Teksto santrauka

I dalis

Pačiame pajūryje, Palangos miestelyje, gyveno ūkininkas, vardu Jonas Viskantas. Gyveno pasiturimai, buvo katalikas. Jis vedė moterį iš Kretingos Elzę Šikšnalę, turėjo sūnų, vardu Jūzupą. Vaiką rašto truputį pamokė Palangos kunigas Jonas Baužinskis.

Kai sūnus ūgtelėjo, tėvas vedėsi jį kartu su savim žvejoti ir rinkti gintarų. Bet žuvies mažai pagaudavo, todėl vieną kartą pasakė žmonai:"Ketinu Juzę nuvežti į Klaipėdą, kad amato išmoktų.“ Elzė atsakė: „Teisybė, amatą mokėdamas, nepritrūks duonos".

Taip pašnekėjęs tėvas vieną rytą pakinkė arklius, pasodino į vežimą vaiką ir išvežė į Klaipėdą. Juzė labai verkė – kaip ožys bliovė. Nuvažiavęs atidavė Juzę vokiečiui meistrui dvylikai metų mokytis siuvėjo amato.

Vos treji metai prabėgo, parėjo į Palangą Juzė. Tėvas, paklausė: „Kas tai yra, sūnau? Ko sugrįžai? Ar pasisvečiuoti, ar visam laikui?“ Šis atsakė: „Tėveli, visam laikui, pabėgau, negalėjau iškentėti. Meistras mano piktas be galo, vos tik išėjęs į miestą užtrunku, tuoj muša su rykšte ir bara, kad nieko nedirbu, tik veltui jo duoną valgau, vadina bjauriais žodžiais.“ Bet tėvas irgi barė sūnų, kad grįžo mokslų nepabaigęs. Juzė, ranką tėvo bučiuodamas, tarė: „Aš jau moku gerai sukirpti ir dailiai susiūti. Ponams drabužių nesiūsiu, siūsiu paprastiems žmonėms, gal mažiau uždirbsiu, bet duonos pakaks.“

Motina, pamačiusi seniai beregėtą sūnų, labai apsidžiaugė ir prašė vyro, kad leistų jam namie pabūti bent dvi savaites.

Juzė, besisvečiuodamas pas tėvus, pasisiuvo juodos odos skrynelę su užsegimu, susidėjo į ją marškinius, skaras, lininį švarkelį, siuvimo žiedą, žirkles. Apsivilko trumpu švarku, užsidėjo skrybėlę, apsiavė klumpes. Tėvas jam davė tris rublius. Atsisveikino Juzė su tėvais, pasiėmė skrynelę ir išėjo Kretingos link.

Juzei buvo vos aštuoniolika metų. Akys jo buvo rudos, plaukai garbanoti, veidas baltas, vidutinio ūgio, tiesus ir lieknas kaip nendrė. Gražus buvo jaunikaitis. Klaipėdoje būdamas, dar išmoko smuiku griežti ir visur jį su savimi nešiodavosi.

Išėjo ir namų ir dingo – veltui motina klausinėjo žmonių, atvažiuojančių į Palangą žuvies pirkti. Visi sakė nežinantys, negirdėję apie jos sūnų. Liūdna jai buvo, kartais verkdavo. Tėvas ją bardavo, kad neverktų, juk jeigu kas būtų bloga nutikę, būtų sužinoję, jeigu nėra žinių, vadinasi, sūnui gerai sekasi.

II dalis

Praėjo ketveri metai. Vieną rudenio vakarą į Viskantų kiemą įvažiavo gražus vežimas, pakinkytas trimis dailiais bėrais arkliais. Karietoje sėdėjo vyras ir moteris, moteriai ant kelių sėdėjo mažas vaikas. Elzė, pamačiusi svečius pro langą, pagalvojo, kad čia greičiausiai jos sūnus, bet kas toji moteris? Taip pagalvojusi puolė pro duris, sutiko savo sūnų ir pradėjo iš džiaugsmo verkti. Visi atėjo į kambarį, sūnus pasakė, kad čia jo žmona Domicelė ir sūnus Kaziukas. Motina džiaugėsi, kad sūnus gyvas, nes jau galvojo, kad jo gal nebėra gyvo. Greitai pasiuntė Jonuką, kad surastų ir pakviestų namo tėvą.

Juzė, pamatęs tėvą pareinant, išbėgo iki vartų jo sutikti ir abi rankas pabučiavo. Tėvas džiaugėsi, sūnų matydamas. Kai įėjo į namus, Juzė pristatė tėvui savo žmoną Domicelę ir beveik dvejų metų sūnų, kuris labai mėgsta pieną ir suvalgo daug košės. Tėvas pasidžiaugė, kad Kaziuko geras apetitas, vadinasi, augs stiprus vyras.

Paskui motina pakvietė valgyti virtų bulvių su rūgpieniu bei kastiniu. Visi pasimeldė ir sėdo valgyti. Kaziukas godžiai gėrė saldų pieną. Pavalgę atsistojo nuo stalo, pasimeldė, pabučiavo tėvams rankas ir, kadangi buvo labai pavargę, nuėjo miegoti.

Rytą motina išvirė sriubos su aviena, kuri visiems labai patiko. Juzė pavalgęs padėkojo mamai, pasakė, kad seniai buvo taip skaniai valgęs, kad žmona skaniai gamina, bet mamos valgis visada yra skanesnis.

Domicelė panoro nueiti į pajūrį – niekada nebuvo mačiusi jūros. Juzė pakinkė arklius ir visi nuvažiavo prie jūros. Arkliai, pamatę bangas, ėmė baidytis. Domicelė, išlipusi iš vežimo atsiklaupė, persižegnojo ir stebėjosi, koks didis yra Dievas, sukūręs tokius vandenis. Jai atrodė, kad Palanga yra pasaulio kraštas. Juzė juokėsi iš tokių žmonos žodžių. Jis pasakė, kad jūra yra plati, platesnė negu penkiasdešimt mylių, todėl kito kranto neįmanoma pamatyti. Diena buvo saulėta, šilta, todėl Kaziukas, ant smėlio pasodintas, kaip ir kiti vaikai, į pajūrį atvesti, pilstė smėlį, rinko gražius akmenėlius ir dėjo juos į burną.

Visi pasigrožėję jūra grįžo namo.

Po pietų Juzė galvojo, ką veikti, sočiai pavalgė, užsimanė prigulti. Motina leido eiti pagulėti, bet neilgai, nes ji norinti, kad Juzė papasakotų, kur buvo, ką matė per tuos metus, kai iš namų buvo išėjęs, kaip jam sekėsi, kur sutiko savo žmoną. Juzė sutiko ir nuėjo pailsėti. Kol jis ilsėjosi, atėjo trys kaimynai, pasveikint sugrįžusio Juzės ir jo tėvų. Juzė atsikėlė, visus pasveikino ir liepė sėstis bei klausyti, o jis papasakos visą savo kelionę nuo pradžios iki pabaigos, nes to prašo jo motina.