Kristijonas Donelaitis (1714–1780)

Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 dieną Lazdynėlių kaime, netoli Gelumbės, kuri dabar priklauso Rusijai (Kaliningrado sritis). K. Donelaičio tėvai buvo laisvieji valstiečiai. Jiems nereikėjo dirbti dvaro žemėje, bet jie turėjo mokėti Prūsijos karaliui mokesčius. Jų gyvenimas buvo nelengvas: žemės valdė nedaug, o šeima buvo didelė. K. Donelaičio tėvas mirė, kai jam buvo šešeri metai, ir jo šeimos gyvenimas tapo dar sunkesnis. Vidurinį išsilavinimą K. Donelaitis gavo Karaliaučiuje. Kada atvyko gyventi į miestą, nežinia. Mokydamasis labai gerai išmoko lotynų kalbą, o gyvendamas vokiškame mieste po metų laisvai kalbėjo vokiškai. 1736 m. baigė kolegiją ir tų pačių metų rugsėjo 27 d. buvo įrašytas į Karaliaučiaus universiteto studentų sąrašus. Būsimasis poetas tada buvo dvidešimt dvejų metų – taigi į universitetą įstojo kiek vyresnis. Karaliaučiaus universitete K. Donelaitis ketverius metus (tuomet tiek trukdavo mokslas universitete) studijavo teologiją. Į bendruosius studentų sąrašus K. Donelaitis įrašytas kaip Doneleitis. Pats jis, baigęs mokslus, sulotynino savo pavardę ir pasirašinėjo kaip Donalicijus. Universitete jis mokėsi klasikinių kalbų, poetikos meno ir gavo muzikinį išsilavinimą. Lankė lietuvių kalbos seminarą. Baigęs universitetą, K. Donelaitis gebėjo eiliuoti lietuvių ir vokiečių kalbomis, buvo gerai susipažinęs su antikine ir savo laikų literatūra. 1740 m., po universiteto pabaigimo, K. Donelaitis buvo paskirtas Stalupėnų mokyklos antruoju mokytoju ir bažnytinio mokinių choro vedėju, netrukus tapo šios mokyklos vadovu. Manoma, kad būtent čia mokydamasis jis jau rašė pasakėčias, kurias galėjo skaityti mokyklos auklėtiniams. Stalupėnuose jis išgyveno trejus metus. 1743 m. K. Donelaitis paskiriamas Tolminkiemio parapijos pastoriumi ir ėjo šias pareigas iki pat mirties (1780 m. vasario mėn. 18 d.). Čia jis pastatydino naują bažnyčią, mokyklą, pastorių našlių namą. Tuometinėje Tolminkiemio parapijoje lietuviai sudarė tik trečdalį visų gyventojų. Maišantis tautybėms, nyko papročiai, iro senojo gyvenimo tradicijos. Manoma, kad palankesnės literatūrinės kūrybos sąlygos susiklostė po 1765 m. Tuo metu K. Donelaitis į lietuvių kalbą vertė giesmes, parengė mokomąją knygelę ūkininkams, rašė pasakėčias (išliko šešios), apie 1765–1775 m. sukūrė epinio pobūdžio poemą, kurioje yra iš viso 2968 eilutės, ją sudaro keturios dalys: „Pavasario linksmybės"", „Vasaros darbai"", „Rudens gėrybės"", „Žiemos rūpesčiai"". 1818 m. Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza išleido jo poemą, pavadino ją „Metais"". L. Rėzos pasiūlyta poemos dalių eilės tvarka ir antraštė prigijo visam laikui. Be to, išliko K. Donelaičio vokiškai parašyti eilėraščiai.