Baironas Džordžas ,,Kainas‘‘Baranauskas Antanas ,,Anykščių šilelis‘‘Baubliai - pirmasis kraštotyros muziejus LietuvojeBiliūnas Jonas ,,Kliudžiau‘‘Biliūnas Jonas ,,Laimės žiburys‘‘Biliūnas Jonas ,,Ubagas‘‘ (teksto santrauka)Boruta Kazys ,,Baltaragio malūnas‘‘Bumblauskas Alfredas ,,Pirmoji lietuviška knyga‘‘
Baranauskas Antanas ,,Anykščių šilelis‘‘
Baranauskas Antanas ,,Anykščių šilelis‘‘
Originalus tekstas
Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria;
Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,
Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!
Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!
Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!
Minkštučiukai samanų patalai ištiesti
Galvą in save traukia ir liula užliesti.
Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia,
Juodas, raudonas uogas išsirpusias kelia.
Ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio taškai grybų
Terp medžių marguliuoja iš savų sodybų.
Voveruškų leikelės kur ne kur pro plyšį
Iš po samanų marškos sarmatlyvai kyši.
Čia paliepių torielkos po mišką išklotos,
Čia kiauliabudės pūpso lyg pievos kimsotos,
Čia po eglėm šeimynom sudygę ruduokės,
Čia pušyne iš gruodo išauga žaliuokės,
Čia rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės sutūpę, –
Linksmutės, gražiai auga, niekas joms nerūpi.
Čia kazlėkai pakrūmėm ant piemenų tako [...]
Čia grybai ir šungrybiai vardais nežymėti.
Anei jų žmonės renka, anei žvėrys graužia,
Jėg bėgdami par mišką galvijai išlaužia,
Arba patys savaimi suglebę supūsta, –
Iš jų trąšos želmenim aplinkom išplūsta.
Ė iš visų viršesnis auga baravykas,
Valig dainuškos žodžių – ,,grybų pulkaunykas“
Platus, storas, paspūtęs, lyg tartum užklotas
Ant kieto, drūto koto bliūdas palivotas.
Žali ėgliai kaip kvietkai po dirvonus keri;
Terpu jų kiškiai guli, kropkos vaikus peri.
Krūmai, žole barzdoti, kraštais mišką riečia,
Ir linijos parėjos skersai mišką šviečia.
Alksniai, lepšių sodyba, palaukėm sužėlę,
Šakom kekes riešučių lazdynai iškėlę
Atokaitoj brendina. Ė karklai po slėnį
Terp liulančių paversmių pamėgo pavėnę.
Putinai krauju varva, serbentai po Šlavę
Ir paliūnėm kur ne kur prieglaudą sau gavę.
Baltasai miškas kalnais, kaip tik padaboji:
Čia berželiai kaip meldai Pašlavį apstoję,
Čia visais lapais dreba epušės nusgandę;
Kožnoj klaiką nekantrios žalktyčios atrandi.
Čia ąžuolai ir uosiai prie eglėm sustojo <...>
Originalaus teksto paaiškinimas
Kai seniau eidavai į mišką – malonu buvo žiūrėti;
Linksma buvo širdyje, jaudino,
Buvo labai malonu, dažnai galvojai:
Ar esi miške, o galbūt – danguj ar rojuj?
Kur žiūri – visur žalia, švaru,
Kur uostai – maloniai kvepia,
Kur klausai – daug įvairių garsų,
Ką jauti – ramu, širdžiai miela, graudina, jaudina.
Samanos panašios į minkštus patalus:
Norisi atsigulti, kai palieti – juda, linguoja.
Uogų krūmai – panašūs į rūtas.
Pilnos šakelės juodų, raudonų išnokusių uogų.
Žemė yra rausva, žalia, pilka, kai kur matosi grybai.
Jie tarp medžių mirguliuoja savo vietose.
Voveraitės panašios į piltuvėlius,
Lyg susigėdusios iš samanų galvas iškišusios.
Paliepių kepurės panašios į lėkštes
Kiauliabudės panašios į kerpes,
Po eglėm ruduokės auga po kelias,
O pušyne po šalnų išauga žaliuokės,
Ūmėdės įvairių spalvų: melsvos, pilkos, rausvos,
Jos linksmos – niekuo nesirūpina.
Kazlėkai auga po krūmais ant tako,
Dar daug visokių grybų be pavadinimų
Žmonės jų nerenka, žvėrys neėda
Tik bėgdami per mišką gyvuliai sumindo
Arba patys supūstaIr patręšia kitus augalus.
Bet už visus aukštesnis / svarbesnis auga baravykas
Tiesą sako daina: „Grybų vadas“
Platus, storas, pasipūtęs,
Tarsi ant tvirto koto didelis dubuo uždėtas.
Žali kadagiai kaip gėlės auga krūmeliais
Tarp jų kiškiai guli, kurapkos vaikus peri.
Miško pakraščiuose auga krūmai, apaugę žole,
Auga linijomis per visą mišką.
Auga alksniai, po jais auga lepšiai,
Pilnos lazdynų šakos riešutų kekių,
Riešutai saulę bręsta.Karklai auga slėny
Tarp liulančių šaltinėlių (drėgna) mėgsta pavėsę.
Putinų uogos raudonos kaip kraujas,
Auga ir serbentai drėgnose vietose.
Baltas miškas kalnais kur tik pažiūri,
Berželiai kaip meldai auga aplink,
Visais lapais dreba drebulės,
Jos atrodo išsigandusios;
Čia ąžuolai ir uosiai šalia eglių auga.
Tekstas lietuvių kalba
Čia ąžuolai ir uosiai prie eglėm sustojo
Lyg tartum čia žalktienė patį apraudojo,
Kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo,
Ir su vaikais iš savo motiniško sūdo
Medžian gailysta virto – pati egle tapo,
Jaunučiukus aptaisė vaikus rūbais lapo.
Ieva, gluosna ir blendis, grūšia, obelėlė;
Savo seserį skundžia liekna sedulėlė.
Vinkšnos, šaltekšniai, liepai ir nesuskaityti
Kitokių medžių skyriai terp jų išsklaistyti.
Juos tiktai miške augę žmonės tepažįsta,
Daktarai ir žiniuonys, ką po miškus klysta;
Jų lapais, jų žievelėm arba šaknia kieta
Nuo ligų ir padarų gydžia visą svietą.
Ė mum, prastiem žmonelėm, tik žiūrėt patogu,
Kai juos dengia Apveizda žalių lapų stogu;
Kai kožna burbuolytė išsprogsta, suskyla,
Kai žiedų varške šakos obelų pražyla,
Kai pervasar žaliuoja tamsaus šilo šone,
Kai rudeniop lapeliai geltoni, raudoni
Tartum krauju Marčiupio pakalnes aptraukia
Ir kai pliki stabarai pavasario laukia.
Ė pušelės! pušelės tos nesurokuotos!
Tankios, aukštos ir lieknos, viršūnės kvietkuotos,
Ir vasarą, ir žiemą kaip rūtos žaliuoja,
Liemuo liemenį plaka, kaip nendrės siūruoja.
Už pusvarsčio nesmato – toksai tankumynas!
Nors nei laužais, nei šiekštom nežugriuvęs, grynas;
Nei šakelės nudžiūvę, nežupynę vietos,
Pušys aukštos ir lygios, tartum nugenėtos.
Ė kvėpimas, jau ką gi! Čia sakais pušelių,
Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių:
Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną,
Jauti ramunes, čėbrus – žoleles dirvonų;
Jauti iš juodo kapčiaus skruzdėlyno kvapą,
Ir iš medžių, iš skujų, iš šiškų, iš lapų
Vis kitoki kvėpalai: kaip vėjelis dvelksi,
Kožno karto kitokiu kvapu užsivelgsi.
Čia samanos su brukniom šileliu užpluko;
Čia medžio žiedų kvapas – lyg sodas pratrūko.
Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris:
Savo kvapus po laukus kaip berte pabėręs,
Laukais, pievom atgauna. – Viduj pušynėlių
Jauti sau gražiai kvapą dirvų ir pievelių.
Ir teip visa suminša, vėjeliu praskysta,
Kad nei nosis šių kvapų visų nepažįsta;
Tik tartum giria, pieva ir laukas sustarę,
Iš brangiausių kvėpalų mišinį padarę.
Originalaus teksto paaiškinimas lietuvių gestų kalba:
Čia ąžuolai ir uosiai šalia eglių auga.
Atrodo, kad čia Eglė žalčių karalienė savo vyro verkė,
Kai vietoj pieno putos kraujo puta atplaukė,
Ir su vaikais kartu iš motiniško skausmo
Medžiais pavirto – pati egle tapo,
Jaunus vaikus savo „aprengė drabužiais lapų“.
Ieva, gluosnis, blindė (gluosnis), kriaušė ir obelėlė;
Liekna sedula
Guoba, šaltalankis, liepa ir kiti medžiai neišvardyti
Auga įvairūs medžiai išsisklaidę.
Juos tame miške augę žmonės gali atpažinti,
Daktarai ir žiniuoniai, kurie po mišką klaidžioja;
Medžių lapais, žieve ar šaknimi kieta
Nuo ligų gydo pasaulio žmones.
O mums, paprastiems žmonėms, tik žiūrėti malonu:
Kai žali miško mežių lapai kaip stogas,
Kai kiekviena burbuolytė sprogsta, skyla,
Kai žiedų pilnos obelų šakos,
Kai visą vasarą tamsiai žalias šilas.
O rudeniui atėjus lapeliai geltonuoja, raudonuoja,
Tarytum krauju pakalnės nusidažo
Ir plikos šakos pavasario laukia.
Ei pušelės nesuskaičiuotos,
Tankios, aukštos, lieknos, viršūnėm gėlėtom,
Ir vasarą, ir žiemą kaip rūtos žaliuoja,
Svyruoja, siūbuoja, kamienai liečia vienas kitą.
Labai tankiai auga – nieko nematyti per kelis metrus!
Nors nėra nulūžusių šakelių, išvirtusių medžių,švaru,
Nei šakelės nenudžiūvusios, nesusipynę,
Pušys aukštos, lygios, tarsi nugenėtos (nukirptos).
O jau kvepėjimas. Kvepia sakai pušelių.
Vėjelis papučia – kvepia žolelės,
Jauti dobilo balto, raudono kvapą,
Jauti ramunes, čiobrelius – žoleles pievų,
Jauti skruzdėlyno kvapą nuo skruzdėlyno kupsto.
Medžių, spyglių, kankorėžių, lapų –
Vis kitokie kvapai, kai tik vėjelis padvelkia,
Kiekvieną kartą vis kitoks kvapas:
Tai samanų ir bruknių kvapas atplaukia,
Tai sodu pakvipo.
Tartum miškas kvėpuotų lyg žvėris
Savo kvapą į laukus papučia,
Laukais pievom pasklinda, o pušynėliuose
Jauti kvapą žemės ir pievelių.
Ir taip viskas susimaišo, ir vėjelis prisideda,
Nosis visų kvapų neatskiria;
Tartum laukas, pieva ir miškas susitarę
Brangų kvapų mišinį padarę.
