nuvažiavau Vilniun. Ilgai ieškojau, ilgai klaidžiojau. Pagaliau nusistačiau būti Dievo muzikontu. Stojau vargoninkų kursuosna.

„Pradžiai ir tai bus gerai“, – galvojau.

Labai mėgau muziką, ritmą visam kame, todėl ir nuėjau tuo keliu. „Mokintis ko kito galėsiu ir pats paskum.“

Baigiau kursus kuo puikiausiai, gavęs aukščiausią pagyrą. [...]

Apie Sekmines gavau, rekomenduojant vienam geram dvarininkui, kuris mano tėvą seniau pažino, vargonininko vietą Skardžiuose. Ten man buvo nebloga. Klebonas pasitaikė jaunas, žmoniškas.Vėl man buvo smagu, kad esu tam pat krašte, kur mano tėveliai kuomet gyveno.

Skardžiuose ir pažinau Gundę, Kunigundą Gervydžiukę, kuri mano nykų gyvenimą buvo nušvietus....

II dalis

– Pamačiau ją pirmą kartą bažnyčioj. Matydavau ją nuo viškų kas šventadienis.

Prie paskutiniojo pilioriaus [kolonos] ties kairiuoju altorium. Nesistodavo niekur kitur. Kartais atsigrįždavo ir pažiūrėdavo aukštyn į vargonus. Tuomet, būdavo, mūsų akys sulieja akimirksniui savo žvilgsnius. Aš noriu žiūrėti į ją, jos atvirą grakštų veidą, gujas gilias akis kuo ilgiausiai, bet ji bematant galvelę pakreipia ir jau į altorių meldžias. Laukiau jos žvilgsnių, nepraleisdavau nei vieno. Sekiau pakėlęs galvą, kuomet ji vėl atsigrįš. Nerūpėjo jau nei gaidų [natų] daboti [žiūrėti, sekti]. Iš karto visą puslapį perskaitau ir atmintyje laikau. Ir groti sekėsi geriau negu kuomet. Visa bažnyčia, viskas gaudė mano vargonais. Žmonės darės maldingesni, nuo klebono gaudavau veik kiekvieną šventadienį vis didesnį pagyrimą.

Laike pamokslo būdavo geriausia. Norėdavau, kad kunigas jį sakytų, niekuomet jo nepabaigdamas. Tuščia darėsi, kai žmonės pradėdavo eiti iš bažnyčios. Išeidavo ir ji... Dingdavo ūkanota pasaka.

Po visam, būdavo, tekinas lekiu į šventorių [vieta aplink bažnyčią]. ieškau jos tarp būrelio merginų ir berniokų. Niekur nebūdavo matyt.

Man nuostabu darės, kur ji galėjo taip greitai dingti. Vieną kartą net pamaniau, kad gal man tik vaidinas.

Eidavau namon, tikėdamas ją kitą kartą kuomet pamatyti. Bet drauge slėgė baimė, kad niekuomet daugiau nepamatysiu.

Ateidavo ji bažnyčion sodietiškai, bet gražiai apsirėdžiusi [pasipuošusi]. Matyt, mėgo tamsiai raudonas varsas [spalvas]. Labiausiai jai tiko beveik juosvas sijonas ir balta kaip sniegas bliuzė [palaidinė] ilgom rankovėm.

Ūgio ji buvo neaukšto, vidutinio, bet labai dailiai išaugusi. Skaisčiais raudonais veideliais. Kaip pražydusi rožė. Galvelę gobė dideli, tankūs, tamsiai geltoni plaukai. Antakiai dar tamsesni. Iš tolo atrodė net juodi. Ir tai nepaprastai ją dabino [puošė].

Įeidavo ji bažnyčion guviai, bet drauge laisvai ir gracingai. Žvilgterėjus kiek atgal, klaupdavos ties tuo paskutiniu piliorium.

Tik ją pamatydavau, visa bažnyčia man nušvisdavo. Apsiniaukdavo, kai pastebėdavau, kad į ją dešimtys berniokų akių žiūri. Kad, rodos, būdavo, įmanyčiau, uždrausčiau vyrams į moteris bažnyčioje žiūrėti.

Nuo to laiko pradėjau daugiau savo išvaizdai domės kreipti. Pasisiūdinau dailesnius rūbus. Susitaisiau minkštus, blizgančius batus. Susigadojau [susiieškojau] gerą skrybėlę. Nusipirkau lazdą sidabrine galva. Prausiaus geresniu muilu, rūpestingiau šukavaus. Ir nepajutau, kaip netrukus virtau visoj apylinkėj geriausiai vilkinčiu vyru.

Pirmai, nors man pinigų netrūkdavo, nesidabinau labai, nesitaisiau nei gerų rūbų, nieko. Ir batus ne taip dažnai šveisdavau.

Skusdavaus tik rečiau. Plaukai ilgiau galėjo kaip norėjo augti. Bet ji, nors jos dar nepažinau, visiškai mane pakeitė.

Ir aš pats nesuprantu, kodėl taip greitai ją pamylėjau? Kodėl taip smarkiai ji iš pirmo pamatymo mane sužavėjo?Tą pat dieną, kai dar pirmą kartą pradėjau groti Skardžių bažnyčioje. Tik atkėliau galvą nuo vargonų ir žvilgterėjau žemyn, į žmones, ir pamačiau ją. Man sužėrėjo ir sutemo akyse.

Sapnavau ją kas naktį. Jei kuomet nesusapnuodavau, visą dieną vaikščiojau apniukęs. Nežinojau, kokio darbo imtis. Klausiau ir pykau: „Kodėl aš šiąnakt jos nesusapnavau?“

Šventadienio laukdavau labiau neg vaikai Velykų. [...]

III dalis

Atlikęs visus darbus, sekančią dieną, kaip buvo sutarta, nuskubinau paskirton vieton.

Tai buvo didelis, aukštas, tankiais krūmais apaugęs skardis. Tenai augo ir alksniai, ir ievos, ir šermukšniai, ir daiktais įsispraudę linksmūs kleveliai.

Atsisėdau ievų pavėsyje ir laukiau Gundės. [...]

Štai sušlamėjo kas netoli. Nekantriai, greitai. Žiūriu, prasimuša pro žalią tankumyną mano Gundė. Tamsiai raudonu sijonu, balta jake [puspalčiu]. Prisisegus į banguojančią krūtinę margų avižių ir rūtų pluoštelį. Ir vieną vasaros pirmą rugiagėlę.

– O aš tavęs ieškau! – sėda pailsus Gundė greta manęs.

– Maniau, nerasiu. – Čia gražu! Ir mes tik du!.. – sušunka Gundė prasiveržusiu, išsiilgusiu džiaugsmu.

Šliejamės [glaudžiamės] vienas į kitą arčiau.

Staiga apsikabinam ir bučiuojamės, bučiuojamės.

Užsimiršom tame pasibučiavime, tarytum išnykom kur.

Prisiminėm pamažu, kad esam žemėje, gyvenam tarp žmonių.

– Papasakok, kas tave ištiko, – paprašiau.

– Ar reikia?

– Aš noriu.

– Ne! Nepasakosiu dar, taip pasėdėsim... Žiūrėk, koksai dangus. Toks mėlynas, mėlynas. Ir kokie neatsargūs balti debesėliai joje plauko. Kur vienas, kur kitas. Kai kur po du... Žiūrėk, tie du glaudžias vienas į kitą.

– Matau, Gunde.

– Gerai jiems dabar. Turbūt kaip mums... Žiūrėk, jie į vieną susilieja. Jau vienas, tiktai vienas. Vėl skiriasi. Po truputį, po truputį, nenoromis. Žiūrėk, visai išsiskyrė! Vienas plaukia tenai, kitas kitur. Tas mažesnis, žiūrėk, nyksta; tuoj visai jo nebus... Išnyko. O tas vienas plaukia. Liūdnas koks. O gal ir jis jausmą turi?

– Galbūt, – žavi mane Gundės vaidentuvė. [...]

– Dabar, jei nori, papasakosiu, – sugrįžo Gundė iš dangaus. Tarpkrūmin aplinkui žvilgterėjo. Apsidairė.

– Papasakok, – sugrįžau ir aš.

– Antrą Velykų dieną, jau pavakarį, pareina mama iš sodžiaus ir nieko nesakydama puola į mane ir trenkia kumščia pakalon [į nugarą]. Paskum nustveria už rankų, ištraukia viduraslin [į vidurį kambario] ir visu smarkumu bloškia žemėn.

Man akyse aptemo.

Parbloškusi asloje ėmė mušti ir spardyti kojomis. Ir vis tyli, nieko nesako.

Man dingterėjo, kad mama iš proto išėjo. Pradėjau rėkti visu balsu, šaukti pagelbos.

Įbėgo tėvas ir visas išbalęs kaip drobė klausia jos:

– Ką tu dirbi?!

Ji vis tyli ir dar pikčiau mane muša. Pagaliau tėvas sugriebė ją už pečių ir atplėšė nuo manęs. Tuomet mama užsidengė priekaiščiu [prijuoste] akis ir sukniubusi ant suolo baisiai užraudojo.

Tėvas, atkėlęs mane, visą sudaužytą, ėmė rūpestingai klausinėti:

– Sakyk, Gunde, kas čia yra?

– Nieko nežinau, tėveli.Tuomet mama pradėjo tarti savo raudai:

– Tai tau dukrelė, tai tau mūsų geroji! Tai ką ji padarė! Suėdė ji mane, suėdė! Suteršė ji mūsų namus, apibjaurino visą giminę!.. Aš tau sakiau, aš tau sakiau, kad reikia geriau ją priturėti [laikyti, neleisti], reikia geriau įžaboti [drausti]. Tu vis manęs neklausei. Dabar žinokis!

– Kas čia yra, aš nesuprantu, - visai jau nusiminęs ėmė tėvas spirti.– Tu dar nesupranti?! – suriko atsistojusi motina. – Tu dar nežinai, kas čia yra?! Tu nežinai, ką padarė tas prakeiktas kupris tavo dukterei?! Tu nežinai, kad jis sudergė [suteršė, pažemino] ją?!

– Kaip?! Kaip?!

– Eik, paklausyk viso miestelio, viso sodžiaus [kaimo] šnekos!

Man galvoje tuščia pasidarė. Visu kūnu kaip ledas šalta srovė perbėgo.

– O tai tau gerai, o tai tau leisti ją giedoti, – barė tėvas mamą. – Aš sakiau, bet ne, tu užsispyrei... Kaltink dabar pati save.

– Užmušti ją, užmušti! – vėl šoko mama į mane su kumštimis, bet tėvas ją atstūmė. – Nelaiminga aš, nelaiminga, tokią paleistuvę pagimdžiusi, – atgal ant suolo krito. – Kad geriau ir tavęs būčiau nepažinus... Kur man dabar dėtis, kur man dabar dėtis?.. Tegul geriau negyventų toksai vaikas.

– Na, ką tu dabar man atsakysi? – piktai priėjo į mane tėvas.

– Ką aš galiu atsakyti, būdama visai nekalta, – ištariau pro ašaras.

– Tu nekalta! O kad pasakytum teisybę, tai... – ėmė tėvas į kampus dairytis.

– Tėveli mylimas, aš nieko nežinau, aš visai nekalta, – puoliau jam rankų bučiuoti.

Bet jis išsirovė [ištraukė ranką] ir nuėjo už krosnies.

Girdžiu, kad virves nuo sienos kabina. Kaip žaibas sprukau iš gorinčios [namų]. Įlėkusi seklyčion [į svečių kambarį], užrakinau duris.

– Ką jie čia mane nekaltai plaks! – augo manyje pasipriešinimas. Net ir langenyčias [langines] iš vidaus uždariau ir skersinius uždėjau.

Atsivijo tėvai paskui.

– Atidaryk, o jei ne, tai užmušim! – grasino.

– Darykit, ką norit, – atrėžiau piktai.

– Duris išlaušim!

– Laužkit.

Apie valandą beldė, daužė, bet manęs nepasiekė.Dvi dienas neišėjau. Nevalgiau, nemigau. Jau nebeldė, bet pamokslus, pamokslus man rėžė anapus durų!

Trečią dieną sužinojau iš Julytės, kad klebonas pasišaukė tėvus. Paskum, kad jis išaiškino jiems, kad čia dar nieko blogo nėra atsitikę, kad aš tik nekaltai apšmeižta. Vargais negalais įtikėjo seniai. Prisipažino net paskum, kad klebonas jiems aiškinęs, kad meilei kelio negalima pastoti, kad reikia dukrelę atiduoti tam, į ką jos širdis traukia. Ir kad, Dieve sergėk, negalima nieko varu varyti. Tuomet tik tėvai patys savo vaiko buitį sugriauna, dėl ko jis dažnai visą gyvenimą juos keikia.

Tuojau iš klebono sugrįžę išprašė tėvai mane iš seklyčios. Mama apskabino mane ir apsiverkė.

Bet kai aš pasakiau, kad tiktai už to tekėsiu, už ko norėsiu, mama vėl ėmė spirtis:

– Už ko norėsi, už to tekėk; bet už kuprio, kad čia man žemė skirtųs, niekuomet neištekėsi!

– Tikrai, Gunde, mes tavęs jam neduosim. Pagalvok tiktai pati! – pritarė tėvas.

– Nieko negalvosiu! – atkirtau visu pasipriešinimu.

Panašiai ne vieną dieną mes susikertam. Ir niekas neįveikia...

– Tai vis dėl tavęs, – užbaigė Gundė ir giliai atsiduso.

– Kad tik tu truputį būtum kitoks, kad tik neturėtum tos kupros, būtų viskas gerai; seniai jau būčiau tavo, – pradėjo ji po valandėlės kitu balsu, žemai palenkus galvą. – Tėvai nei kiek nebūtų priešinęs, būtų seniai išleidę. Bet dabar... Ir žmonės sako: „Kur jai už tokio eiti: ji gali sveiką, gražų vyrą iškirsti...“ Nejaugi jau negalima tos kupros atitaisyti? Juk gal gydytojai galėtų taip padaryti, kad jos nebūtų matyt, kad ji išnyktų?

– Deja, niekas negali, – atsidūrė mano balsas kaip į šaltą uolą, kur mano svajonės dėl nugaros išlyginimo seniai jau buvo palaidotos.

Ir pajaučiau dabar, kokia mano kupra buvo sunki. Neatkeliama, kitus bauginanti.

Gundė paraudonijo. Lyg pajautė, kad aš jos vidaus mintį atspėjau. Tarytum sugauti, abu nutilom. Sunku buvo tylėti. Bet ir aš, ir ji neturėjom rodos, ko šnekėti. Į šalis dairėmės ir tik pavogčiom vienas į kitą. Keista, nejauku darės.

– Ko mes tylim? – pertraukiau, nes man per sunku buvo.

– Ir aš nežinau. Ir vėl nutilom.Mano galvoje išdygo menka, mažutė mintis. Augo ji, kėlėsi po truputį. Nedrįsdama, privengdama ko. Toliau – drąsiau. Pagaliau išsiveržė. Kad ir būčiau norėjęs, negalėjęs būčiau jos sulaikyti. Tikrumoj nenauja ji buvo:

– Ar tu pirma manęs mylėjai ką?

– Ką sakai? – lyg nesuprato, lyg nenugirdo.

– Ar seniau, pirmai mylėjai ką? – atkartojau švelniai, įsivogdamas jos širdin.

– Kam tau? – šaltai pažiūrėjo akysna.

– Taip...

– Kodėl klausi?

– Neturim ko šnekėti, tu papasakotum, aš paklausyčiau.

– Papasakok tu, aš paklausysiu, – staiga įsivogdama pakreipė galvelę.

– Aš dar nieko nemylėjau ir manęs niekas.

– Gal ir aš nieko?

– Ne, tu turbūt mylėjai.

– Mylėjau, – ne tuoj atsakė. – Bet kokia ten buvo meilė: vaikiška, pati pirmutinė. Prisiminus net juokai ima... Ar žinai, ką aš mylėjau? Lenką. Buvo jis Argaudo ūkveizdos [prižiūrėtojo] sūnus. Trejus metus mokinomės drauge liaudies mokykloj. Paskum jį tėvas išsiuntė toliau mokintis Lenkijon. Atvažiuodavo tik vasarai ir Kalėdoms. Baisiai išsiilgdavom vienas kito. Todėl atvažiavęs saldainių ir ko kito man atveždavo. Lakstydavom drauge po miškus, rinkdavom gėles pievoje, eidavom uogauti. Tėvai mums negindavo [nedrausdavo] – geruoju tarp savęs sugyveno... Jis buvo nepaprastai gražus berniokas, tiktai man jis ne visai patiko – buvo lenkas. Aš spirdavau jį lietuviškai šnekėti, o jis mane lenkiškai. Dėl to dažnai smarkiai susibardavom.

– Kuo pasibaigė? – mane rūpino.

– Pasibaigė taip, kad visai išsiskyrėm. Jo tėvas, susipykęs su Argaudu, išsikėlė Lenkijon. Paskutinį kartą atsisveikinom mūsų klojime. Raudojom apsikabinę didelėmis ašaromis. Čia jis žadėjo užaugęs mane vesti, amžinai neužmiršti. Aš sakiau, kad tiktai tuomet už jo eisiu, kai jis užmirš lenkiškai. Ir vėl susibarėm. Išsiskyrėm vienas kitam grūmodami.

Kvaili dar buvom. Man tuomet buvo koks penkiolika, o jam šešiolika metų.

– O ar neužmiršai jo.

– Kur tau. Nei pėdsakų tos meilės neliko. Kas gali lenką, savo priešą, mylėti?

Kam man buvo visa tai žinoti? Širdį nerimas ėdė, kam paklausiau. Dabar norėjau daugiau.

– Man užaugus, mane daug kas pradėjo mėgti, daug kas važiavo pirštis, bet visi jie tai dėl to, tai dėl kito man nepatiko. Piršosi, lindo ir tavo pirmtakūnas [prieš tave dirbęs]. Baisiai jo nekenčiau. Turėjo bjaurų, ožišką balsą, ilgas kaip kartis kojas ir baltus, siaurus ūsus. Bet buvo visuomet labai poniškai apsivilkęs. Bijojo musių ir dulkių. Tėvams, tiesa, patiko. Mokėjo savo geru liežuviu pataikauti, prisimeilinti jiems. Gyrėsi savo pinigais, žemės kažin kur esančiomis keliomis dešimtinėmis ir turtinga teta.

Jokiu būdu negalėjau jo atsiginti. Taigi kartą sustikus jį priemenėje tiesiai pasakiau: „Jei tamsta pasipirši man dar kartą, suodžiais tėvų akyse ištepsiu.“ Išsigando, daugiau nesipiršo ir lankytis nustojo. [...]

– Smarki tu esi mergiotė! – sakau pralinksmėjęs ir pasigėrėdamas jos pasakojimu, bet kirminas dar labiau ėmė širdį krimsti.

Gundė arti prisiglaudė, bet slapčiomis iš užpakalio žvilgterėjo į mano kuprą.

Nuo to žvilgsnio mano kuproje svetima, šalta srovė perėjo.

Vis daugiau stebėjau, kad ji tą dieną kitaip į mane žiūrėjo, kitaip šnekėjo. Buvo ne tokia linksma ir meili. Pralinksmės kiek, švelniai prisiglaus, ir vėl susimąsto, susirūpina. Tarytum joje stigo ko, tarytum persilaužė kas. [...]

IV dalis

– Žinai, Olesi, – vėl prisiglaudė Gundė į mane nerami, nuliūdus.– Aš tave... myliu, myliu be galo, be krašto! Mylėk ir tu mane tiek pat. Viskas bus gerai. Tu myli mane?

– Myliu, myliu! – ėmiau ją bučiuoti. Akyse, jaučiau, pasidarė drėgna. – Bet aš labai bijau, kad tu nuo manęs nenueitum. Aš kuprotas, tu gali gražų, sveiką vyrą gauti. Tu gal iš tiesų negali manęs mylėti.

– Tylėk, Olesi! Aš myliu tave. Tu man patinki, tu man gražus.

Tie žodžiai tikrai nuostabiai paguodė mane.

– Žinai, Olesi, eikim jau rytoj į kleboną ir prašykim, kad išsiųstų vyskupui dispenso [leidimo] prašymą. Gal ilgai netruks?

– Daugiausiai dvejetą savaičių.

– Paskum, vedę, tuojau, tą pat naktį, važiuokim kur. Aš nenoriu čia likti. Man įkyrėjo žmonės, visa apylinkė. Aš negalėsiu būt laiminga, čia likus!

– Kur mes važiuosim, Gunde?

– Toli kur. Amerikon? – mąsto. – Gal per toli. O jei Prūsijon?.. Ar tu turi kiek pinigų?

– Turiu kiek.

– Daug?

– Daugiau neg tūkstantį rublių.

– Tai nėr per daug, bet pakaks, kol rasim tenai kokį darbą... Tu moki vokiškai, galėsi pakliūti vargoninku į kokį katalikų kunigą. Gyvensim gerai. Tenai lietuviškų knygų niekas nedraudžia. Skaitysim, dainuosim, kiek tiktai norėsim. Pagaliau, kai mano tėveliai atsileis ir pasiilgs manęs, galėsim sugrįžti. Ar ne tiesa? – paspaudė mano ranką.

– Taigi poryt naktį apie vienuoliktą tu atvažiuosi su savo daiktais karklynėn [vieta, kur auga karklai], prie galo ežero palei vieškelį. Išsikrovęs lauk, o žmogų su vežimu tuojau parsiųsk atgal. Aš su Irša atvažiuosiu po pusvalandžio, ir jis mus abu paskum nuveš stotin. Žiūrėk, tik nevėluok!

Sulaukiau tos nakties.

Susiėmiau sutartus ir reikalingesnius daiktus; susikroviau; gražiai nusiskučiau ir šventadieniškai apsirengiau.

Atvažiavo mano patikimas ir tylus ūkininkas. Mano dvi sunkias valizas [lagaminus] išnešė ir padėjo ratuosna [į vežimą].

Tarnaitė jau miegojo. Duris užrakinęs, raktą pro langelį priemenėn įmečiau.

Atvažiavom karklynėn lygiai vienuoliktą.

Ūkininkas iškrovė valizas ir visai nieko neklausęs, nepasiįdomavęs nudundino [nuvažiavo] atgal sodžiun. Už vargoninko atvežimą nieko nenorėjo paimti.

Atsisėdau ir laukiu.

Visur ramu, tylu, tuščia. Tik ežero vilnys [bangos], gainiojamos nakties vėjelio, pliuškena į pakraščius. Toli pievoje, girdėti, retkarčiais suskamba geležiniai pančiai [grandinės]. Tai arkliai rasotoje žolėje ganos. Danguje plauko padrikę debesėliai, lenktyniuodami aplink mėnulį. Rugpjūčio mėnesio vidurys, tai žvaigždės naujai paauksintos.

„Štai jau netrukus ji bus mano, – svajoju lūkesio apgobtas, sapnais nuauston naktin įsižiūrėjęs. – Mano siela ir nuostabiu kūnu... Niekas jau jos nuo manęs nesuvilios, niekas neatims. Ji bus mano nuolatos. Ir dieną, ir naktį. Aš jai skambinsiu, įstabiais garsais žavėsiu. Savo sielą į juos liesiu, savo sielą jiems atiduosiu. Niekas nebus taip gražu, kaip mūsų gyvenimas.“

„Ateik, Gunde, atvažiuok greičiau!“ – rodos, šaukiau ištiesęs į ją rankas.

Gundės vis nėra ir nėra. Nei Iršos ratų dundesio, nei jos balso negirdėti.

Prislinko dvylikta.

Praėjo. – Jos nėra.

Atėjo pirma. – Nėra.

Ir ji praėjo. – Vis nėra.

Klausau, ar nesučežės kur žolė, ar netrypters kur Gundės kojytė, niekur nieko.

„Gal ji neateis?!“

„O gal laukia kur kitur? Gal ieško ir neranda?“

Pradėjau ieškoti pakrūmiais. Landžiojau karklynuosna, kėčiau kiekvieną krūmą ir šūkavau:

– Gunde! Gunde! – tai tyliai, tai pašnabždomis, tai garsiau surikdamas.

Rodos, atsiliepia kas:

– A-u! U-u!

Lekiu ton vieton. Ieškau visur. Klausaus, ar vėl neatsilieps. Klausiu:

– Kur tu?

– U! U-u! – girdėt kitam krašte.

Lekiu tenai. ieškau, šaukiu – nėra. Atsiliepia dar toliau. Kitoj ežero pusėje...

„O gal dar atvažiuos? Gal anksčiau negalėjo?“

Štai, rodos, Iršos ratai sudundėjo, Gundė kosterėjo. Lekiu pasitikti, klausaus – nei to dundesio, nieko.

Tenai štai, nuo sodžiaus, atjuoduoja taškas. Net du: pirma rieda mažesnis, paskui jį seka didelis. Arčiau, arčiau į mane.

Išnyko.

Girdžiu, rodos, aiškiai jau dabar tikrai Irša atvažiuoja. Prunkščia jo kumelės. Jis botagu jas šutina ir ragina: „Niu! niu!“ Netepti ratai girgžda, spiegia. Jau, jau... Išlėkiau ant kelio. Tylu, ramu, tiktai arkliai ganykloje prunkščia ir pešdami žolę geležiniais pančiais žvangina.

„Gal kas blogo atsitiko?!“ – klausiu perimtas nerimo.

Laukiu. ieškau. Klausaus. Dairaus aplinkui.

Daug kartų girdėjau, mačiau ją atvažiuojant. O neatvažiavo. Gal suklydo? Gal kitu keliu kur nuvažiavo?

Ėmė švitenti. Mėnulis nubluko, nuritėjęs į vakarus. Žvaigždės ėmė gesti kaip bažnyčioj išdegusios žvakės.

Sugrįžau miestelin. Iš ten nesustodamas pakluoniais į Gervydžius. Įlindau sodan. Apžiūrėjau visur. Klausiau, pridėjęs ausį į seklyčios sieną. Barškinau languosna. Niekas neatsiliepė, nepaklausė: „Kas čia?“

„O gal ji, niekur manęs neradus, nuėjo į mane? Gal laukia?“

Nuskubinau namon. Niekas nelaukė...

[...] – Tamstos Gundė pirmadienio naktį Varšuvon išdūmė. Nematysi jos daugiau... O ką, ar aš nesakiau? – linksmai ir karčiai nusišypsojo Gundės tarnaitė.