Vargšas žmogus, jau sulaukė kaitrios vasaros, nuo darbų ir kaitros kasdien dirba prakaituotas (iš kaktos kaip iš krosnies kasdien rūksta garas). Žmogus visada prakaituotas: kai pjauna šieną, kai šieną grėbia ar kai valgo liesus barščius, be grietinės, be mėsos. Gaila vargšo žmogaus, kiekvienam jautriam žmogui matant tokį vargą iš gailesčio apsiverkti ne gėda.

Ateina turtingas ruduo – vargšui darbininkui vėl daug darbo. Greitai eina dirbt ir pats, ir vaikai, palieka tuščius namus – visi dirba, nors pavargę, bet ragina vienas kitą, tik trumpai pailsi. Pradeda dirbt vos auštant, dar net saulės spindulių nėra, o jau visa šeima dirba. Laukuose kruta (dirba) iki pat vakaro, kai pradeda temti ir saulė nusileidžia. Nesulaiko jo vargų nei saulės kaitra, nei prakaitas, nei skausmas, nei nuovargis. Kiekvieną dieną javus dalgiu ar pjautuvu kerta, kol paskutinį javą nupjauna, tada suriša pėdus, laukus nugrėbia, sustato eilėmis. Kai jau javapjūtė baigta, giedodami parneša pabaigtuvių vainiką.

Ponas atsidūsta lengviau: darbai jau baigti. Vargšui prasideda nauji darbai. Rudenį jie dar sunkesni, reikia tvartus išmėžti, mėšlą išvežti, laukuose iškratyti (patręšti mėšlu), pavasarį suartą lauką reikia išdirbti, parengti rugiams sėti, pasėti rugius – tai nelengva padaryti. Tai gali suprasti tik tas, kas yra taip sunkiai dirbęs.

Pagaliau sulaukia žiemos, bet ir vėl prasideda kitokie vargai: kai tik gaidys užgieda (apie 03.00 valandą nakties) jau nebegalima miegoti – reikia imti spragilą ir kulti javus arba visą naktį malti rankinėmis girnomis – tai yra labai nuobodu, todėl vargšas meldžiasi, kad laikas greičiau eitų, kad neimtų miegas, kad nebūtų baisu. Vos tik pradeda aušti, nesvarbu, ar stipriai lyja, ar žiaurus šaltis, reikia važiuoti į mišką kirsti medžių malkoms, žemės ūkiui, namų statybai, tvoroms tverti. Arba tenka važiuoti į varginančią kelionę.