Iš Pradžios knygos. Pasakojimas apie nupuolimą: pikto kilmė
Iš Pradžios knygos. Pasakojimas apie nupuolimą: pikto kilmė
O žaltys buvo suktesnis (gudresnis) už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis (žaltys) paklausė moterį, ar tikrai Dievas įsakė nevalgyti nuo jokio medžio sode. Moteris atsakė žalčiui: „Vaisius sodo medžių mes galime valgyti. Tik vaisių medžio sodo viduryje Dievas įsakė neliesti ir nevalgyti nuo jo, kad nemirtumėme!“ Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta.“
Kai moteris pamatė, kad tas medis buvo geras maistui, ir kad tas medis žadėjo duoti išminties, ji skynėsi jo vaisiaus ir valgė, davė jo ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgė. Tuomet abiejų akys atsivėrė, ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus.
Išgirdę garsą VIEŠPATIES Dievo, vaikščiojančio sode, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo veido tarp sodo medžių. Bet VIEŠPATS Dievas pašaukė žmogų. Žmogus atsiliepė: „Išgirdau tavo garsą sode ir nusigandau, nes buvau nuogas, todėl pasislėpiau". Dievas jo klausė: „Kas gi tau pasakė, kad tu nuogas? Ar valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?“ Žmogus atsakė: „Moteris man davė vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau.“ VIEŠPATS Dievas kreipėsi į moterį: „Kodėl tu taip padarei?“ Moteris atsakė: „Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau.“ VIEŠPATS Dievas tarė žmogui: „Tebūna už tai pasmerkta žemė, – triūsu (darbu) maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas. Erškėčius ir usnis (piktžoles) tau ji želdins (augins), maitinsies laukų augalais. Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“