I fragmentas

Pirmadienis. – Šis naujas padaras (sutvėrimas, kūrinys) ilgais plaukais man labai įkyri (atsibosta). Vaikšto man iš paskos. Man tai visai nepatinka: nepratęs aš prie draugijos. Eitų sau prie kitų gyvūnų... Šiandien apsiniaukę, vėjas rytų, manau, mes sulauksime neblogos liūties... Mes? Kur aš pasičiupau šį žodį?.. Prisiminiau – naujasis padaras taip sako.

Antradienis. – Apžiūrėjau didelį vandens srautą. Naujasis padaras vadina jį Niagaros kriokliu. Kodėl? Niekas to nežino. Naujasis padaras sugalvoja naujus pavadinimus, man dar nespėjus prasižioti.

Trečiadienis. – Pasistačiau palapinę nuo lietaus, bet neteko nė valandėlės ramiai pasėdėti vienam. Naujasis padaras įsiveržė (drąsiai įėjo) nekviestas. O kai pamėginau jį išprašyti, pradėjo verkti; paskui tą drėgmę (ašaras) ėmė šluostytis atgalia letena ir leisti garsus, kaip kad daro patekę į bėdą kiti gyvūnai! Tiek to! Kad tik jis nekalbėtų! Tačiau jis kalba ir kalba nenutildamas. Be to, šie nauji garsai taip arti! Jie visą laiką skamba už mano nugaros, prie pat ausies – čia iš vienos pusės, čia iš kitos, o aš esu pripratęs tik prie tokio triukšmo, kuris girdėti iš tam tikro nuotolio.

Penktadienis. – Nepaisant visų mano pastangų, pavadinimai ir toliau pilte pilasi bet kaip. Turėjau labai gražų savo valdų pavadinimą – Rojaus sodas. Naujasis padaras teigia, kad čia per daug medžių ir uolų, ir atvirų vietovaizdžių, ir tokiu būdu – tai esą visiškai nepanašu į sodą. Jis sako, kad tai panašu į parką, ir tiktai į parką. Ir štai, net nepasitaręs su manimi, jis mano sodą naujai pavadino Niagaros parku. O čia dar ėmė ir pasirodė užrašas: NEMINDŽIOTI ŽOLĖS!

Aš jau nebe toks laimingas, kaip pirmiau.

Šeštadienis. – Naujasis padaras valgo per daug vaisių. Taip mes ilgai netesėsim (ilgam neužteks). Ir vėl „mes“ – tai jo žodelis. Bet dabar jis pasidarė manuoju; kitaip nė būti negali, nes girdžiu jį kas minutę. Šiandien iš pat ryto – tankus (tirštas) rūkas. Aš tokiu oru nevaikščioju. Naujasis padaras elgiasi atvirkščiai. Jis šlepsi po balas bet kokiu oru, o paskui įsibrauna pas mane purvinom kojom. Ir kalba. Kaip tyliai ir jaukiai kitados čia gyvenau!

II fragmentas

Sekmadienis. – Šįryt mačiau, kaip naujasis padaras mėgino nukrėsti obuolių nuo to medžio, kurio vaisius uždrausta valgyti.

Pirmadienis. – Naujasis padaras tvirtina, kad jo vardas Ieva. Ką gi, neprieštarauju. Jis sako, jog tuo vardu turiu jį šaukti, kai noriu, kad ateitų pas mane. Aš pasakiau, kad, mano nuomone, tai visai nereikalinga. Naujasis padaras sako, kad jis yra ne jis, bet ji. Manau, jog tai abejotina. Pagaliau man vis tiek, kas jis toks. Tegu sau bus ir ji, kad tik paliktų mane ramybėje ir nutiltų.

Penktadienis. – Dabar ji prikibo prie manęs su kitu dalyku: maldauja, kad nebepersikėlinėčiau į kitą krioklio pusę. Ir kas čia tokio? Ji sako, kad ją dėl to krečia šiurpas. Aš visada taip darau – man patinka pulti į vandenį, pajusti malonų susijaudinimą ir gaivinančią vėsą. Manau, kad tam ir sukurtas krioklys. Ji teigia, kad krioklys sukurtas tik šiaip sau, kad pagražėtų gamtovaizdis. Jaučiu, kad būtinai reikia keisti aplinką (persikelti kitur).

Šeštadienis. – Antradienio naktį pabėgau ir vis ėjau ir ėjau – ištisas dvi dienas, paskui pasistačiau palapinę atkampioje (tolesnėje, nematomoje) vietoje ir pasistengiau kuo rūpestingiausiai paslėpti pėdsakus, bet ji vis tiek surado mane, padedama gyvulio, kurį jai pavyko prisijaukinti ir kurį vadina vilku; atėjusi ėmė leisti tuos savo graudžius garsus ir lieti drėgmę iš įdubų (ašaros pradėjo tekėti iš akių), kuriomis ji stebi aplinkos daiktus. Teko grįžti su ja atgal. Kai tik pasitaikys proga, aš vėl pabėgsiu.

Pirmadienis. – Ji ir vėl ropštėsi (lipo) į tą medį. Išvijau ją iš ten, svaidydamas (mėtydamas į ją) žemės grumstais. Jis pareiškė, kad niekas jos nematęs.

III fragmentas

Antradienis. – Ji pareiškė esanti sukurta iš mano šonkaulio. Tai labai abejotina. Visi mano šonkauliai savo vietoje...

Šeštadienis. – Vakar ji buvo įkritusi į ežerą: spoksojo (įdėmiai žiūrėjo), savo papratimu, į vandenį ir pliumptelėjo. Vos neužspringo ir pasakė, kad tai labai nemalonus jausmas. Tai sužadino jos užuojautą toms būtybėms, kurios gyvena ežere ir kurias ji vadina žuvimis. Ji ir toliau sugalvoja pavadinimus įvairiems padarams, nors jiems to visai nereikia. Vakar vakare ji prigaudė daugybę tų žuvų, atsitempė į palapinę ir sudėjo į mano patalą, kad apšiltų, bet kai aš šiandien keletą kartų jas apžiūrėjau, tai neatrodė, kad jos būtų laimingos, nebent tik tiek, kad visai nurimo. Naktį išmesiu jas lauk. Daugiau nebegulėsiu su jomis viename patale, nes jos šaltos ir slidžios.

Antradienis. – Dabar ji susidraugavo su gyvate. Visi gyviai tuo patenkinti, nes ji amžinai darydavo su jais visokius eksperimentus (bandymus), ir jiems įgriso. Aš irgi patenkintas, nes gyvatė moka kalbėti, ir tai leidžia man mažumą atsikvėpti.

Penktadienis. – Ji tikina, kad gyvatė patarianti jai paragauti vaisiaus nuo tos pačios obels, nes tai leis sužinoti didį, kilnų ir puikų dalyką. Aš pasakiau, kad vien pažinimu reikalas nesibaigs, – ji dar, ko gero, atves į pasaulį mirtį. Patariau jai laikytis kuo toliau nuo to medžio (nelįsti prie medžio). Ji pasakė, jog nė nemananti. Nujaučiu nelaimę. Reikia bėgti.

Trečiadienis. – Nemažai teko pergyventi. Bėgau tą pačią naktį – sėdau ant arklio ir variau jį šuoliais iki aušros, tikėdamasis rasti prieglaudą kurioje nors kitoje šalyje, prieš užklumpant katastrofai (staigiai nelaimei). Bet kur tau. Praėjus maždaug valandai nuo saulės patekėjimo, žvėrys, kurie taikiai ganėsi klonyje, staiga pasiuto siaubingai riaumoti, klonyje akies mirksniu įsiviešpatavo chaosas (sąmyšis, painiava), ir aš pamačiau, kad kiekvienas žvėris taikosi suryti (nori suryti) savo kaimyną. Supratau, kas atsitiko: Ieva paragavo užginto vaisiaus, ir į pasaulį atėjo mirtis... Tigrai suėdė mano arklį, nekreipdami absoliučiai jokio dėmesio į mano žodžius. Būtų jie ir mane suėdę, jei būčiau gaišęs, bet aš, suprantama, ilgai nelaukdamas, pasileidau kiek kojos neša (pradėjau bėgti)... Aptikau (radau) šitą vietelę už parko ir kelias dienas jaučiausi visai pakenčiamai, bet ji ir čia mane surado. Jinai atsinešė keletą obuolių. Buvau taip išalkęs, kad teko juos suvalgyti. Ji atėjo, apsikaišiusi šakelių ir lapų kuokštais, o kai paklausiau, kas tai per naujos kvailystės, ir, nuplėšęs tuos žalumynus, tėškiau (numečiau) ant žemės, ji ėmė kikenti ir paraudo. Iki tol man niekad neteko matyti, kaip kikenama ir raustama. Bet ji pasakė, kad greitai aš visa tai pats pajusiu. Pasirodė, kad tikrai taip.

Dabar matau, kad su ja galima maloniai praleisti laiką, ir kai nėra jos, man darosi liūdna. Ir dar vienas dalykas: ji sako, kad nuo šiol mums reikėsią savo prakaitu užsidirbti duoną. Čia ji gali būti man naudinga. Vadovausiu aš.

IV fragmentas

Kitais metais. – Mes jį praminėme Kainu. Atsirado jis tuo metu, kai buvau išvykęs, – stačiau spąstus šiaurinėje Erio ežero pakrantėje. Matyt, jinai sugavo jį kur nors miške, už kokių dviejų mylių nuo mūsų būsto. Kai kuo toji būtybė panaši į mus ir, galimas daiktas, priklauso mūsų veislei (žmogaus giminei). Taip bent galvoja jinai, bet man rodos, jog tai klaida. Matmenų (dydžių) skirtumas rodo, jog tai kažkokia nauja, skirtingos veislės (rūšies) būtybė. Gal kartais tai žuvis, nors kai aš, norėdamas išbandyti, panėriau jį į ežerą, jis nugrimzdo į dugną, o Ieva tučtuojau puolė į vandenį ir ištraukė jį, tuo sutrukdydama man baigti eksperimentą ir nustatyti tiesą. Vis dėlto esu linkęs manyti, kad jis žuvų veislės, bet jai, matyt, visai nesvarbu, kas jis per vienas, ir ji man neleidžia to išsiaiškinti. Nė vienas gyvūnas taip neužvaldė jos minčių, kaip šis padaras, bet kartu ji visai nesugeba paaiškinti kodėl.

Sekmadienis. – Sekmadieniais ji dabar nebedirba, bet guli visiškai išvargusi ir leidžia žuviai vartaliotis per ją, ir matyti, kad jai tai teikia malonumo. Iš jos burnos girdėti kažkokie keisti garsai, kuriais ji linksmina žuvį, ir apsimeta kandžiojanti jos galūnes, o žuvis juokiasi. Aš dar niekad nemačiau, kad žuvys juoktųsi. Tai verčia mane susimąstyti...

Trečiadienis. – Ne, tai ne žuvis. Aš vis negaliu nustatyti, kas jis per padaras. Kai jis kuo nepatenkintas, tai leidžia tokius keistus garsus, kad net šiurpas krečia, o kai būna gerai nusiteikęs, sako „gu-gu“. Jis ne mūsų veislės, nes nevaikšto, bet jis ir ne paukštis, nes neskraido, ir ne varlė, nes nešokinėja, ir ne gyvatė, nes nešliaužioja, ir aš esu beveik tikras, kad jis ne žuvis, nors iki šiol neturėjau galimybės nustatyti, ar jis moka plaukti. Jis tiesiog guli, daugiausia ant nugaros, iškėlęs kojas. Manau, kad tai arba mįslė, arba koks nors vabzdys. Jeigu jis nugaiš, aš jį išnarstysiu, kad sužinočiau, kaip jis sudarytas. Pirmą kartą gyvenime atsidūriau aklavietėje.

Po trijų mėnesių. – Nebemiegu. Jis dabar liovėsi gulėjęs ant nugaros ir pradėjo judėti keturpėsčias. Savo kūno sudėjimu jis labai primena mus, bet jo judėjimo būdas verčia spėti, kad toji būtybė – ne mūsų veislės.

Po penkių mėnesių. – Gal kartais tai kokia nors lokio atmaina (rūšis), tačiau jis neturi uodegos – bent kol kas neturi.

Po dviejų savaičių. – Ištyrinėjau jo nasrus. Šiuo metu jis dar nepavojingas: teturi tik vieną dantį. Ir, kaip ir pirmiau, nėra uodegos. Dabar jis kelia dar didesnį triukšmą, ypač naktimis. Iš palapinės persikėliau po atviru dangumi. Vis dėlto rytais aš užeinu į palapinę papusryčiauti ir pažiūrėti, ar meškiukui neprasikalė nauji dantys. Jei jo nasrai priaugs pilni dantų, tada – su uodega ar be uodegos – teks jam iš čia nešdintis.

Po septynių mėnesių. – Na ir varginanti buvo ta medžioklė, o svarbiausia – nedavė jokių rezultatų! Ir tuo pačiu jinai, neiškėlusi iš namų nė kojos, susigavo dar vieną! O aš niekaip nebūčiau įsigijęs (gavęs) to padaro, jeigu ir šimtą metų būčiau bastęsis po miškus.

Kitą dieną. – Lyginu naująjį su senuoju, ir man visiškai aišku, kad jie abu yra vienos ir tos pačios veislės. Vyresnysis dabar ne toks baikštus, išmoko juoktis ir kalbėti kaip papūga. Man teks labai nustebti, jei galų gale paaiškės, kad tai nauja papūgos atmaina. Jaunesnysis padaras lygiai toks pat, koks buvo pradžioje vyresnysis. Jinai praminė jį Abeliu.

Po dešimties metų. – Tai berniukai: tuo mes jau seniai įsitikinome. O dabar turime jau ir mergyčių. Abelis – geras berniukas, bet Kainui būtų geriau, jei būtų likęs lokiu. Dabar, žvelgdamas į praeitį, matau, kad apie Ievą galvojau neteisingai: geriau gyventi ne Rojuje su ja, negu Rojuje be jos. Kadaise maniau, kad ji per daug kalba, bet dabar man būtų liūdna, jeigu tas balsas nutiltų ir visam laikui pasitrauktų iš mano gyvenimo.