Aukštai jau buvo saulutė pakilusi, kai įmigusius vaikus pabudino varstomų durų girgžtelėjimas.

– Motulė parėjo! – sušuko Katriukė, risdamos iš lovos [išlipo]. Petriukas galvotrūkčiais [greitai] nukrito nuo krosnies; bet vaikų džiaugsmas neilgai tetvėrė [tęsėsi], nes juodu pamatė kaimynę Rimkienę vietoj laukiamos motulės. Nusiminė abudu, vien žiūrėjo į senikės akis, tartum, kokios žinios iš jos laukdami.

Senutė nieko nesakė, vien galvą lingavo, ir per jos susiraukusi veidą parietėjo žemyn keletas ašarų, kaip žirnių.

– Kada išėjo motulė? – paklausė vaikus trumpai.

– Vakar auštant išvadino pas Strypeikus skalbinių skalbti... Mat, apnakvino [pasiliko miegoti pas Strypeikius]... Neilgai trukus, pareis motulė... Juk pareis? – kalbėjo Petriukas, pats save džiugindamas.

Senutė liūdnai atsiduso:

– Vargu... bepareis, – tarė tylomis, – vargu...

Nepabaigė. Jos balsas sudrebėjo ir, nusisukusi, išėjo.

Vaikai stovėjo valandą, tartum, į žemę įkasti [nejudėdami]. Nebepaprasta apėmė juos baimė: jautė, kad prie jų artinasi kažin kas baisu, nebeišvengiama; jautė, kad su motule atsitiko kažin kas baisu. Porai valandų praslinkus, atėjo į trobelę keletas sodiečių [kaimynų]; jų tarpe buvo ir Strypeikienė. Vaikai, vienas į užkrosnį įsispraudęs, antras už lovos galo tupėdamas, klausėsi žmonių kalbos ir viską į galvą dėjosi. Sužinojo iš jų kalbų, kad motulė po ledu pasmukusi [paslydo, įkrito į eketę ir dingo po ledu], ir jos žmonės iešką, bet atrasti negalį.

– Ne adata, atras, – raminos save Petriukas.

Jų vaikų protas nesiekė toliau.

– Atras,– kartojo sau, bet nei vienas, nei antras nepamanė, kad jau gyvos nebepamatys motulės; kad ji jau nebeprakalbins jų; nebepaglostys, nebepriglaus; kad jos jau nebėra,– nebėra ant šio svieto; kad juodu vienu du pasilikusiu ant šio svieto, tarp svetimų žmonių...

Žmonės tuo tarpu apžiūrėjo viską, kas kame buvo: apčiupinėjo karvelę, avį su dviem jėriukais [ėriukais], taip pat viduj visus baldus ir indelius; o apžiūrėjus, nors ten nekoki buvo turtai, kiekvienam meilu buvo tai viską prie savęs subraukti, kaip sako svietas: vis į gyvenimą, ne iš gyvenimo. Be to, vaikai toki prakutę, [paaugę, nemaži] taip pat prie ūkio neniekinami [tiko darbui ūkyje]. Augintinis tai vis ne samdininkas, kuriam truputį kiek neįtiksi, susiriša ryšelį ir sudiev!

Apžiūrėję turtelį, vienas ir kitas užsimanė vaikus „priglausti“, vienas kitas net giminybę išrado.

Na, ir pakilo ginčai. Augintinis tai ne samdininkas, – tai kiekvienas žino: subraukus, niekur neišbėgs, niekam nepasiguos; nei alga rūpi mokėti, nei valgio rūpinti, nei drapanų [rūbų]. O vaikai prakutę! Patys tikrieji stumtuvai prie ūkio!

Ne dyvai tat, kad vyrų tarpe pakilo ginčai. Strypeikienė nė su kuo nesiginčijo; jos akys ir protas darbavosi tylomis: galvojo sau viena, stovėdama tarpduryje.

– Diena su galu!– tarė ji balsu, lyg į save.– Reikia eiti namo.

– Gerai sako kūma,– tarė vyrai ir ėmė kepurių graibytis.– Turguj susieisim, o dar ir su savo bobomis reikia pasitarti.

Išvaikščiojo visi. Strypeikienė akimis palydėjo vyrus, šypsodama:– Tarkitės besveiki! By tik aš savo apgalvojau,– tarė, ir gerai pasikaišiusi, nubrido stačiai per lauką namo.

Neilgai trukus, dvejetas šlajų [rogės, arkliais kinkytos] pašliaužė po trobelės durimis; vienas valdė pusbernis, antras – pati Strypeikienė.

Su pusbernio pagalba ėmė ji viską „glausti“, ir apybrėkšmiais [temstant] vaikai buvo jau po geraširdės globėjos pastoge.

***

Buvo graži saulėta diena. Lange linksmai zirzėjo musės; ore girdėjosi paukštelių čiulbavimas: švilpavo varnėnai, čirškėjo žvirbliai... Lauke taip gražu, taip linksma, tik našlaitės širdyje liūdna...

Katriukė atsidarė langą ir klausėsi tų linksmų pavasario balsų. Bet jos nepralinksmino tie balsai; jos žydrios akys ašaromis paspringo...

Šit tenai „laumių skalbykla“. Vakarykštę kaimynės kalbą girdėjo Katriukė; kaipgi jai būti linksmai...

Tenai vargšė motulė, jų išsiilgusi laukia, o juodu nieko nežinojo...

– Eisiu. Bėdina motulė... Taip meiliai mane šiąnakt nubučiavo, nuglostė... Jos bijo motulės... Aš nebijau... Kad nepajustų kas... Jie pavydi...

Klausėsi valandą: niekame niekas nė čiukš. Palengva užlipo ant lango ir nusileido žemyn.

Dvasios trūksta; pavasario oras apsvaigino. Galva ūžia, ir tartum viskas sukasi... sukasi...

Šniokščia, siūbuoja paupyj laibos maldos [meldai], šnabždėdamos savo ilgais žiudrais lapais; siūbuoja, šniokščia. Tikrai valandomis rodosi, kad kas jose verkia.

Mergelės širdelė suplasnojo greičiau:

–Tai bėdina motulė!..

Šniokščia, siūbuoja paupyj laibos maldos [meldai], šnabždėdamos savo ilgais žiudrais lapais; siūbuoja, šniokščia. Tikrai valandomis rodosi, kad kas jose verkia.

Mergelės širdelė suplasnojo greičiau:

– Tai bėdina motulė!..

Atsistojo ant kranto, bet...motulės nėra! Tyliai, rimtai banguoja upė. Ant vandens linguoja baltos lelijos. Kartais pliumptelės žuvelė vandenyj; mergelė nuo kiekvieno balso sudreba, stovi, laukia...

– Motule! motule! – dejuoja, – ar supykai? Tai aš, Katriukė, motule!...

Staiga iš lelijų tarpo dvejetas rankų išsitiesė, ir viršuj slaptingos gelmės matė mergelė savo motulę!

– Eik šen, dukrele, eik šen, mažute! – sušnabždėjo laibos maldos ir lelijos.

– Motule! – sušuko mergelė, ištiesė savo liesas rankas ir puolė gelmėn...

Susiūbavo laibos maldos, prasiskleidė lelijų žiedai, ant vandens nuo krašto keletas ribulių nubėgo, ir vėl viskas kaip buvę: taip gražu pasaulyje, saulė...

Petriukas, vakarą nuo bandos parėjęs, nemažai susirūpino, radęs tuščią gultą [lovą]. Nuieškojo visus pašalius; niekame nieko.

Tik staiga jo atidžią atkreipė atdaro lango girgždėjimas.

– Argi ji būtų kur išėjusi?.. Katriuke!.. Katriuke! – sušuko.

Niekas neatsiliepia, tik medžiai ūžia, ūžia...

– Katriuke! – sušuko balsiau; vėl niekas neatsakė.

Petriukas apsiverkė graudžiai.

– Kur ji dingo? – mąsto. – Rasit, motulė paviliojo?.. Kodėl mane paliko?..

Išėjo oran, atsisėdo ant slenksčio ir mąsto. Pakėlė akis aukštyn. Šviesios žvaigždutės mirgčiojo.

– Kaip ten šviesu! Turbūt, danguje, kad per tokį mažutį langelį tokia šviesa eina, – mąsto Petriukas. – Rasit [gal], motulė su Katriuke žiūri pro kurį langelį... Bepigu ten joms danguje!.. O, rasit, taip kur nuėjo Katriukė... O, rasit, į maldyną... motulės ieškoti.

– Petriuk! – lyg sudejavo Katriukės balsas.

Petriukas pašoko, apsidairė, keletą žingsnių paėjo. Klausosi.

– Petriuk! – pasigirdo vėl nuo maldyno.

Petriukas ėmė bėgti į balsą. Pabėgėjęs, ir vėl klausosi.

– Petriuk! – aiškiai girdi vaikas.

– Katriuke!.. kame esi? – sušuko Petriukas maldyne.

Niekas neatsiliepia. Klausos Petriukas; tik maldos šniokščia, vėjo linguojamos, ir lazdos šakose liūdnai lakštingalos čirvėja.

Pasilipo Petriukas į palinkusį ant vandens gluosnį ir dūmoja [galvoja, mąsto]... Pro šakų tarpą žiūri Petriukas į gelmę; mato žvaigždes, mėnulį.

– Viskas ir tenai, vandeny, kaip čia, – mąsto...

Vakarinis rūkas nugulė ant upės, o tame rūke... žiūri Petriukas: mamytė sėdi, ant kelių turi Katriukę, kaseles pina... ir angeliukas prie jų dviejų stovi, aukso sparneliais plasnoja.

Vaikino galva ant šakų palinko, šypso per sapną...

– Petriuk, man ilgu be tavęs! Eik šen pas mus!

– Einu! – sušuko Petriukas...

Ir palinkęs gluosnis sugirgždėjo, naštos netekęs: Petriukas nubėgo prie saviškių...

Valandėlę lingavo baltosios lelijos; vėl keletas ribulių per upę perbėgo; ir vėl ramu, tylu. Pas upę rasos ašaromis verkia palinkęs gluosnis, ir laibos maldos amžiną atilsį šnabžda...