Kažkada labai seniai visi žmonės gyveno tamsoje, nežinojo dienos šviesos, nes nebuvo saulės.

Jiems padėti panoro labai stiprus kalvis Televelis. Jis savo didžiuliu kūju per šešerius metus iš blizgančios geležies nukalė saulę, įžiebė ją ir įsviedė dangun, kad ji šviestų žmonėms.

Ilgai ir laimingai gyveno žmonės, apšviesti saulės spindulių. Tačiau piktosios jėgos pavydėjo žmonėms saulės ir rezgė klastą, kaip saulę pavogti.

Vieną kartą, kai Televelis miegojo, jos saulę pavogė, sukaustė geležinėmis grandinėmis ir paslėpė giliai požemyje, akmeniniame bokšte.

Prabudęs ir pamatęs, kad aplinkui tamsu, Televelis ilgai ieškojo pagrobtos saulės, kol pagaliau pamatė pro storas akmenines sienas besiskverbiantį spindulėlį. Veltui kalvis vaikščiojo aplink akmens bokštą – sienos jo buvo tvirtos, spynos varinės.

Ilgai nelaukęs, Televelis grįžo namo, pasiėmė kūjį, kuriuo nukalė saulę, grįžęs sudaužė akmeninį bokštą ir išlaisvino saulę. Nuo to laiko saulė vėl šviečia visiems žmonėms.