I fragmentas

Aš niekada nesu sutikęs žmogaus, taip subtiliai suprantančio pokštus, kaip šis karalius. Atrodė, jis gyvena vien tik dėl pokštų. Papasakoti įdomią juokingą istoriją, gerai ją papasakoti – buvo tikriausias kelias pelnyti jo palankumą (patikti).

Taip jau nutiko, kad visi septyni jo ministrai garsėjo kaip gabūs juokdariai. Visi jie buvo panašūs į karalių: augaloti, apkūnūs, nutukę, ir visi – neprilygstami juokdariai. Karalius per daug nekvaršino sau galvos dėl sąmojo subtilumo (negalvojo, ar sąmojis gali ką įžeisti, ar ne).

Tais laikais, kuriais vyksta mano pasakojimo veiksmas, juokdariai profesionalai valdovų dvaruose dar nebuvo išnykę. Kai kuriose didelėse žemyno „valstybėse“ dar buvo laikomi rūmų juokdariai su margais drabužiais ir kepuraitėmis su skambalėliais; už trupinius nuo karaliaus stalo jie turėjo būti visada pasiruošę mesti aštrų sąmojį.

Ir mūsų karalius, suprantama, turėjo savo „kvailį“. Tačiau jo kvailys, arba juokdarys profesionalas, nebuvo vien tik kvailys. Karaliaus akyse jis buvo vertinamas trejopai, nes dar buvo neūžauga ir luošys. Tais laikais neūžaugos valdovų dvaruose buvo tokie pat dažni, kaip ir juokdariai; ir daugeliui karalių būtų buvę sunku praleisti dienas (o jos dvaruose ilgesnės, negu kur kitur) be juokdario, su kuriuo galima būtų kartu pasijuokti, ir neūžaugos, iš kurio galima būtų pasijuokti.

Nėra abejonės, kad „Varliūkščio“ vardą jam davė ne krikšto tėvai, o septyni ministrai, bendrai nutarę jį taip pavadinti, nes juokdarys nemokėjo vaikščioti kaip visi žmonės. Iš tiesų Varliūkštis judėjo kažkaip strykčiodamas – lyg pašokomis, lyg repečkomis; tokia jo eisena teikė begalinio pasitenkinimo ir, žinoma, paguodos karaliui, išpurtusio veido pilvūzui, kurį visas dvaras laikė nuostabios išvaizdos persona (asmeniu).

Nors Varliūkščiui keverzinti (ropoti, šliaužti) žeme ar grindimis dėl suluošintų kojų buvo nepaprastai skausminga, tačiau stebėtina raumenų jėga, kuria gamta, tarsi kompensuodama apatinių galūnių silpnumą, suteikė jo rankoms, leido jam rodyti daugybę vikrumo stebuklų, ypač tada, kai reikėdavo lipti medžiais, virvėmis ar kitais panašiais daiktais. Kai jis taip karstydavosi, būdavo daug panašesnis į voverę arba beždžioniuką nei į varlę.

II fragmentas

Negaliu tiksliai pasakyti, iš kur Varliūkštis buvo kilęs. Jo gimtinė – kažkokia barbariška (laukinių žmonių) šalis, apie kurią niekas nebuvo girdėjęs, esanti labai toli nuo karaliaus dvaro. Varliūkštį ir dar vieną jauną mergaitę, beveik tokią pat neūžaugą, kaip ir jis (bet nuostabiai proporcingai sudėtą ir puikią šokėją) vienas nenugalimų karaliaus generolų prievarta išplėšė iš gimtųjų namų kaimyniniame krašte ir pasiuntė valdovui kaip dovaną.

Nėra ko stebėtis, kad tokiomis aplinkybėmis tarp mūsų belaisvių užsimezgė artima draugystė. Labai greitai jie tapo nuoširdžiais bičiuliais. Varliūkštis, nors ir prikrėsdavo daugybę pokštų, nebuvo populiarus ir negalėjo Tripetai padėti; bet ji dėl savo grakštumo ir nuostabaus grožio (kad ir neūžauga), buvo visų mylima, žmonės ja žavėjosi; tad ji darė visiems nemažą įtaką ir kiekvienu pasitaikiusiu atveju užstodavo Varliūkštį.

Kartą svarbaus valstybinio įvykio proga karalius liepė surengti kaukių pokylį; o jei dvare buvo rengiamas kaukių pokylis ar kokia panaši pramoga, Varliūkščiui ir Tripetai būtinai tekdavo parodyti savo sugebėjimus. Ypač Varliūkštis buvo toks išradingas, rengiant karnavalinius žaidimus, kuriant naujas kaukes, siuvant kostiumus, kad be jo pagalbos iš tiesų niekas negalėjo išsiversti.

III fragmentas

Atėjo puotos vakaras. Tripetai prižiūrint, didinga salė buvo išdailinta (papuošta) visokiausiais papuošalais, kurie turėjo suteikti puotai spindesio. Dvarą apėmė laukimo karštinė. Visi jau iš anksto žinojo, kokiais kostiumais apsirengs ir ką vaizduos. Daugelis dvariškių prieš savaitę ar net prieš mėnesį išsirinko vaidmenis; visi buvo tvirtai apsisprendę, išskyrus karalių ir jo septynis ministrus. Ko jie dvejojo (abejojo), aš negaliu pasakyti, – nebent tik dėl juoko. Bet tikriausiai dėl nutukimo jiems buvo tiesiog sunku apsispręsti. Šiaip ar taip, laikas bėgo; pagaliau, nerasdami kitos išeities, jie pakvietė Tripetą ir Varliūkštį.

Kai abu mūsų draugai atėjo pakviesti karaliaus, užtiko jį gurkšnojantį vyną drauge su septyniais savo ministrų kabineto nariais; bet valdovas, pasirodo, buvo labai prastai nusiteikęs. Jis žinojo, kad Varliūkštis nemėgsta vyno – vynas vargšą luošį vesdavo į pamišimą, o pamišimas anaiptol nėra malonus. Bet karaliui patiko pokštai, ir todėl jam smagu buvo versti Varliūkštį gerti ir (kaip jis sakydavo) „linksmintis“.

– Eikš, Varliūkšti, – tarė jis, kai juokdarys ir jo draugė įėjo į kambarį. – Išgerk šią taurę už čia nesančius tavo draugus (Varliūkštis atsiduso) ir pagelbėk mums savo išradingumu. Mums reikalingi vaidmenys, charakteringi vaidmenys, supranti, kažkas naujo, nebūto. Įgriso vis tas pats. Na, išgerk! Vynas praskaidrins tau smegenis.

Varliūkštis bandė, kaip visada, atsakyti kokiu sąmoju, bet tai pasirodė jam per daug sunkus uždavinys. Kaip tyčia tąkart buvo neūžaugos gimimo diena ir paliepimas gerti į čia „nesančių draugų“ sveikatą išspaudė vargšui ašaras. Gausūs kartūs lašai lašėjo į taurę, kai Varliūkštis klusniai paėmė ją iš tirono rankų.

IV fragmentas

– A! Cha! Cha! Cha! – kvatojo pastarasis, kai nykštukas nenoromis ištuštino taurę. – Matai, ką gali padaryti gero vyno stiklas! Žiūrėk, tavo akys jau žiba!

Vargšelis! Jo akys veikiau spindėjo, o ne žibėjo, nes vynas paveikė jo jautrias smegenis ne tik stipriai, bet ir staigiai. Jis nervingai pastatė taurę ant stalo ir peržvelgė visą draugiją kone pamišėlio akimis. Visus, atrodė, nepaprastai pralinksmino toks vykęs karaliaus „pokštas“.

– O dabar – prie reikalo, – tarė ministras pirmininkas, aptukęs dručkis.

– Taip, – patvirtino karalius, – padėk mums, Varliūkšti. Vaidmenų, mano brangusis, mums visiems reikia charakteringų vaidmenų, cha! Cha! Cha! – Ir kadangi jis tikrai manė iškrėtęs smagų pokštą, jam choru pritarė visas septynetas. Varliūkštis taip pat nusijuokė, bet tik vos vos ir kažkaip dviprasmiškai.

– Na, na, – nekantravo karalius. – Argi tau niekas neateina į galvą?

– Ak, stengiuosi sugalvoti ką nors naujo, – atsakė nykštukas išsiblaškęs, nes buvo visai apsvaigęs nuo vyno.

– Stengiesi! – piktai suriko tironas. – Ką tai reiškia? A, suprantu. Tau nelinksma ir norisi daugiau vyno. Še, gerk! – Ir pripildęs sklidinai antrą taurę, padavė luošiui, kuris įbedė į ją akis, sunkiai alsuodamas.

– Gerk, sakau tau, – šaukė pabaisa, – arba nešdinkis po velnių...

Nykštukas delsė. Karalius iš įniršio paraudo kaip vėžys. Dvariškiai kvailai šypsojosi. Tripeta, išblyškusi it lavonas, priėjo prie valdovo krėslo ir, parpuolusi prieš jį ant kelių, maldavo pasigailėti jos draugo.

Valandėlę tironas žiūrėjo į ją, apstulbęs dėl tokio akiplėšiškumo. Atrodė, jis nebežinojo, nė ką daryti ar sakyti – kaip geriau išlieti savo pasipiktinimą. Pagaliau, netardamas nė žodžio, smarkiai atstūmė ją nuo savęs ir šliūkštelėjo vyną iš sklidinos taurės jai į veidą. Vargšė mergaitė šiaip taip atsikėlė ir, nedrįsdama atsidusti, vėl grįžo į savo vietą stalo gale.

Gal pusę minutės viešpatavo tokia mirtina tyla, kad galėjai išgirsti krintant lapą arba plunksnelę. Ją sudrumstė tykus, bet šaižus ir pratisas (vientisas) garsas, panašus į dantų griežimą, kuris, atrodė, sklido vienu metu iš visų kambario kampų.

– Kokį... kokį... kokį triukšmą tu čia dabar keli?! – paklausė karalius, su įtūžiu (pykčiu) atsigręždamas į neūžaugą.

Apsvaigimas Varliūkščiui buvo, matyt, jau beveik išgaravęs, nes jis ramiai, drąsiai pažvelgė tironui į veidą ir riktelėjo:

– Aš... aš? Argi tai aš?

– Garsas, atrodo, sklido iš lauko, – įsiterpė vienas dvariškių. – Aš manau, tai papūga už lango galando snapą į narvelio virbus.

– Gali būti, – atsakė valdovas, tarsi nurimęs, – bet galėčiau prisiekti riterio garbe, kad tai šis valkata griežė dantimis.

Išgirdęs šiuos žodžius neūžauga nusijuokė (karalius pernelyg mėgo pokštus, kad pyktų dėl kieno nors juoko) parodydamas eilę didelių, stiprių ir bjaurių dantų. Be to, jis pareiškė noriai sutinkąs gerti tiek vyno, kiek jam bus pasiūlyta. Valdovas nusiramino. Išgėręs antrą taurę ir šįkart beveik neapsvaigęs, Varliūkštis tuojau ėmėsi su entuziazmu (noriai) svarstyti kaukių pokylio planus.

V fragmentas

– Tada, kai Jūsų Didenybė sudavėte mergaitei ir šliūkštelėjote jai į veidą vyno – kaip tik tada, kai Jūsų Didenybė tai padarėte ir kai papūga už lango sukėlė tą keistą triukšmą, aš prisiminiau nuostabią pramogą – žaidimą, paplitusį mano tėvynėje, – tokį dažną per mūsų kaukių pokylius, bet čia jis visiškai nežinomas. Deja, jam reikia aštuonių žmonių ir...

– Štai jie! – riktelėjo karalius, džiaugdamasis savo įžvalgumu. – Lygiai aštuoni – aš ir mano septyni ministrai. Na, koks tas žaidimas?

– Mes jį vadiname „Aštuoni surakinti orangutanai“, – atsakė luošys. – Tai labai puikus pokštas, reikia tik gerai suvaidinti.

– Mes suvaidinsime, – tarė karalius, įsitempdamas ir primerkdamas akis.

– Visas žaidimo grožis tas, – tęsė Varliūkštis, – kad jis gąsdina moteris.

– Puiku! – choru subliovė valdovas ir jo ministrai.

– Aprengsiu jus orangutanais, – toliau kalbėjo neūžauga. – Viskuo pasirūpinsiu aš. Panašumas bus toks stulbinantis, kad kiti kaukių pokylio dalyviai palaikys jus tikrais žvėrimis ir, suprantama, baisiai išsigąs bei apstulbs.

– O, tai tikrai nepaprasta! – sušuko karalius. – Varliūkšti, aš padarysiu iš tavęs žmogų.

– Žvanginamos grandinės dar padidins sąmyšį. Žmonės manys, kad šios beždžionės visu būriu ištrūko iš narvo. Jūsų Didenybei sunku įsivaizduoti, kokį įspūdį padarys aštuoni grandinėmis sukaustyti orangutangai, kuriuos didžioji publikos dalis palaikys tikrais, kai jie, rėkdami it paklaikę (labai išsigandę), įsiverš į išsipusčiusių (pasipuošusių) vyrų ir moterų minią. Kontrastas bus neprilygstamas.

– Taip ir turi būti, – pasakė karalius; visa jo taryba skubiai atsistojo (nes buvo jau vėlu) ir pradėjo vykdyti Varliūkščio sumanymą.

VI fragmentas

Varliūkštis šutvę (tą žmonių grupę, draugiją) perrengė orangutanais labai paprastai. Šie žvėrys tuo laiku buvo beveik nematyti nė vienoje civilizuotojo pasaulio dalyje. Neūžaugos (Varliūkščio) sumanyti kostiumai teikė karaliui ir jo patarėjams gana žvėrišką išvaizdą. Jie pirmiausia buvo aprengti glaudžiai kūnus aptempiančiomis triko palaidinėmis, paskui ištepti degutu (juoda lipnia medžiaga). Prie deguto priklijuotas storas linų sluoksnis. Paskui surasta ilga grandinė. Pirmiausia Varliūkštis ja apjuosė karaliaus liemenį, paskui apjuosė kitą dalyvį ir taip pritvirtino. Panašiai sukabino ir visus kitus.

Didžioji salė, kurioje turėjo vykti kaukių pokylis, buvo ovali. Dienos šviesa čia patekdavo pro vienintelį langą labai aukštai lubose. Naktį (salė buvo skirta daugiausia naktinėms pramogoms) ją apšvietė didžiulis sietynas (pakabinamas šviestuvas), pakabintas ant grandinės, nukarusios pro tą langą. Sietynas būdavo pakeliamas arba nuleidžiamas.

Salę puošti buvo pavesta Tripetai, bet jai vadovavo jos draugas neūžauga. Varliūkščio siūlymu sietynas buvo nukabintas, nes vaškas, varvantis nuo žvakių (kurios buvo ant sietyno) būtų sugadinęs brangius svečių drabužius – sausakimšoje (žmonių pilnoje) salėje neįmanoma visiems laikytis toliau nuo centro, taigi ir toliau nuo sietyno. Keliuose nuošalesniuose (tolesniuose) salės kampuose buvo pastatytos žvakidės.

VII fragmentas

Varliūkščio patarimu aštuoni orangutanai kantriai laukė savo eilės pasirodyti iki pusiaunakčio (kai salėje bus daugybė svečių). Ir vos tik spėjo nutilti laikrodžio dūžiai, jie visi įsirito į salę – susipainioję grandinėje kai kurie eidami parkrito, kiti suklupo.

Svečių susijaudinimas buvo neregėtas, ir karaliaus širdį užliejo džiaugsmas. Dauguma svečių nuožmiai (baisiai) atrodančius padarus laikė jeigu ne orangutanais, tai kokiais nors kitais tikrais žvėrimis. Daugelis moterų iš baimės nualpo. Visi puolė prie durų, bet karalius buvo liepęs jas užrakinti, o raktus atiduoti neūžaugai – taip buvo pasiūlęs pats Varliūkštis.

Kai sąmyšis visai įsisiūbavo (padidėjo), grandinė, ant kurios buvo pakabintas sietynas, ėmė pamažu leistis, kol lenktas it kablys jos galas atsidūrė visai netoli žemės.

Karalius ir septyni jo sėbrai (bendrininkai), aplėkę visą salę, atsidūrė jos centre, po pačia grandine. Tą akimirką neūžauga pagriebė jų pačių grandinę ir žaibo greitumu užkabino ją kabliu, ant kurio kabodavo sietynas. Akimirksniu grandinė, laikiusi sietyną, pakilo ir drauge pakėlė orangutanus, kurie dabar pakibo vienas šalia kito ir buvo sukišę veidus.

Tuo metu svečiai šiek tiek atsipeikėjo nuo išgąsčio ir visa tai supratę kaip gerai sumanytą pokštą ėmė garsiai kvatoti matydami, kaip juokingai atrodo beždžionės.

VIII fragmentas

– Palikite jas man! – suklykė Varliūkštis, kurio šaižus (aštrus) balsas aiškiai nuskambėjo per visą triukšmą. – Palikite jas man. Atrodo, aš jas pažįstu. Jeigu tik galėčiau geriau į jas įsižiūrėti, iš karto pasakyčiau, kas jos.

Repečkodamas (lipdamas) per minios galvas jis prasibrovė iki sienos, pačiupo deglą ir vėl sugrįžo į salės vidurį. Vikriai užšoko ant karaliaus galvos, paskui palipo grandine ir deglu apšvietė visą orangutanų šutvę. Tarsi norėdamas geriau įsižiūrėti, vėl suklykė:

– Tuojau sužinosite, kas jie!

Po šių žodžių visi pokylio dalyviai tiesiog leipo juokais (mirė iš juoko, labai juokėsi). Juokdarys staiga šaižiai sušvilpė, ir grandinė ūmai truktelėjo aukštyn, kartu nutempdama išsigandusius ir besirangančius orangutanus. Varliūkštis, stipriai įsitvėręs grandinės, pasiliko ten pat, virš aštuonių kaukėtų vyrų, ir laikė atkišęs į juos deglą, tartum norėdamas sužinoti, kas jie tokie.

Grandinės kilstelėjimas aukštyn taip apstulbino (nustebino) publiką, kad valandėlę salėje viešpatavo mirtina tyla. Ją sudrumstė (išblaškė) nestiprus šaižus garsas, primenąs dantų griežimą, panašus į tą, kuris buvo pasigirdęs, kai valdovas šliūkštelėjo vyno Tripetai į veidą. Bet dabar nebuvo jokios abejonės, iš kur šis garsas sklinda. Tai siautulio apimtas neūžauga griežė į iltis panašiais dantimis, įbedęs beprotiško įniršio žvilgsnį į aukštyn kojom kybančiųjų veidus.

– Aha! – galiausiai pratarė įsiutęs juokdarys. – Aha! Aš imu atpažinti, kokie čia žmonės! – Ir tarsi norėdamas geriau apžiūrėti karalių, prikišo deglą prie jo lininio apdangalo, kuris iš karto užsiliepsnojo. Neprabėgus nė pusei minutės, visi aštuoni orangutanai audringai liepsnojo, o minia, apimta siaubo, klykė, žiūrėdama į juos iš apačios ir negalėdama suteikti nė mažiausios pagalbos.

IX fragmentas

Pagaliau liepsna taip įsisiautėjo, kad juokdarys buvo priverstas prasliuogti grandine aukščiau, kur ugnis nesiekė. Minia, sekdama jo judesius, vėl trumpam nutilo. Tuo pasinaudojęs neūžauga dar kartą prabilo:

– Dabar aš aiškiai matau, kokie žmonės šie kaukėtieji. Tai galingasis karalius ir septyni jo patarėjai. Karalius, kuris nesigėdijo mušti bejėgę mergaitę, ir jo septyni patarėjai, kurie tam smurtui pritarė. O aš pats esu Varliūkštis, juokdarys, ir tai paskutinis mano pokštas.

Degutas su prilipusiais linais degė taip greitai, kad, dar nespėjus neūžaugai baigti kalbos, kerštas buvo įvykdytas. Ant grandinių kabojo aštuoni lavonai – dvokianti, pajuodusi, baisi beformė masė. Luošys užsliuogė (vikriai užlipo) iki pat lubų ir išnyko už lango.

Manoma, kad Tripeta, įsitaisiusi ant salės stogo, padėjo draugui įvykdyti šį ugnies kerštą ir kad jie kartu pabėgo į savo tėvynę, nes nuo to laiko niekas jų nebematė.