Danielis Defo / Daniel Defoe (1660/1661–1731)

Danielis Defo gimė Londone smulkaus prekybininko Džeimso Fo šeimoje. Savo pavardę į Defo pakeitė, būdamas maždaug 40 metų amžiaus. Tiksli gimimo data nežinoma. Tėvas buvo labai religingas puritonas, priklausė vienai iš puritonų sektų – disenteriams, todėl kiekvienos dienos pabaigoje būdavo skaitoma Biblija. Šios sektos tėvų vaikai to meto Anglijoje nebūdavo priimami į Oksfordo ar Kembridžo universitetus, todėl Danielis mokėsi privačioje disenterių akademijoje. Čia jis mokėsi graikų, lotynų kalbų, logikos, matematikos, astronomijos ir politikos mokslų. Tėvai planavo, kad sūnus taps pastoriumi, bet Danielis pasirinko prekeivio kelią. Kai kurie kritikai jį atvirai vadina to meto komersantu ir net kontrabandininku, nes daugelis sudaromų prekybos sandėrių būdavo avantiūristiniai. 1684 m. D. Defo vedė turtingo pirklio dukrą su solidžiu kraičiu ir susilaukė aštuonių vaikų. 1692 m. prekybos reikalai suprastėjo, D. Defo bankrutavo, tačiau savo veiklos neatsisakė, prekybos reikalais daug keliavo, taip pat skaitė įvairiausius kelionių aprašymus ir geografijos knygas. Manoma, kad prekybiniai bankrotai jį buvo ištikę net 13 kartų gyvenime, bet D. Defo nepasidavė. Turėjo pačių netikėčiausių idėjų, iš kurių viena – pasistatyti plytų fabriką ir prekiauti plytomis. Šią idėją įgyvendinti pavyko, ir verslas nešė pelną, bet D. Defo neskubėjo grąžinti skolų. Netrukus ypač aktyviai įsitraukė į politiką. Rašė tekstus, susijusius su to meto Anglijoje vykusiais „politiniais žaidimais“. Tuo metu anglikonų bažnyčia įnirtingai persekiojo priklausiusiuosius disenteriams (puritonų sektai). Kadangi Danielis ir jo tėvai taip pat priklausė disenteriams, šis anglikonų persekiojimas jam nedavė ramybės. Kaip atsaką jis parašė pamfletą (satyrinį tekstą), išjuokiantį šį persekiojimą. Kai buvo išsiaiškinta, kas pamfleto autorius, valdžia įsiuto ir D. Defo buvo tuoj pat apkaltintas kaip tyčia nemokantis skolų. Gali būti, kad valdžia negalėjo ir nenorėjo bausti D. Defo už parašytą tekstą (būtų prieštaravusi liaudis), bet radus svarią priežastį (skolų nemokėjimą) bausti kalėjimu septyneriems metams atrodė tinkama. D. Defo buvo paskirta ne tik kalėti, bet ir 1703 m. liepos mėnesį tris kartus išstovėti prie gėdos stulpo skirtingose Londono aikštėse – taip norėta viešai jį pažeminti. Tačiau ne visi smerkė D. Defo – jam stovint prie gėdos stulpo, vieni žmonės jį apipildavo pamazgomis, o kiti apiberdavo gėlėmis. Daliai londoniečių D. Defo pradėjo patikti. Kita vertus, D. Defo verslas buvo galutinai sužlugdytas. Iš kalėjimo jis buvo paleistas, nes padėjo Parlamento primininkas. Šis pirmininkas suprato, kad D. Defo yra talentingas ir pasiūlė jam tokį sandorį – D. Defo rašo žurnalistinius tekstus, aukštinančius valdžią, ir už tai yra paleidžiamas iš kalėjimo. Taigi D. Defo buvo išlaisvintas ir pradėjo dirbti žurnalistu. Jo žurnalistinė kūryba labai gausi. Pradėjęs rašyti kaip žurnalistas, ėmėsi kurti ir literatūrinius tekstus – rašė romanus, eilėraščius, pamfletus. D. Defo labiausiai išgarsino jo pirmasis parašytas romanas „Robinzonas Kruzas“ (kai jį parašė, buvo maždaug 60-ies metų). Pirmąją ir populiariausiąją romano dalį (iš viso romaną sudaro trys dalys) parašė 1719 m. Manoma, kad šį romaną galėjo parašyti siekdamas jį pelningai parduoti ir taip atsiskaityti už savo skolas ar bent padengti dalį jų. Tačiau skolose šis žmogus skendėjo iki pat mirties. Kol buvo gyvas, jo literatūrinė kūryba buvo įvertinta tik iš dalies. Literatūros kritikai D. Defo vadino „beraščiu rašeiva“, nes jo tekstuose buvo gausu prieštaravimų, gramatikos ir stiliaus klaidų. Ypatingai D. Defo kūryba buvo susidomėta vėliau – XIX a., kai literatūros kritikai jį įvertino kaip anglų realistinio romano pradininką. D. Defo mirė sulaukęs 80-ies metų. Tikslūs mirties metai ir diena nežinomi (manoma, kad mirė 1661–1731 m. balandžio pabaigoje).