Originalaus teksto paaiškinimas

Tekstas lietuvių ir lietuvių gestų kalba

Ten, kur Nevėžis pro Raudondvarį

Švarus jo vanduo teka į Nemuną

Ten vasaros vidury saulelė tekėjo

Apšviesti kalnai, o vandens bangelės kaip auksas žibėjo

Ilsėjosi supančiotas arklys ant žolės

Galvojo apie savo vargą, sunkią lemtį

Kaip vakar sunkai mėšlą per dieną vežė

Kaip mažai ėdė, o naktį mažai miegojo

„Štai teka skaisti saulė, laukai šviesėja

Rasa krinta nuo žolių panaši į sidabrą

Man reikės keltis ir eiti dirbti

Ir vėl vežimą kaip vakar per dieną vežioti".

Taip galvojo arklys vasaros rytą

Staiga jis pamatė daiktą nematytą:

Tampydama grandinę po žalius žolynus

Vaikščiojo skardžiais kalnų meška po lazdynus

Pašoko žirgas išsigandęs

„Nebijok, – tarė meška, – nieko pikta nedarysiu

Tėvai mūsų amžinai taikiai gyveno

Drauge gimė ir augo, ir drauge paseno

Štai dabar mūsų vienoda laimė:

Man grandinės ant kaklo, tau pančiai."

Tekstas tik lietuvių kalba

Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną Dvarą

Čystą vandenį savo ing Nemuną varo,

Tenai, kad vasarvidžiu saulelė tekėjo,

Juokės kalnai ir vilnys kaip auksas žibėjo,

Ilsėjos pančiuos arklys ant žolyno žalio,

Minėjo vargus savo ir sunkią nevalią:

Kaip sunkiai vakar mėšlus per dieną važiojo,

Kaip maž naktį teėdė ir maž temiegojo.

„Štai jau tek skaisti saulė ir lankos jau švinta,

Ir rasa nuo žolynų kaip sidabras krinta, –

Ir man jau reikės kelti ir prie darbo stoti,

Ir vėl ratus kaip vakar per dieną važioti.“

Kad taip dūmojo arklys vasarvidžio rytą,

Staiga jis ten išvydo daiktą nematytą:

Valkiodama lenciūgą po žalius žolynus,

Vaikščiojo skardžiais kalnų meška po lazdynus.

Šokosi nusigandęs žirgelis bėrasis.

„Nebijok, – tarė meška, – nieks pikta nerasis!

Tėvai mūsų nuo amžių sandaroj gyveno,

Drauge gimė ir augo, ir drauge paseno.

Štai ir dabar vienokia mus laimė sutiko:

Man lenciūgas ant kaklo, tau pančiai paliko.“