Pirmoji ištrauka

Gimiau 1632 metais, Jorko mieste, pasiturinčioje svetimšalių šeimoje. Mano tėvas buvo kilęs iš Brėmeno ir iš pradžių įsikūrė Halyje. Gerokai pralobęs iš prekybos, jis metė savo verslą ir persikėlė į Jorką. Jorke vedė mano motiną. Motinos giminės vadinosi Robinzonai – labai sena to krašto šeima. Pagal juos ir mane pavadino Robinzonu Kreicneriu. Bet Anglijoje įprasta iškraipyti svetimus žodžius, taigi mus ėmė vadinti Kruzais. Dabar mes ir patys taip tariame ir rašome savo pavardę. Mane taip vadino ir mano draugai. Turėjau du vyresnius brolius. Vienas jų žuvo kautynėse su ispanais prie Diunkerio. Kas atsitiko antrajam, nieko nežinau.

Buvau šeimoje trečias vaikas. Mano galva nuo pat jaunų dienų buvo kupina visokių svaičiojimų. Tėvas jau buvo labai senas. Jis suteikė man pusėtiną išsilavinimą – tokį, kokį galima įgyti mokantis namie ir lankant kaimo mokyklą. Jis norėjo, kad būčiau teisininkas. Bet aš svajojau tik apie keliones. Šis mano troškimas buvo toks stiprus, kad net paniekinau tėvo valią ir jo įsakymus. Nepaisiau motinos ir draugų maldavimų bei įtikinėjimų. Rodos, pati prigimtis ir likimas stūmė mane į vargus, kuriuos vėliau patyriau. Tėvas kalbėjo, kad man nebūtina dirbti dėl duonos kąsnio, kad jis pasirūpinsiąs manimi, jei aš pasiliksiąs namie ir tvarkysiąs savo gyvenimą pagal jo nurodymus. Mane tėvo kalba sugraudino, tad pasiryžau nebegalvoti apie iškeliavimą svetur ir įsikurti gimtinėje. Bet, deja, praėjo kelios dienos, ir iš mano ryžto nieko nebeliko – nusprendžiau visai pabėgti iš namų.

Tačiau į laisvę ištrūkau tik po metų. Vieną dieną atsitiktinai patekau į Halį. Ten sutikau bičiulį, kuris savo tėvo laivu ketino išvykti į Londoną. Bičiulis ėmė įkalbinėti mane plaukti drauge su juo. Jis viliojo mane kaip jūrininkams įprasta – sakė, kad kelionė man nieko nekainuosianti. Taigi aš, nepasiklausęs nei tėvo, nei motinos, netgi jų neįspėjęs, 1651 metų spalio 1 dieną laivu išplaukiau į Londoną.

Vos tik mūsų laivas išplaukė, tuojau papūtė vėjas, ir prasidėjo baisus bangavimas. Ligi tol aš niekad nebuvau buvęs jūroje, ir man pasidarė neapsakomai bloga. Tai baisiai sukrėtė mano sielą. Tik dabar supratau, kokie teisingi buvo tėvo samprotavimai apie auksinį gyvenimo vidurį, kaip ramiai, kaip maloniai jis praleido savo dienas, niekada nepatyręs audrų jūroje ir nekentėjęs bėdų sausumoje. Naktį išmiegojau puikiai, buvau linksmas ir su nuostaba žiūrėjau į jūrą, kuri dar vakar buvo tokia rūsti ir siaubinga, bet taip greitai pasidarė tokia rami ir maloni.

– Na, Bobai, – tarė man priėjęs bičiulis, – kaip jautiesi po vakar? Turbūt ne juokais išsigandai, kai pūstelėjo vėjelis, ar ne?

– Vadini tai vėjeliu? – sušukau aš. – Čia buvo baisi audra.

– Audra! Ak tu, kvailiuk! – atkirto jis. – Tai čia, tavo manymu, audra? Visa tai buvo niekis. Na, bet tu dar neprityręs jūrininkas, Bobai.

Šeštą dieną visą laiką pūtė silpnas vėjas, ir mes tenuplaukėme visai netoli. Aštuntos dienos vidurdienį kilo iš tiesų baisi audra. Maniau, kad ši audra baigsis taip pat kaip ir pirmoji. Bet kai pats kapitonas prasitarė, kad mes visi žūsime, aš baisiai išsigandau. Dar didesnis siaubas kilo, kai staiga vidurnaktį vienas jūreivis suriko, kad laive atsiradusi skylė, o kitas pranešė, jog vanduo pakilęs per keturias pėdas. Tada visi buvo sušaukti prie siurblio. Dirbome išsijuosę, bet vanduo triume kilo vis aukščiau ir aukščiau. Buvo aišku, kad laivas ims skęsti. Audra pradėjo rimti, bet nebuvo vilties, kad laivas išsilaikys vandens paviršiuje, kol mes įplauksime į uostą. Kapitonas vis šaudė iš patrankų, šaukdamasis pagalbos. Pagaliau vienas mažas laivas, stovėjęs netoli mūsų, surizikavo nuleisti mums į pagalbą valtį. Valtis priartėjo prie mūsų, bet mes negalėjome prie jos priplaukti. Pagaliau mūsų jūreiviai numetė jiems virvę su pririštu gelbėjimosi ratu. Aniems pavyko sugriebti virvės galą. Mes prisitraukėme juos ties laivagaliu ir visi ligi vieno nusileidome į valtį. Vos ketvirčiui valandos praėjus nuo tada, kai atsiskyrėme nuo laivo, pamatėme jį skęstant. Prie kranto prisiyrėme su dideliu vargu, bet vis dėlto laimingai išlipome į sausumą ir pėsti nuėjome į Jarmutą. Jarmute buvome priimti ir miesto valdybos, ir privačių asmenų – pirklių ir laivininkų. Jie mus aprūpino pakankama pinigų suma, kad galėtume nuvykti į Londoną ar atgal į Halį, kai panorėsime. O kad aš būčiau turėjęs proto grįžti atgal į Halį, į tėvų namus. Koks būčiau buvęs laimingas. Bet piktas likimas stūmė mane vis į tą patį pražūtingą kelią. Nors išgirsdavau blaivaus proto balsą, šaukiantį mane grįžti namo, man trūko jėgų ryžtis.

Mano bičiulis, kapitono sūnus, dabar pasidarė tylesnis už mane. Pirmą kartą jis užkalbino mane Jarmute po dviejų ar trijų dienų. Pastebėjau, kad pasikeitė jo tonas. Jis savo tėvui paaiškino, kas aš toks esu, papasakojo, kad leidausi į šią kelionę tik pabandyti, o ateityje ketinu apkeliauti visą pasaulį. Bet jo tėvas atsigręžė į mane ir tarė rimtu bei susirūpinusiu balsu:

– Jaunuoli! Jums niekuomet nedera leistis į jūrą. Tai, kas mus ištiko, aiškiai rodo, kad jums nelemta būti jūrininku.

– Kodėl gi, sere? – paklausiau aš. – Argi jūs taip pat daugiau nebeplaukiosite?

– Čia kas kita, – atsakė jis. – Plaukioti – mano profesija, taigi ir mano pareiga. O jūs leidotės į jūrą tik pabandyti. Galbūt nelaimė mus ištiko tik dėl jūsų. Jaunuoli, jeigu jūs negrįšite namo, visur, kur tik keliausite, jus persekios nelaimės ir nesėkmės, kol išsipildys jūsų tėvo žodžiai.

Netrukus mes išsiskyrėme. Aš, turėdamas šiek tiek pinigų, nuvykau į Londoną sausuma. Pakeliui į Londoną ir ten nuvykus, mane dažnai apimdavo abejonės, kokį gyvenimo kelią pasirinkti – grįžti namo ar vėl leistis į jūrą. Kai pagalvodavau apie grįžimą į tėvų namus, gėda nustelbdavo protą. Man atrodė, kad iš manęs juoksis visi mūsų kaimynai, kad man bus gėda pažvelgti į tėvą, motiną ir į visus pažįstamus.

Antroji ištrauka

Tekstas lietuvių ir lietuvių gestų kalba

Mūsų kelionė į Braziliją buvo labai sėkminga. Maždaug po 22 dienų atvykau į Todos los Santos, arba Visų Šventųjų įlanką. Taigi aš dar kartą turėjau pasvarstyti, ką man toliau veikti.

Netrukus kapitonas mane rekomendavo vienam garbingam žmogui. Tai buvo cukranendrių plantacijos ir cukraus gamyklos savininkas. Kurį laiką gyvenau pas jį ir stebėjau, kaip auginamos cukranendrės ir gaminamas cukrus. Pamatęs, kaip gerai gyvena ir kaip greitai pralobsta plantatoriai, nusprendžiau ir pats tapti plantatoriumi. Gavęs Brazilijos pilietybę, už visus savo turimus pinigus nusipirkau plotą nedirbamos žemės ir susidariau planą įrengti plantaciją bei sodybą.

Kartą aš ir keli pažįstami pirkliai bei plantatoriai susirinkome ir labai rimtai kalbėjomės apie rūpimus reikalus. Kitą rytą trys iš jų atėjo pas mane ir pasakė, kad paruoš laivą plaukti į Gvinėją. Visi mes turėjome plantacijas, bet mums trūko tarnų. Kadangi Brazilijoje vergų prekyba suvaržyta, jie troško nukeliauti į Gvinėją, slapta parsigabenti negrų ir pasidalyti juos darbui plantacijose. Jie kalbino mane plaukti kartu kaip krovinio prižiūrėtojui ir vadovauti prekybai Gvinėjos pakrantėse. Jie patikino, kad gausiu lygią dalį negrų ir už tai neturėsiu sumokėti nė skatiko. Jie mane skubino apsispręsti. Aš aklai klausiau savo fantazijos, o ne proto. Laivas buvo paruoštas ir prikrautas tinkamų prekių. Aš sėdau į laivą nelemtąją valandą – 1659 metų rugsėjo 1 dieną. Tai buvo toji pati diena, kurią lygiai prieš aštuonerius metus apleidau savo tėvą ir motiną Halyje. Mūsų laivas buvo maždaug šimto dvidešimties tonų talpos, jis turėjo šešias patrankas ir keturiolika žmonių įgulos, neskaičiuojant kapitono, jungos ir manęs. Laive didelio prekių krovinio neturėjome, vien žaislų, reikalingų mūsų prekybai su negrais – įvairių karolių, stikliukų, kriauklių, veidrodėlių, peilių, žirklių, kirvukų ir panašių dalykų.

Kartą anksti rytą vienas mūsiškis sušuko: „Žemė!“ Vos tik išbėgome iš kajutės pasižvalgyti, kur esame, laivas atsitrenkė į seklumą. Laivui sustojus, mus pašėlusiai pradėjo daužyti bangos. Atrodė, kad visi tuojau žūsime. Turėjome skubiai slėptis. Nors atrodė, kad vėjas rimsta, laivas buvo taip įsmigęs į smėlį, jog nebuvo jokios vilties jį iš ten išjudinti. Mums beliko tik gelbėti savo gyvybes. Turėjome valtį denyje, bet abejojome, ar mums pavyks nuleisti ją į jūrą. Tačiau nebuvo laiko svarstyti: manėme, kad laivas bet kuriuo metu gali sudužti į šipulius. Kažkas pasakė, kad jis jau įskilęs.

Mūsų laivo kapitono padėjėjas nutvėrė valtį ir kitų vyrų padedamas nustūmė ją per laivo bortą. Susėdome į ją ir nuplaukėme. Aiškiai matėme, kad bangavimo valtis neatlaikys ir kad mes neišvengiamai nuskęsime. Kai buvome nusiyrę kokią pusantros lygos, iš užnugario lyg koks kalnas atsirito šėlstanti banga. Ji staigiai apvertė mūsų valtį, atskyrė mus nuo jos, atskyrė mus vieną nuo kito ir mus prarijo.

Niekas negali aprašyti, kaip sumišo mano mintys, kai panirau į vandenį. Nors esu labai geras plaukikas, negalėjau iškilti ir vos neuždusau. Tik kai banga paliko mane beveik sausumoje, aš atgavau kvapą. Pastebėjau, kad atsidūriau arčiau žemės, negu tikėjausi. Atsikėliau ir kiek galėdamas greičiau leidausi bėgti. Bet pamačiau, kad man iš paskos atsirita banga kaip didžiulė kalva. Atsiritusi ji panardino mane į dvidešimties ar trisdešimties pėdų gilumą. Jutau, kad didžiulė jėga nepaprastu greičiu neša mane į krantą. Man pavyko užlaikyti kvapą. Įtempęs visas jėgas, nuplaukiau su srove pirmyn. Paskutinė banga mane trenkė į uolos atbrailą taip smarkiai, kad netekau sąmonės. Bet aš atsipeikėjau prieš atsiritant naujai bangai ir laikiausi įsitvėręs į uolos atbrailą. Išsilaikiau iki banga atslūgo, o paskui vėl leidausi bėgti į krantą. Pasiekiau sausumą, įkopiau į pakrantės uolas ir sudribau ant žolės. Čia jau buvo saugu, jūra negalėjo manęs pasiekti.

Kitą dieną, po pusiaudienio, jūra buvo visai nurimusi. O vanduo per atoslūgį pasitraukė taip toli, kad galėjau prieiti prie laivo per kokį ketvirtį mylios. Supratau, kad jei būtume pasilikę laive, visi tebebūtume gyvi ir sveiki. Nebūčiau toks nelaimingas ir vienišas, be draugų kaip dabar. Ašaros priplūdo mano akis, bet pagalvojau, kad jos man nieko nepadės. Ryžausi plaukti į laivą. Nusimečiau drabužius ir ėmiau bristi į vandenį. Du kartus apiplaukiau laivą ir pagaliau pamačiau virvagalį. Pavyko jį nutverti. Ta virve ir įsliuogiau į laivo pirmagalį. Čia pastebėjau, kad laivas prakiuręs, ir jo triume pribėgę daug vandens. Bet jis gulėjo taip įstrigęs į smėlį, kad jo galas buvo aukštai iškilęs, o priekis beveik siekė vandens paviršių. Taigi laivagalis nebuvo prisisėmęs vandens, ir visa, kas buvo toje laivo dalyje, išliko sausa. Puoliau tyrinėti, kas sugedę ir kas sveika. Maisto atsarga buvo sausa ir nepaliesta vandens. Dabar man reikėjo tik valties, kad galėčiau nusigabenti į krantą daugelį daiktų, kurie, man atrodė, bus labai reikalingi.

Kitas mano rūpestis buvo apžiūrėti apylinkes ir pasiieškoti vietelės, tinkamos įsikurti ir saugiai susidėti savo gėrybes. Vis dar nežinojau, kur esu patekęs: ar čia žemynas, ar sala, gyvenamas kraštas ar negyvenamas, ar esama plėšriųjų žvėrių, ar ne. Maždaug per mylią nuo manęs dunksojo kalva, labai stati ir aukšta. Pasiėmęs vieną medžioklinį šautuvą, vieną pistoletą ir ragą parako, nuėjau apsižvalgyti. Vargais negalais įkopiau į tos kalvos viršūnę: aš buvau saloje, iš visų pusių apsuptoje jūros, nes niekur nebuvo matyti žemės, tik kelios uolos tolumoje ir dvi salelės, mažesnės už šią. Taip pat pamačiau, kad ši sala yra nedirbama ir, kaip man atrodė, niekieno negyvenama. Grįždamas atgal nušoviau stambų paukštį, kurį pamačiau tupintį medyje, miško pakraštyje. Manau, kad tai buvo pirmasis šūvis, nuskambėjęs šiame krašte nuo pat pasaulio sukūrimo.

Trečioji ištrauka

Dabar, ruošdamasis aprašyti liūdną ir vienišą gyvenimą, apie kokį ligi šiol pasaulyje gal dar niekas nėra girdėjęs, pradėsiu nuo pradžių ir pasakosiu paeiliui. Tai buvo rugsėjo 30 diena, kai aš pirmą kartą įkėliau koją į šią baisią salą. Kai praslinko dešimt ar dvylika dienų mano gyvenimo saloje, staiga pagalvojau, kad skaičiuodamas laiką galiu suklysti. Baiminausi, kad nebeatskirsiu šventadienių nuo šiokiadienių. Norėdamas to išvengti, peiliu didžiosiomis raidėmis išrėžiau įrašą dideliame stulpe. Iš to stulpo padariau kryžių, įbedžiau jį toje vietoje krante, kur pirmą kartą išlipau į sausumą. Įrašas buvo toks: „ČIA AŠ IŠLIPAU Į KRANTĄ 1659 M. RUGSĖJO 30 D.“ To stulpo šonuose kasdien savo peiliu įpjaudavau rėželį. Kiekvienas septintas rėželis būdavo du kartus ilgesnis už kitus. Kiekvieno mėnesio pirmos dienos rėželis dukart ilgesnis už pastaruosius. Taip aš pildžiau savo kalendorių, ženklindamas dienas, savaites, mėnesius ir metus.

Tarp daugybės daiktų, kuriuos (plaustais) per kelis kartus atsigabenau iš laivo, buvo plunksnos, rašalas ir popierius, trys ar keturi kompasai, keli matematiniai instrumentai, saulės laikrodžiai, žiūronai, žemėlapiai ir laivininkystės knygos. Be to, radau tris labai geras Biblijas. Radau ir kelias knygas portugalų kalba. Laive mes turėjome šunį ir dvi kates. Abi kates pasiėmiau ant plausto, o šuo pats nušoko nuo laivo ir nuplaukė į krantą paskui mane. Tas šuo daugelį metų buvo ištikimas tarnas. Visa, ko panorėdavau, jis man atnešdavo ir visur mane lydėdavo. Geidžiau tik vieno dalyko, – kad jis su manim kalbėtų, bet to jis nesugebėjo.

Dabar pradėjau rimtai svarstyti apie savo būklę. Ėmiau užrašinėti savo mintis – ne tam, kad įamžinčiau jas ir palikčiau žmonėms, kurie atsidurs panašioje padėtyje, o tiesiog norėdamas žodžiais išreikšti visa tai, kas mane slėgė ir kankino. Stengiausi lyginti gera ir bloga, save paguosti tuo, kad galėjo atsitikti dar blogiau. Susižymėjau visus mano iškęstus vargus ir tai, kas buvo džiugaus. Štai kas išėjo: