Motiejus Valančius (1801–1875)

Motiejus Valančius – lietuvių grožinės prozos pradininkas – gimė 1801 metų vasario 16 dieną Nasrėnų kaime, netoli Salantų (Kretingos rajone), turtingo valstiečio šeimoje. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje, Vilniaus dvasinėje akademijoje. 1828 m. M. Valančius tapo kunigu. Jis užėmė aukštas pareigas: buvo Vilniaus ir Sankt Peterburgo dvasinių akademijų profesorius, Varnių dvasinės seminarijos rektorius, o nuo 1850 metų – Žemaičių vyskupas. Jis parašė vertingą dviejų tomų istoriografinį veikalą „Žemaičių vyskupystė"", sudarė smulkiosios tautosakos rinkinį „Patarlės žemaičių"", išleido keliolika religinės paskirties knygų. Tapęs vyskupu, M. Valančius daug nuveikė liaudies švietimui bei kultūrai: steigė parapines mokyklas, bibliotekas, rūpinosi lietuviškų raštų leidimu ir platinimu, organizavo platų blaivybės draugijų tinklą, stengėsi atitraukti valstiečius nuo girtavimo. Kaip literatas, M. Valančius aktyviai pradėjo reikštis tuojau po spaudos uždraudimo – išleido keletą savo prozos knygų: „Vaikų knygelė“, „Paaugusių žmonių knygelė“, „Palangos Juzė“, „Pasakojimas Antano tretininko“, „Žyvatai šventųjų“ 2 tomus ir kitas. Tuo metu buvo populiari didaktinė (pamokanti) proza, M. Valančiaus kūriniai buvo labai meistriškai parašyti. M. Valančius kūryba buvo tarsi pagrindas aukštesnio meninio lygio lietuvių realistinei prozai, kuri paskutiniajame XIX amžiaus dešimtmetyje buvo svarbi lietuvių literatūroje. M. Valančius mirė 1875 m. gegužės 17 d.