I fragmentas

Tarp jaunuolių, kuriuos Petras Didysis siuntė į svetimus kraštus įsigyti žinių, reikalingų pertvarkyti valstybei, buvo ir jo krikštasūnis, negras Ibrahimas. Jis mokėsi Paryžiaus karo mokykloje, ją baigė, vėliau dalyvavo kare su Ispanija, buvo sunkiai sužeistas ir grįžo į Paryžių. Petras juo buvo labai patenkintas ir ne kartą kvietė į Rusiją, tačiau Ibrahimas neskubėjo. Jam atsirasdavo kokia nors dingstis (priežastis): čia žaizda, čia noras pagilinti žinias, čia stoka pinigų. Petras maloniai išklausydavo jo prašymus, sakė žiūrėti savo sveikatos, dėkojo už uolų (aktyvų) mokymąsi ir negailėjo Ibrahimui pinigų. Prie pinigų pridėdavo ir tėviškų patarimų, įspėjimų bei pamokymų. Kaip liudija istoriniai užrašai, niekas negalėjo lygintis su tų laikų prancūzų lengvapėdiškumu, beprotybe ir prabanga. Žmonės buvo godūs pinigų, ieškojo malonumų ir pramogų. Turtai ėjo vėjais, dorovė smuko. Prancūzai juokėsi ir nieko nedarė apskaičiuotai. Valstybė žlugo pamažu ir skambant žaismingoms dainelėmis.

Ibrahimo pasirodymas, jo išvaizda, išsilavinimas ir įgimtas protas sukėlė Paryžiuje visuotinį susidomėjimą. Visos damos norėjo matyti pas save caro negrą ir jį grobstė. Jis dalyvaudavo vakarienėse, nepraleisdavo nė vieno pokylio. Tačiau ne tik dėl šio pramogavimo, šių puikių pasilinksminimų Ibrahimas nenorėjo iškeisti Paryžiaus į Peterburgo rūmus. Kiti, tvirtesni pančiai rišo jį prie Paryžiaus. Jaunasis afrikietis mylėjo.

II fragmentas

Grafienė D., jau nebe pirmo žydėjimo (nelabai jauna), dar buvo įžymi savo grožiu. Septyniolikos metų išėjo iš vienuolyno ir buvo ištekinta už žmogaus, kurio nespėjo pamilti. Sklido gandai apie jos meilužius, tačiau aukštuomenėje ji turėjo gerą vardą, nes jai niekas negalėjo prikišti jokio juokingo ar papiktinančio nuotykio. Jos namai buvo madingiausi. Pas ją rinkdavosi geriausioji Paryžiaus visuomenė. Ibrahimą jai pristatė Mervilis, laikomas paskutiniu jos meilužiu.

Grafienė priėmė Ibrahimą mandagiai, tačiau be jokio ypatingo susidomėjimo. Tai paglostė Ibrahimo savimylą. Paprastai į jaunąjį negrą buvo žiūrima kaip į keistybę, jį apstodavo, apiberdavo sveikinimais ir klausimais. Šis smalsumas žeidė jo ambiciją (įžeisdavo jį). Moterų dėmesys ne tik jo nedžiugino, bet net kėlė jam apmaudą (nusivylimą) ir pasipiktinimą. Jis jausdavosi tarsi koks retas žvėris, svetimas sutvėrimas.

Ibrahimas manė, kad jis nėra sukurtas abipusei meilei. Ši mintis buvo apdraudusi jį nuo per didelio pasitikėjimo savimi, ir tai jo elgesiui su moterimis teikė reto žavumo. Jo kalba buvo paprasta ir ori.

Jis patiko grafienei D. Ibrahimas dažnai pas ją lankydavosi. Pamažu ji priprato prie jaunojo negro išvaizdos ir net ėmė rasti kažką malonaus jo garbiniuotoje galvoje, juoduojančioje tarp pudruotų perukų. (Ibrahimas buvo sužeistas į galvą ir peruko vietoje nešiojo tvarstį).

Jam buvo dvidešimt septyneri metai. Jis buvo aukštas ir liemeningas. Ne viena gražuolė žiūrėdavo į jį palankiai, tačiau Ibrahimas nieko nepastebėdavo arba matydavo tik koketavimą. Kai jo žvilgsnis susitikdavo su grafienės žvilgsniu, nepasitikėjimas išnykdavo. Jos akys skleidė mielą geraširdiškumą, jos elgesys buvo paprastas – nebuvo galima įtarti koketiškumo ar pašaipos. Meilė jam neateidavo į galvą. Matyti grafienę kasdien jam jau buvo būtinybė. Jis visur stengdavosi ją sutikti. Grafienė anksčiau negu jis pats atspėjo jo jausmus. Kai Ibrahimas ateidavo, grafienė sekdavo visus jo judesius, klausydavosi visų jo kalbų. Kai jo nebūdavo, jinai susimąstydavo ir paskęsdavo savo svajose. Mervilis pirmas pastebėjo šį abipusį linkimą (abipusę simpatiją) ir pasveikino Ibrahimą. Niekas taip neuždega meilės, kaip drąsinanti kito žmogaus pastaba. Mervilio žodžiai pažadino Ibrahimą. Viltis staiga nušvietė jo sielą. Jis pašėlusiai įsimylėjo.

III fragmentas

Naujasis grafienės ryšys greit pasidarė visiems žinomas. Grafienė, pripratusi prie aukštosios visuomenės pagarbos, negalėjo šaltai žiūrėti, kaip ji virsta paskalų ir pajuokos objektu (kaip ji apkalbama, kaip iš jos juokiamasi). Ji čia su ašaromis skųsdavosi Ibrahimui, čia jam karštai priekaištaudavo, čia maldaudavo jos neužstoti (neginti).

Pasirodė neatsargios meilės vaisiai. Paskalos dar pasmarkėjo. Damos aikčiojo, o vyrai ėjo lažybų, ką grafienė pagimdys: baltą ar juodą kūdikį. Jos vyras vienintelis visame Paryžiuje nieko nežinojo ir nieko neįtarė.

Lemiamoji valanda artinosi. Ibrahimas kasdien pas ją lankėsi. Pagaliau ji pajuto pirmuosius skausmus. Paskubomis buvo imtasi priemonių. Tą dieną rado būdą pašalinti grafą. Atvažiavo daktaras. Prieš dvi dienas viena vargšė moteris buvo įkalbėta perleisti į svetimas rankas naujagimį savo kūdikį. Patikėtinis išvyko jo atgabenti. Ibrahimas buvo kabinete prie pat miegamojo, kur gulėjo nelaimingoji grafienė. Ji kankinosi ilgai. Staiga Ibrahimas išgirdo silpną kūdikio riksmą ir, negalėdamas sulaikyti džiaugsmo, puolė į grafienės kambarį – juodas kūdikis gulėjo lovoje prie jos kojų. Ibrahimas prie jo prisiartino. Širdis jam smarkiai plakė. Jis palaimino sūnų drebančia ranka. Grafienė silpnai nusišypsojo ir ištiesė jam ranką... Naujagimį paguldė į dengtą pintinę ir išnešė iš namų slaptais laiptais. Atnešė kitą kūdikį ir pastatė jo lopšį gimdyvės miegamajame.

Ibrahimas išvažiavo kiek nusiraminęs. Grafienė laukė grafo. Grafas grįžo vėlai, sužinojo apie laimingą žmonos gimdymą ir buvo labai patenkintas. Publika, laukusi skandalingos istorijos, nusivylė ir guodėsi tik apkalbomis. Viskas įėjo į priprastą vagą (buvo kaip anksčiau). Bet Ibrahimas jautė, kad jo likimas turi pasikeisti. Žinia apie jo santykius anksčiau ar vėliau gali pasiekti grafą D. Ibrahimas mylėjo aistringai ir buvo mylimas, bet... grafienė mylėjo nebe pirmą kartą. Švelniausi jausmai jos širdyje galėjo virsti pasibjaurėjimu. Ibrahimas numatė, kad grafienės jausmai jam atšals, todėl rengėsi palikti Paryžių ir vykti į Rusiją, kur seniai jį kvietė Petras ir jo paties pareigos jausmas.

IV fragmentas

– A! Ibrahimas? Sveikas, krikštasūni!

Ibrahimas, pažinęs Petrą, iš džiaugsmo buvo bepuoląs prie jo, bet pagarbiai sustojo. Valdovas prisiartino, apkabino jį ir pabučiavo į galvą.

– Man buvo pranešta, kad tu parvyksti, – tarė Petras, – atvažiavau pasitikti. Laukiu aš tavęs nuo vakar dienos.

Ibrahimas nerado žodžių dėkingumui išreikšti.

Caras į karietą įsėdo su Ibrahimu, ir jie nulėkė šuoliais. Po pusantros valandos parvažiavo į Peterburgą. Ibrahimas smalsiai žiūrėjo į sostinę, kuri kilo iš pelkių. Namai atrodė statyti paskubomis. Visame mieste nebuvo nieko puikaus, išskyrus Nevą, pilną karinių ir prekybinių laivų. Valdovo karieta sustojo prie vadinamojo Carienės sodo rūmų.

Petrą pasitiko trisdešimt penkerių metų moteris, labai graži, apsitaisiusi pagal paskutinę Paryžiaus madą. Petras pabučiavo ją į lūpas ir tarė:

– Ar pažinai, Katenka, mano krikštasūnį: prašau jį mylėti kaip anksčiau.

Jakaterina įsmeigė į Ibrahimą juodas, veriančias akis ir palankiai ištiesė jam rankutę. Dvi jaunos gražuolės, aukštos, lieknos, skaisčios kaip rožės, stovėjo užpakaly jos ir pagarbiai prisiartino prie Petro.

– Liza, – tarė jis vienai iš jų, – atsimeni negriuką, kuris tau vogė iš manęs obuolius? Štai jis: pristatau jį tau.

Didžioji kunigaikštytė nusijuokė ir paraudo.

Stalas jau buvo padengtas. Petras su visa šeima sėdo pietų, pakvietęs ir Ibrahimą. Per pietus valdovas su juo kalbėjosi apie įvairius dalykus, klausinėjo jį apie karą su Ispanija, apie Prancūzijos vidaus reikalus. Ibrahimas pasižymėjo tiksliu ir pastabiu protu. Petras buvo labai patenkintas jo atsakymais.

Po pietų Ibrahimas liko su imperatoriene ir kunigaikštytėmis. Jis stengėsi patenkinti jų smalsumą pasakodamas apie Paryžiaus gyvenimą, tenykštes iškilmes ir madas.

Į rūmus susirinko asmenys, artimi valdovui. Petras pakvietė juos ir Ibrahimą eiti paskui, tuomet užsidarė savo dirbtuvėje ir ėmėsi valstybės reikalų. Ibrahimas negalėjo atsistebėti greitu ir tvirtu jo protu, dėmesio jėga ir veiklos įvairumu. Baigęs darbus, Petras išsiėmė kišeninę knygutę, norėdamas pažiūrėti, ar viskas, ką buvo numatęs šiai dienai, atlikta.

Ibrahimas, likęs vienas, vos begalėjo atsikvošėti. Jis Peterburge, jis vėl mato didįjį žmogų, arti kurio praleido savo kūdikystę dar nežinodamas šio žmogaus vertės. Ibrahimas sau prisipažino, kad šiandien pirmą kartą po išsiskyrimo su grafiene D. jis apie ją galvojo mažiau. Jis pamatė, kad naujas jo gyvenimas, nuolatinis darbas ir užsiėmimas gali atgaivinti jo sielą, nuvargintą aistrų, dykinėjimo ir slapto nusiminimo. Su šiuo nusiteikimu jis atsigulė į lovą.

Rytojaus dieną Petras, kaip buvo žadėjęs, pabudino Ibrahimą ir pasveikino jį kaip Preobražensko pulko bombardyrių kuopos kapitoną leitenantą. Dvariškiai apsupo Ibrahimą, kiekvienas savaip stengėsi įsiteikti naujam valdovo favoritui (mėgstamam žmogui). Ibrahimas dienas leido vienodai, tačiau darbingai, taigi nuobodulio nejautė. Jis dar labiau prisirišo prie valdovo, vis geriau jį pažino. Rusija Ibrahimui atrodė tarsi didžiulis fabrikas, kuriame kiekvienas darbininkas, paklusęs nustatytai tvarkai, dirba savo darbą. Jis laikė ir savo pareiga darbuotis ir stengėsi mažiau gailėti Paryžiaus gyvenimo pramogų.

V fragmentas

Dabar turite susipažinti su Gavrila Afanasjevičiumi Rževskiu. Jis buvo kilęs iš senos didžiūnų giminės, valdė dideliausią dvarą, buvo vaišingas žmogus, mėgo sakalų medžioklę, tarnų turėjo daugybę. Žodžiu, jis buvo iš pat šaknų tikras rusų ponas.

Jo dukteriai buvo septyniolika metų. Dar kūdikystėje ji neteko motinos. Ji buvo išauklėta senoviškai, apsupta žindyvių, auklių, palydovių ir tarnaičių. Nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Tėvas nesipriešino jos norui mokytis svetimšalių šokių iš belaisvio švedų karininko, kuris gyveno jų namuose. Šis nusipelnęs šokių meistras buvo penkiasdešimtmetis. Natalija Gavrilovna, jo mokinė, garsėjo kaip geriausia šokėja.

Buvo šventadienis. Gavrila Afanasjevičius laukė keleto giminių ir bičiulių. Senoviškoje salėje dengė ilgą stalą. Svečiai važiavo su žmonomis ir dukterimis. Natalija Gavrilova ėjo prie kiekvieno svečio su sidabriniu padėklu, apstatytu auksinėmis taurelėmis, ir kiekvienas gėrė savąją. Aplink stalą, nustatytą daugybe valgių, plušėjo aibė tarnų. Pagaliau šeimininkas, matydamas, kad jau laikas svečius užimti malonia šneka, paklausė: – O kur Jekimovna? Pašaukite ją čia.

Sena moteris, nusipudravusi ir išsidažiusi, pasipuošusi gėlėmis ir blizgučiais, įėjo dainuodama ir šokdama. Jos pasirodymas visus pradžiugino. – Kur buvai, kvaile*? – paklausė šeimininkas. – Puošiausi brangiesiems sveteliams, didelei šventei, pajuokinti boboms ir vyrams pagal seną paprotį. Sulig tais žodžiais kilo garsus kvatojimas, ir kvailė atsistojo savo vietoje, už šeimininko kėdės.

– O kvailė tai, žiūrėk, paisto, paisto (kalba niekus, nesąmones) – ima ir teisybę papaisto, – tarė Tatjana Afanasjevna, vyresnioji šeimininko sesuo. – Iš tikro, šių laikų apranga – tik žmonėms juokinti. Jeigu jau ir jūs, meldžiamieji, nusiskutote barzdas, tai apie moterų skarmalus, žinoma, nebėr ko nė kalbėti. Iš tiesų gaila sarafano, merginų kaspino ir nuometo. Pasižiūrėk į šių dienų gražuoles – ir juokas ima, ir gaila darosi: plaukeliai suvelti kaip koks tūbas (veltinis), taukų pritepti, apibarstyti prancūziškais miltais, pilvukas suveržtas taip, jog vos netrūksta, apatiniai sijonai užtempti ant lankų: sėdasi skersa, pro duris eina – lenkiasi. Nei atsistoti, nei atsisėsti, nei atsikvėpti – tikros kankinės, vargšelės.

– O kas kaltas, – pasakė Gavrila Afanasjevičius. – Argi ne mes patys? Jaunuolės moterys kvailioja, o mes joms pataikaujame.

– Moterys nori dalyvauti asamblėjose (susibūrimuose), – tarė vienas iš svečių. – Ach, tos asamblėjos!

– O prisipažįstu – asamblėjos ir man nepatinka, – kalbėjo Gavrila Afanasjevičius, – tik žiūrėk, su girtu susidursi ir patį dėl juoko nugirdys. Tik ir žiūrėk, kad koks padauža nesugalvotų ką nors bloga dukteriai padaryti. Dabar jaunimas labai išlepęs. Pavyzdžiui, Korsakovo sūnus praeitoje asamblėjoje sukėlė triukšmą dėl Natašos ir mane privertė raudonuoti. Kitą dieną atvažiavo pas mane tiesiai į kiemą. Negalėjo sustoti prie vartų ir pėsčias prieiti ligi priebučio (iki įėjimo į namus)... Įlėkęs ėmė brūžuoti kojomis, plepėti!.. Kvailė Jekimovna puikiai jį pamėgdžioja. Beje, suvaidink, kvaile, užjūrio (užsienio šalies) beždžionę.

Kvailė Jekimovna pagriebė vieno dubens dangtį, pasibruko po pažastimi tartum skrybėlę ir pradėjo brūžuoti kojomis ir linkčioti į visas puses, vėpčiodama: „Musje... mamzel... asamblėja... pardon...“ Ilgas visų svečių kvatojimas (juokas) išreiškė jų pasitenkinimą.

– Kaip du lašu – Korsakovas, – tarė senasis kunigaikštis Lykovas, Afanasjevičiaus uošvis, šluostydamasis juoko ašaras. – Kam slėpti? Ne tik Korsakovas parkeliavo iš svetimų šalių į Rusiją kaip komediantas. Ko ten išmoksta mūsų vaikai? Brūžuoti kojomis, plepėti svetima kalba, negerbti vyresniųjų ir valkiotis paskui svetimas žmonas. Iš visų jaunuolių, auklėtų svetimuose kraštuose, caro negras labiausiai į žmogų panašus.

– Žinoma, – pasakė Gavrila Afanasjevičius, – jis žmogus rimtas ir tvarkingas, ne toks kaip kiti vėjavaikiai... Kas gi dar įvažiavo pro vartus į kiemą? Ar tik vėl ne užjūrio beždžionė Korsakovas? Ko žiopsote? – kalbėjo jis, kreipdamasis į tarnus. – Bėkite jam pasakyti, kad nepriimsiu jo.

– Senas barzdyla, – pertraukė kvailė Jekimovna, – argi esi aklas: juk rogės valdovo, caras atvažiavo.

Gavrila Afanasjevičius skubiai atsikėlė iš užstalės. Visi puolė prie langų, ir iš tikrųjų pamatė valdovą. Kilo sąmyšis. Šeimininkas šoko pasitikti Petro, tarnai išbėgiojo, svečiai išsigando. Staiga pasigirdo griausmingas Petro balsas. Visi nuščiuvo. Caras įėjo, lydimas apglumusio iš džiaugsmo šeimininko.

* Kvailiais ir kvailėmis XVIII a. buvo vadinami juokdariai caro rūmuose ir didikų namuose.

VI fragmentas

– Sveiki, ponai! – tarė Petras linksmu veidu. Visi žemai nusilenkė. Caras žvilgsniu surado minioje šeimininko dukterį; jis pasišaukė ją. Natalija Gavrilovna prisiartino gana drąsiai, tačiau paraudusi ne tik ligi ausų, bet net ligi pečių.

– Tu eini vis gražyn ir gražyn, – tarė jai valdovas ir pabučiavo ją į galvą, o paskui kreipėsi į svečius: – Ką gi? Aš jums sutrukdžiau. Jūs pietavote. Prašau sėsti vėl, o man, Gavrila Afanasjevičiau, duok anyžinės degtinės.

Šeimininkas šoko prie namų ekonomo (tarno), pagriebė iš jo rankų padėklą, pats pripylė auksinę taurelę ir nusilenkdamas padavė ją valdovui. Visi svečiai užėmė ankstesnes vietas. Petras atsisėdo greta (prie) šeimininko. Pietūs, prieš valandėlę buvę tokie triukšmingi ir gyvi nuo linksmybės ir daugelio kalbų, staiga pasidarė tylūs ir vangūs. Šeimininkas iš pagarbos ir džiaugsmo nieko nevalgė, svečiai taip pat varžėsi. Pagaliau pietūs baigėsi. Valdovas atsistojo, paskui jį ir visi svečiai.

– Gavrila Afanasjevičiau! – tarė jis šeimininkui. – Man reikia su tavimi pasišnekėti atskirai.

Petras ir Gavrila Afanasjevičius nuėjo į svetainę ir paskui save uždarė duris. Svečiai liko valgomajame, pašnibždomis kalbėdamiesi apie šį nelauktą apsilankymą, netrukus jie vienas po kito išvažinėjo. Gavrilos Afanasječiviaus uošvis, duktė ir sesuo tyliai svečius palydėjo iki slenksčio ir liko vieni valgomajame, laukdami valdovo.

VII fragmentas

Po pusvalandžio durys atsidarė, ir Petras išėjo. Šeimininkas padavė jam jo raudonus kailinius, palydėjo ligi rogių ir dar priebutyje padėkojo už suteiktą garbę. Petras išvažiavo.

Grįžęs į valgomąjį, Gavrila Afanasjevičius atrodė labai susirūpinęs. Piktai įsakė jis tarnams greičiau nukraustyti stalą, išsiuntė Natašą į jos kambarį, seseriai ir uošviui pareiškė (pasakė), kad jam reikia su jais pasikalbėti, nusivedė juodu (juos abu) į miegamąjį. Senasis kunigaikštis atsigulė ąžuolinėje lovoje, Tatjana Afanasjevna atsisėdo ant senoviško krėslo, Gavrila Afanasjevičius uždarė visas duris ir atsisėdo ant lovos, kunigaikščio Lykovo kojūgaly, ir pusbalsiu pradėjo tokią šneką:

– Ne be reikalo valdovas malonėjo pas mane atvykti; spėkite, apie ką jis su manimi kalbėjo?

– Iš kur mes galime žinoti, mielas brolau? – tarė Tatjana Afanasjevna.

– Ar neįsakė tau caras vadovauti kokiai vaivadijai? – tarė uošvis. – Seniai jau metas.

– Ne, – atsakė žentas susiraukęs.

– Tai apie ką gi, brolau, – tarė Tatjana Afanasjevna, – caras su tavimi taip ilgai kalbėjo? Ar tik neatsitiko tau kokia bėda? Apsaugok, Viešpatie!

– Reikalas dėl Natašos: caras buvo atvažiavęs jai vyro piršti.

– Dėkui dievui, – pasakė Tatjana Afanasjevna persižegnojusi. – Mergaitei metas tekėti, o koks piršlys, toks ir jaunikis... Ką gi caras perša?

– Atspėkite, – tarė Gavrila Afanasjevičius.

– Mielasai brolau, – atsakė Tatjana, – kaip mums atspėti? Ar maža jaunikių rūmuose: kiekvienas džiaugtųsi, gavęs tavo Natašą. Negaliu sugalvoti. Tai ką gi caras perša Natašai?

– Negrą Ibrahimą.

Tatjana aiktelėjo ir delnais suplojo. Kunigaikštis Lykovas pakėlė galvą nuo priegalvio ir nustebęs pakartojo: „Negrą Ibrahimą!“

– Mielasis brolau, – tarė senutė pro ašaras, – nepražudyk tu savo vaikelio, neatiduok Natašenkos į juodojo velnio nagus.

– Bet kaipgi, – atkirto Gavrila Afanasjevičius, – atsakyti valdovui, kuris žada už tai mums savo malonę, man ir visai mūsų giminei?

– Kaip, – sušuko senasis kunigaikštis, kuriam miegas praėjo, – Natašą, anūkėlę mano, išleisti už pirktojo negro?

– Jis ne paprastos kilmės, – tarė Gavrila Afanasjevičius, – jis negrų sultono sūnus. Jis buvo paimtas į nelaisvę ir parduotas Cargrade, o mūsų pasiuntinys išpirko jį ir padovanojo carui. Vyresnysis negro brolis buvo atvažiavęs į Rusiją su stambia išpirka ir...

– Mielasai Gavrila Afanasjevičiau! Mes girdėjome pasakas apie karalaičius. Geriau mums papasakok, kaip tu atsakei valdovui į jo piršlybas?

– Pasakiau, kad mes esame jo valdžioje ir kad mūsų, jo valdinių, dalykas visame kame jam nusilenkti (paklusti).

VIII fragmentas

Tuo tarpu už durų pasigirdo triukšmas. Gavrila Afanasjevičius nuėjo jų atidaryti, bet pajuto pasipriešinimą: jis smarkiai jas pastūmė, durys atsidarė, ir Gavrila Afanasjevičius išvydo Natašą, apalpusią, išsitiesusią kruvinoje asloje (ant grindų).

Širdis jai apmirė, kai valdovas užsidarė su jos tėvu. Kažkoks nujautimas jai pakuždėjo, kad jie kalba apie ją, ir kai Gavrila Afanasjevičius ją išsiuntė, pareiškęs turįs pasikalbėti su jos teta ir seneliu, smalsumas Natašą nugalėjo. Tyliai prisėlino prie miegamojo durų ir nepraleido nė vieno žodžio. O kai išgirdo paskutinius tėvo žodžius, vargšė mergaitė neteko sąmonės ir krisdama prasimušė galvą į kaustytą skrynią, kur buvo laikomas jos kraitis.

Subėgo tarnai. Natašą pakėlė, nunešė į jos kambarį ir paguldė lovoje. Po kiek laiko ji atsipeikėjo, atmerkė akis, bet nepažino nei tėvo, nei tetos. Pasirodė, kad jai pakilo karštis. Kliedėdama ji minėjo caro negrą, vestuves, ir staiga sušuko graudžiu veriamu balsu: „Valerianai, mielas Valerianai, gyvenime mano! Gelbėk mane: štai jie, štai jie!..“ Tatjana Afanasjevna neramiai pažvelgė į brolį, kuris išbalo, sukando lūpas ir tylėdamas išėjo iš dukters kambario. Jis grįžo pas senąjį kunigaikštį. Kunigaikštis negalėjo užlipti laiptais, todėl buvo likęs apačioj.

– Kaip Nataša? – paklausė jis.

– Blogai, – atsakė susikrimtęs tėvas. – Ji be sąmonės kliedi apie Valerianą.

– Kas tas Valerianas? – paklausė senis sunerimęs. – Nejaugi tas našlaitis, šaulio sūnus, kuris buvo auklėjamas tavo namuose?

– Jis ir yra, – atsakė Gavrila Afanasjevičius. – Mano nelaimė, jo tėvas maišto metu išgelbėjo man gyvybę, ir aš priėmiau į savo namus tą vilkiūkštį. Kai prieš dvejus metus jo prašymu jį įrašė į pulką, Nataša, atsisveikindama su juo, pravirko, o jis stovėjo kaip suakmenėjęs. Man tai pasirodė įtartina, ir aš kalbėjau apie tai seseriai. Bet nuo to laiko Nataša jo nebeminėjo, o jo nebuvo nei girdėti, nei regėti. Maniau, jinai užmiršo jį, bet matai gi, ne. Nuspręsta: ji tekės už negro.

Kunigaikštis Lykovas neprieštaravo: tai būtų buvę veltui. Jis išvažiavo namo. Tatjana Afanasjevna liko prie Natašos lovos. Gavrila Afanasjevičius užsirakino savo kambary, ir jo namuose pasidarė tylu ir liūdna.

IX fragmentas

Petras, dirbdamas su Ibrahimu, tarė jam:

– Aš pastebiu, kad tu nusiminęs; sakyk tiesiai: ko tau trūksta?

Ibrahimas tikino valdovą, kad esąs patenkintas savo likimu ir geresnio nenorįs.

– Gerai, – pasakė valdovas, – jeigu tau liūdna be jokios priežasties, tai aš žinau, kuo tave pralinksminti.

Baigęs darbą, Petras paklausė Ibrahimą:

– Ar tau patinka mergaitė, su kuria šokai paskutinėje asamblėjoje?

– Ji, valdove, labai maloni ir, rodos, mergaitė kukli ir gera.

– Tai aš tave su ja arčiau supažindinsiu. Ar nori ją vesti?

– Ar aš, valdove?

– Klausyk, Ibrahimai, tu žmogus vienišas, be kilmės ir giminės, visiems svetimas, išskiriant mane vieną. Jeigu aš šiandien numirčiau, kaip rytoj būtų tau, vargše mano negre? Reikia tau susitvarkyti, kol dar laikas, reikia įeiti į sąjungą su rusų bajorija.

– Valdove, aš esu laimingas dėl jūsų didybės globos ir malonių. Duok Dieve, kad aš nepergyvenčiau savo caro (negyvenčiau ilgiau už carą) ir geradario, daugiau nieko netrokštu. Bet jeigu ir manyčiau vesti, tai ar sutiks jauna mergina ir jos giminės? Mano išvaizda...

– Tavo išvaizda! Kokie niekai! Kuo gi tu ne šaunus vyras? Jauna mergina turi nusilenkti tėvų valiai (paklusti tėvams), ir pažiūrėsime, ką pasakys senis Gavrila Rževskis, kada aš pats būsiu tavo piršlys?

Sulig tais žodžiais valdovas liepė paduoti roges ir paliko Ibrahimą, paskendusį giliame susimąstyme.

„Vesti! – galvojo afrikietis. – Kodėl gi ne? Argi man lemta praleisti gyvenimą vienumoj? Valdovas teisybę sako, man reikia pasirūpinti ateitimi. Vedybos su jaunąja Rževskaja mane prijungs prie išdidžios rusų bajorijos, ir aš nebebūsiu ateivis (naujas žmogus) naujojoje savo tėvynėje. Iš žmonos nereikalausiu meilės, tenkinsiuos jos ištikimybe (užteks jos ištikimybės), o bičiulystę įsigysiu pastoviu švelnumu, pasitikėjimu ir atlaidumu.“

Ibrahimas norėjo imtis darbo, bet negalėjo. Jis paliko raštus ir išėjo klaidžioti Nevos krantine. Staiga išgirdo Petro balsą: valdovas ėjo į jį linksmu veidu. „Viskas, baigta, – tarė Petras. – Aš tave supiršau. Rytoj važiuok pas savo uošvį, įsiteik jo bajoriškai puikybei (išdidumui) – palik roges prie vartų, per kiemą pereik pėsčias, pakalbėk apie jo nuopelnus ir kilmingumą, ir jis dėl tavęs proto neteks.“

X fragmentas

Tyliai žybsėjo aliejinė lempelė. Jos liepsnelė apšvietė užuolaida atskirtą lovą ir stalelį, apstatytą vaistų buteliukais. Palei krosnį sėdėjo tarnaitė prie ratelio.

– Kas čia? – pratarė silpnas balsas.

Tarnaitė greitai atsistojo, priėjo prie lovos ir tyliai pakėlė užuolaidą.

– Ar greit prašvis? – paklausė Natalija.

– Dabar vidudienis, – atsakė tarnaitė.

– Kodėl gi taip tamsu?

– Langai uždangstyti, panele.

– Duok man greičiau rengtis.

– Negalima, panele, daktaras neleido.

– Argi aš sergu? Ar seniai?

– Šit jau dvi savaitės.

– O man rodėsi, kad aš tik vakar atsiguliau...

Nataša nutilo. Kažkas jai atsitiko, bet kas būtent, ji negalėjo atsiminti. Tarnaitė stovėjo šalia jos lovos. Tuo metu iš apačios pasigirdo duslus bildesys (neaiškus triukšmas).

– Kas ten? – paklausė ligonė.

– Ponai pavalgė, – atsakė tarnaitė, – kyla nuo stalo. Tučtuojau čia ateis Tatjana Afanasjevna.

Po kelių minučių iš už durų pasirodė Tatjanos Afanasjevnos galva su baltu plačiu kyku.

– Kaip Nataša?

– Sveika, tetulyte, – tyliai pratarė ligonė, ir Tatjana Afanasjevna nuskubėjo prie jos.

– Panelė jau atsipeikėjo, – tarė tarnaitė.

Senelė su ašaromis pabučiavo išblyškusį dukterėčios veidą. Paskui ją įėjo vokietis gydytojas, pačiupinėjo Natašos pulsą ir pareiškė, kad pavojus praėjo. Jis parašė naują receptą ir išvažiavo. O senutė vėl pabučiavo Natašą ir su gera žinia tuojau pat nusileido žemyn pas Gavrilą Afanasjevičių.

Svetainėje su munduru ir špaga, su skrybėle rankoje sėdėjo caro negras, pagarbiai kalbėdamas su Gavrila Afanasjevičium. Tatjana Afanasjevna iš anapus durų pamojo broliui išeiti, jis bematant (iškart) nuėjo pas seserį ir privėrė duris. Jųdviejų pokalbis darėsi karštas.

– Tu numarinsi ją, – kalbėjo senutė. – Ji neturės jėgų į jį žiūrėti.

– Bet suprask pati, – atkirto atkaklus brolis. – Štai jau dvi savaitės jis važinėja kaip jaunikis, o ligi šiol (iki dabar) dar nematė nuotakos. Jis gali pamanyti, kad jos liga – tuščias prasimanymas (išgalvotas dalykas, melas), kad mes stengiamės laiką užtęsti, kad kaip nors juo nusikratytume. O ką caras pasakys? Jis jau ir taip tris kartus buvo atsiuntęs žmogų pasiteirauti apie Natašos sveikatą. Aš su caru vaidytis (pyktis) neketinu.

– Bent leisk man paruošti ją tokiam apsilankymui.

Gavrila Afanasjevičius sutiko ir grįžo į svetainę.

– Ačiū Dievui, – tarė jis Ibrahimui, – pavojus praėjo. Natalijai daug geriau. Galėčiau nuvesti tave viršun žvilgtelėti į nuotaką.

Tuo tarpu Tatjana Afanasjevna skubėjo paruošti ligonę baisaus svečio apsilankymui. Užlipusi į viršutinį kambarį, ji atsisėdo dusdama prie lovos, paėmė Natašą už rankos, bet nespėjo ištarti nė žodžio, ir atsidarė durys. Nataša paklausė: „Kas atėjo?“ Senelė apmirė ir neteko žado (nebegalėjo pasakyti nė žodžio). Gavrila Afanasjevičius atitraukė užuolaidą, šaltai pažiūrėjo į ligonę ir paklausė, kaip ji jaučiasi. Ligonė norėjo jam nusišypsoti, bet negalėjo. Rūstus (piktas, nedraugiškas) tėvo žvilgsnis ją pritrenkė, ir apėmė nerimas. Tuo metu jai pasirodė, kad kažkas stovi ties jos galvūgaliu. Ji sunkiai pakėlė galvą ir staiga pažino caro negrą. Čia ji prisiminė viską, prieš akis stojo visas ateities siaubingumas. Nataša vėl nuleido galvą ant priegalvio (pagalvės) ir užmerkė akis... Jos širdis liguistai (labai stipriai) plakė. Tatjana Afanasjevna davė broliui ženklą (gestu parodė), kad ligonė nori užmigti, ir visi tylomis išėjo iš Natašos kambario, liko tik tarnaitė, kuri vėl sėdo prie ratelio.

XI fragmentas

Nelaimingoji gražuolė atvėrė akis, pašaukė tarnaitę ir liepė pašaukti neūžaugą. Tuo pat akimirksniu senoji mažytė kaip sviedinukas atriedėjo prie jos lovos. Kregždutė (taip buvo praminta neūžauga) jau buvo užbėgusi laiptais paskui Gavrilą Afanasjevičių ir Ibrahimą ir pasislėpusi už durų, stumiama vis to paties smalsumo, įgimto dailiajai lyčiai. Nataša, ją pamačiusi, išsiuntė tarnaitę, ir neūžauga atsisėdo prie lovos, ant suolelio.

Nataša buvo prie jos be galo prisirišusi, patikėdavo jai visas savo mintis, visus savo šešiolikmetės širdies virpesius.

– Žinai, Kregždute, – tarė ji, – tėvelis išleidžia mane už negro.

Neūžauga giliai atsiduso, ir raukšlėtas jos veidas susiraukė dar labiau.

– Ar nebėra vilties, – kalbėjo toliau Nataša, – argi tėvelis manęs nepasigailės? Ar manęs neužstos senelis ir tetulė?

– Ne, panele. Tau sergant, negras visus spėjo užkerėti (užburti). Ponas dėl jo proto netekęs, kunigaikštis juo tik ir kliedi (apie jį kalba ir kalba), o Tatjana Afanasjevna sako: gaila, kad negras, o geresnio jaunikio nuodėmė mums ir norėti.

– Dieve mano, Dieve mano! – sudejavo vargšė Nataša.

– Nesielvartauk, gražuole mūsų, – tarė neūžauga, bučiuodama silpną jos ranką. – Jeigu ištekėsi už negro, tai vis dėlto turėsi savo valią (galėsi pati spręsti). Dabar ne taip kaip senovėje: vyrai nelaiko žmonų uždarę. Negras, kiek girdėti, turtingas. Jūsų namai bus sklidini (pilni) gėrybių, gyvensi ir dainuosi...

– Vargšas Valerianas! – tarė Nataša, bet taip tyliai, jog neūžauga galėjo tik nuspėti, bet ne išgirsti šiuos žodžius.

– Taigi, taigi, panele, – tarė ji, – jeigu mažiau galvotum apie šaulio našlaitį, tai karščiuodama nebūtum apie jį kliedėjusi, ir tėvelis nepyktų.

– Ką? – tarė išsigandusi Nataša. – Ar aš kliedėjau apie Valerianą? Tėvelis girdėjo, tėvelis pyksta?

– Taigi va, tas ir yra, – atsakė neūžauga. – Dabar, jeigu tu prašysiesi neleisti už negro, tai jis pamanys, kad dėl Valeriano. Nieko nebepadarysi: jau nusileisk tėvų valiai, o kas bus, tas bus.

Nataša neatsakė nė žodžio. Mintis, kad jos širdies paslaptį žino tėvas, stipriai ją sujaudino. Ji norėjo tik numirti, kol dar neįvyko nepakenčiamos vedybos. Silpna ir liūdna širdimi ji nusilenkė savo likimui.