Grįžęs iš užsienio vyras gulėjo brolio verandoje. Jis sirgo džiova. Buvo sunku kvėpuoti. Pūtė malonus vėjelis, kvepėjo žydintys sodai. Jis klausėsi, kaip sode čiulba paukščiai, žiūrėjo į tekančią upę Šventąją, jos pakrantėje žydėjo ievos. Jis galvojo: užsienyje gražu, bet savo gimtinėje malonu, brangu, graudina širdį. Suprato, kodėl ilgai nebuvęs tėvynėje žmogus puola ant kelių ir pabučiuoja žemę.

Žvilgtelėjo į kelią, pamatė keliu ateinantį senelį. Iš tolo negalėjo pažinti, ar tai buvo ubagas, ar šiaip žmogus, nes ėjo be lazdos.

Priėjęs prie vartelių, sustojo – nedrįso jų atidaryti, o pamatęs vyrą verandoje drebančiu balsu paklausė, ar galima įeiti. Vyras pakvietė senelį vidun. Senelis drebančiomis rankomis atidarė vartelius ir įėjo į kiemą. Tai iš tiesų buvo ubagas, tačiau jis neturėjo lazdos, bet turėjo krepšį (ubagai turi lazdą, kad galėtų apsiginti nuo šunų, pasiremti, ir krepšį, į kurį dėdavo, ką gaudavo iš žmonių). Ubago krepšys buvo tuščias.

Jis nedrąsiai užlipo laipteliais. Vyras pakvietė ubagą atsisėsti ant suoliuko verandoje. Senelis buvo labai nedrąsus, susigėdęs. Ir meldėsi jis keistai, tarsi nepripratęs būtų melstis. Kiti ubagai meldžiasi greitai, o šitas senukas kalbėjo drebančiomis lūpomis, jis buvo labai nelaimingas, jam buvo gėda. Jam melstis buvo labai sunku, net kvėpavo sunkiai, o per skruostus nuriedėjo ašaros.

Vyras paklausė senuko, ko jis verkia. Senukas pažiūrėjo į vyrą. Jo veidas pasirodė matytas. Senukas pasakė, kad pirmą kartą eina prašyti duonos (ubagauti), pasakė savo vardą ir pavardę – Petras Sabaliūnas. Vyras pažino senuką, nustebęs pažiūrėjo į jį. Kaipgi taip galėjo nutikti, juk jis buvo turtingas žmogus, geras kaimynas, tėvo draugas, o dabar tapo ubagu. Daug metų jis gyveno gerai ir laimingai, dvi dukterys ištekėjo, kiekvienai jis davė po dvidešimt šeimų (avilių) bičių. Anksčiau Petras Sabaliūnas labai mylėjo bites. Gyveno jis prie miško, žemės neturėjo labai daug, bet bičių avilių turėjo beveik šimtą. Jis buvo geras žmogus, vaikai jo laukdavo, vos tik pamatydavo ateinantį, žinodavo, kad ims medų iš avilių. Jis irgi vaikus mylėjo – duodavo medaus, glostydavo jiems galvas. Bitės jo negeldavo. Apie bites pasakodavo kaip apie šventą gyvūnėlį. Vis kartodavo, kad bitės gyvena tik pas gerus žmones, kurie nepavydi, yra negodūs, draugiški. Kiekvieną pavaišindavo medumi. Seniau tai buvo gerbiamas žmogus, dabar – ubagas. Vyras senuko paklausė, ar nesudegė jo namai, o gal žemę prarado. Ubagas atsakė, kad viskas yra, tik sūnus jį iš namų išvarė, ir vėl ašaros riedėjo skruostais.

Vyras prisiminė ir Sabaliūno sūnų – buvo vienmetis. Vaikystėje kartu bėgiodavo už rankų susikibę. Kažkada jie buvo draugai, vėliau išsiskyrė. Vyras paklausė senuko, ar jo sūnus turi vaikų. Ubagas pasakė, kad turi tris vaikaičius, o sūnui visą turtą atidavė prieš ketverius metus. Labiausiai seneliui gaila vaikaičių, nes labai juos mylėjo. Vaikaičiai išsigandusiomis akelėmis lydėjo senuką iš kiemo. Gali būti, kad ir savo tėvą kada nors iš namų išvarys. O pas dukteris senukas negali prisiglausti, nes ten gyvena jų vyrų tėvai.

Ubagas priminė seną pasaką apie vyrą, kuris nuvežė į mišką savo tėvą, išmetė po pušimi ir šalia roges numetė, o jo sūnus klausia, kodėl rogeles paliko, juk kai jis užaugs, neturės kuo tėvo į mišką atvežti. Vaikas ne senelio pagailėjo, o rogių. Senukas galvoja, kad dažnas užaugęs nori tėvų atsikratyti, bet ne visi išdrįsta. Tačiau yra tokių, kurie gėdos neturi.

Petras Sabaliūnas papasakojo, kad baigia išmirti bitės – jos negyvena ten, kur žmonės pykstasi. O jis pats neturi kur gyventi, eina per žmones prašydamas duonos, nakvynės.

Staiga vyras prisiminė, kad nemandagu tiek daug klausinėti, kad reikia jam ko nors duoti. Vyrui buvo gėda, kad nieko negali duoti seneliui, kuris tiek kartų jam mažam buvo davęs medaus korius, kuris daug kartų glostė galvą. Jis senukui davė riekę duonos. Senelis nulenkė galvą, slėpdamas veidą, drebančiom rankom paėmė duoną, peržegnojo ir įdėjo į krepšį. Jam buvo skaudu – tai pirmasis kąsnis iš svetimų išprašytas. Vyras pradėjo atsiprašinėti senelio, kad niekuo negali padėti, jautėsi kaltas. Senelis ramiai atsakė, kad jam nebeilgai liko gyventi, kaip nors išgyvens.

Ubagas paklausė vyro, ar jis serga. Šis atsakė, kad grįžo į tėvynę pailsėti, atgauti jėgų. Senelis pasakė, kad čia geras oras, pušynai labai sveika sergančiam. Linguodamas galvą svarstė, kad džiova atsirado nuo miesto dulkių ir mokslo. Galbūt nebūtų susirgęs, jeigu kunigu būtų mokęsis. Senukas palingavo galvą, atsisveikino su vyru ir išėjo iš kiemo.

Ne kiekvienam dvasią šventą duoda, kad ir mokytam... Taip kalbėdamas, senelis lingavo savo žilą galvą. Paskum atsisveikino su vyru ir išėjo iš kiemo. Jis girdėjo, kaip už vartelių senukas pradėjo balsu melstis už savo artimuosius ir gera padariusius...