„Parnešts iš ąžuolyno, čion esmi padėtu...“

Važiuojant iš Kauno į Klaipėdą, pusiaukelėje yra nuoroda „Baubliai“. Lankytinoje vietoje rasite didžiulį ąžuolą, kuris XIX a. pradžioje buvo nukirstas, o jo vidus – išskaptuotas. Ten įrengtas mažas namelis, viduje galima atsisėsti ir grožėtis ant sienų sukabintais sendaikčiais. Šiam medžiui-nameliui dabar yra apie du šimtus metų, jis po stiklu. Kadangi yra nejudantis, išdžiovintas, todėl vadinamas stuobriu. Šis medžio stuobrys yra vienintelis Lietuvoje ir įrašytas į Respublikinės reikšmės paminklų sąrašą. Įdomiai istoriją apie pirmąjį kraštotyros muziejų Žemaitijoje – Didįjį Baublį – „Mūsų Lietuvos“ IV-ajame tome pasakoja Bronius Kviklys. Pasak jo, ant Vyšniakalnio augę daug ąžuolų. Beje, jei tikėtume senųjų žemaičių pasakojimais, kitados ąžuolų viršūnėmis būtų buvę galima nueiti nuo Skaudvilės iki Šilalės. Iš visų ąžuolų ypač išsiskyręs vienas, vadinamas Baubliu, ir savo storumu, ir šakų bei šaknų platumu. Ąžuolas buvęs toks tvirtas ir storas, kad nepasidavęs nė didžiausioms audroms, smarkiausiems vėjams. Šie vėjai patys pakliūdavę į Baublio nelaisvę: paklysdavę jo giliose drevėse ir, nerasdami kelio atgal, imdavę į visas puses blaškytis, kaukti ir baubti... Žmonės tai iš tolo girdėdavę ir sakydavę: „Ąžuolas baubia.“ Iš čia kilęs ir ąžuolo vardas.

Dar 1811 m. šis Baublys, nors ir nudžiūvusia viršūne, buvęs dar tvirtas ir gražiai žaliavęs. Tačiau tų metų žiema Baubliui buvusi paskutinė. Pavasarį lapų jis nebeišleidęs. Tada po ąžuolu lapės įsitaisiusios urvus. Piemenys pabandę jas išrūkyti ir po medžio šaknimis pakišę degančių šiaudų gniūžtes. Ąžuolo vidus jau buvęs stipriai išpuvęs, tad greitai įsidegė ir visa sutręšusi dalis išdegusi. Paskui, siaučiant vėjams, medis dar labiau baubdavęs. Apie tai sužinojęs už pusantro kilometro nuo tos vietos gyvenęs didelis senienų ir gamtos mylėtojas Dionizas Poška. Paprašęs baudžiauninkų, kad šie medį nukirstų ir pargabentų į Bijotus. Nukirtus medį, D. Poška kartu su žemaičių vyskupu Giedraičiu suskaitė net 740 matomų ąžuolo rievių (metūgių), o tai rodė, kad medžio būta apie 1000 metų senumo. D. Poška pastatė šį Baublį savo sodyboje. Uždėjęs šiaudinį stogą, iškirtęs du langelius bei įstatęs duris, rašytojas ąžuolo kamiene įsirengė kambarėlį. Pavadino jį Baubliu. Altanoje rašytojas dirbo ir ilsėjosi. Čia jis laikė savo biblioteką, istorinę, archeologinę ir etnografinę medžiagą. Čia D. Poška parašė savo kūrinį „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“, kaupė ir saugojo įvairias senienas. Vėliau atsirado mažesnis Baublio brolis. Pagaliau Baubliai pavirto muziejumi. Pirmasis Lietuvoje muziejus „Baubliai“, išgyvenęs nemažai ir pagarbos, ir paniekos metų, dabar visus stebina kaip analogo neturintis gamtos stebuklas. Per metus „Baublių“ muziejų aplanko apie 20 tūkstančių lankytojų. „Lietuvių enciklopedijoje“ (T. 2, p. 270) rašoma, kad nusenusių ąžuolų tuščiaviduris kamienas buvo garbinamas dar ir krikščionybės laikais. Tokie ąžuolai būdavo vadinami baubliais. Jų viduje, kaip kokiose koplytėlėse, mūsų proseneliai statydavo šventųjų statulėles. Visa tai D. Poška žinojo. Tą seną tradiciją jis kiek pakoregavo ir Baublyje, kurio apimtis siekė 12,5 metro, „įkurdino“ prie Adakavo, Baisogalos, Nevėžio paupiuose surinktus senovinius radinius (šarvus, suakmenėjusias mamuto iltis), senovinius namų apyvokos daiktus, daug kitų vertingų senienų. Padabinęs Baublio sienas įžymių Lietuvos valstybės veikėjų portretais, muziejėlio kūrėjas viešai raštu paskelbė: „Čion kitąkart pagonys pjovė ožkas, o dabar gyvena Dionizas Poška.“ Verti dėmesio ir tuometiniai apie Baublį iškalbingai pasakoję užrašai, paties D. Poškos įrėžti Baublyje:

„Barzdžiuose kaip užgimiau, jau tūkstantis metų,

parnešts iš ąžuolyno, čion esmi padėtu.

Tikras vardas mano buvo baublys, Dievui garbints buvau,

Nuteriojus tėvynę, suvytau, sudžiūvau.

Ties manim Perkūnasui degė avys, ožkos,

O dabar manyj gyvena Dionyzas Poška.“

Baublio duryse būta ir tokio užrašo:

„Man su Matuzaliu lygiai amžiaus.

Bet Matuzalį per metus kandys suėdė.

O aš gyvensiu dar šimtą metų,

Jei dar palikuonys bus atidūs,

Jei pro stogą nemerks lietus.“

(Šie D. Poškos įrašai Baublyje dabar yra restauruoti.)

Žinoma, kad įsitaisęs Baublyje įrengtame kambarėlyje, kurio plotas buvo 1,9 ir 2 metrų, D. Poška parašė poemą „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“. O gimdavo tokios poemėlės, kaip yra prisipažinęs pats D. Poška, „užsidegus pypkę, atsisėdus lipkėj, susikeitus kojas, rašant nedūmojant gražias pasakėles, mįsles ir daineles“.

Yra žinoma, kad prieš savo mirtį Baublius D. Poška testamentu paliko Simonui Stanevičiui, o kai šis mirė, nuo 1848 m. Baubliais rūpinosi Jurgis Pliateris. Muziejėlis gerokai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. 1924 m. jo vertybės atiteko Tauragės mokytojų seminarijai. 1947 m. Baublio muziejus atkurtas. Pamažu jis perėjo Šiaulių „Aušros“ muziejaus žinion. Saugant Baublius nuo sunykimo, 1930 m. jiems buvo pastatytos laikinos pašiūrės. Vėliau atlikti ir Baublių konservavimo darbai, o 1971 m. ant jų uždėti stikliniai gaubtai. Šie tebestovi iki šiol. Na o patys Baubliai (dabar jų čia 4 – du dideli ir du mažiukai) stovi ant kalvos, kur senovėje buvo įsikūręs Barzdžių (Bijotų) dvaras. To dvaro didybę mena tik keli seni galingi medžiai. Greta jų – Baubliai ir iki šiol didžiuosiuose Baubliuose veikiantis pirmasis Lietuvoje įkurtas kraštotyros muziejus. Priešais Baublius – dvi kalvos, o ant jų – po paminklą. Vienas jų skirtas muziejaus įkūrėjui D. Poškai, o antrasis – Vytautui Didžiajam.