Dionizas Poška (1765–1830)

Dionizas Poška gimė apie 1765 m. Telšių rajone, Žemalės parapijoje, Lėlaičių dvare. Kurį laiką (iki motinos mirties) gyveno gimtinėje. Vėliau su tėvu ir pamote persikėlė į Maldūnus. Mokėsi Kražių mokykloje, paskui pasirinko teisininko kelią, praktikavosi Raseiniuose. 1786 m. jam pripažintas advokato vardas. Būdamas 17–18 metų, pradėjo dirbti Raseinių žemės teisme, iš pradžių advokatu, paskui teismo sekretoriumi, raštininku. Nuo 1790 m. iki mirties gyveno Bardžiuose, valdė apie 500 hektarų žemės, turėjo 40 baudžiauninkų. Greičiausiai 1792 m. vedė Uršulę Sasnauskytę, kuriai buvo dėkingas „už jos jausmų pastovumą, gerą ir gailestingą širdį, mokėjimą išsaugoti namų židinio ramybę, už šeimininkės darbštumą ir rūpestingumą"". Literatūrinį darbą pradėjo dirbti sulaukęs keturiasdešimties metų. Jis buvo stambaus kūno sudėjimo, nešiojosi nemažą tabokinę. Rašė kalakuto plunksna, todėl jo rašalinė irgi buvo didelė. Jis turėjo storą užrašų sąsiuvinį, pavadintą „Bitelė Baublyje"". Į jį rašydavo gražias ištraukas iš kitų autorių kūrinių. 1812 metais Dionizas Poška nukirto ąžuolą, išskobė jo vidų, padarė namelį, kuris vadinosi „Baublys"", jame sudėjo visą savo bibliotekėlę, pakabino paveikslų, ten mėgo leisti laiką. Dionizas Poška labai rūpinosi gimtosios kalbos išsaugojimu. Rašė Lenkų–lotynų–lietuvių kalbų žodyną, tačiau jo nespėjo baigti. Svarbiausias jo darbas yra „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos"" – poema, kurioje pasakojama apie paprasto valstiečio darbą, išvardijami visi rūpesčiai, apibūdinama labai sunki buitis. Mirė Dionizas Poška 1830 m. balandžio 30 d. (gegužės 12 d. ) Bardžiuose, palaidotas Kaltinėnų parapijos kapinėse šalia anksčiau mirusios žmonos Uršulės. Senas užrašas ant kapo byloja: Žinok, ateivi, jog tas kapas yra Tikro žemaičio ir garbingo vyro, Kurs kalbą mūsų ištaisyti troško, O pats vadinos Dionizas Poška.